2018 03 31

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Didysis šeštadienis su šventuoju vyskupu Kirilu Aleksandriečiu

Kristaus apraudojimas. Joos van Cleve, XVI a.
Kristaus apraudojimas. Joos van Cleve, XVI a.

Kirilas Aleksandrietis (376–444)

Aleksandrijos patriarchas ir Bažnyčios mokytojas šv. Kirilas neabejotinai yra viena iš ryškiausių V amžiaus asmenybių. Jo vardas susijęs su Efeso Susirinkimu (430), kuriame Mergelė Marija buvo paskelbta Theotokos, t.y. Dievo Motina. Šio iškilmingo pareiškimo tikslas buvo išaiškinti Dievo Sūnaus įsikūnijimo tikrumą, kuriuo suabejota dėl Nestorijo perlenkimų. Aplinkybių verčiamas Kirilas daug rašo apie Įsikūnijimą. Šiuo kritiniu laikotarpiu tvirtas tikėjimas ir nuolatinis mąstymas apie doktriną jį įkvepia be galo turtingai ir giliai kristologinei sintezei.

Iš šventojo vyskupo Kirilo Aleksandriečio Evangelijos pagal Joną komentaro

(Lib. 12: PG 74, 679–682)

Kristus savo kūno mirtimi nupirko gyvenimą kiekvienam

Jie paėmė Jėzaus kūną ir suvyniojo į drobules su kvepalais, kaip reikalavo žydų laidojimo paprotys. Toje vietoje, kur buvo nukryžiuotas Jėzus, buvo sodas ir sode naujas kapo rūsys, kuriame dar niekas nebuvo laidotas (Jn 19, 40–41).

Laikomas numirusiuoju buvo tas, kuris dėl mūsų mirė kūniškai, tačiau suprantame, jog jis turi gyvybę pats savyje ir Tėve, ir taip tikrai yra. Tačiau, kad atliktų tai, kas reikalinga teisumui (plg. Mt 3, 15), tai reiškia, norėdamas pasidalinti viskuo, kas susiję su žmogiška prigimtimi, jis atidavė savo kūno šventovę ne vien mirčiai, kurią pasirinko ir priėmė, bet ir viskam, kas tą mirtį seka: palaidojimas ir paguldymas kape. 

Sode buvo kapo rūsys, ir jis buvo naujas, sako evangelistas. Tai simboliškai reiškia, kad Kristaus mirtimi mums paruoštas ir atvertas kelias grįžti į rojų. Viešpats ten įėjo prieš mus kaip pirmtakas. Tai, kad kapas buvo naujas, rodo naują ir negirdėtą Jėzaus grįžimą iš mirties į gyvenimą bei atstatymą viso to, kas buvo sugriauta. 

Juk mūsų nauja mirtis Jėzaus mirtimi yra perkeista į kitokį būvį, tarsi miegą ar poilsį. Gyvename kaip tie, kaip sako Raštas, kurie gyvena dėl Viešpaties (plg. Rom 14, 8). Todėl palaimintasis Paulius, kalbėdamas apie mirusius Kristuje, vartoja pasakymą: „tie, kurie yra užmigę“ (plg. 1 Kor 15, 6 ir pan.). Tiesa, praeityje mirties galia valdė mūsų prigimtį. Nuo Adomo iki Mozės mirtis valdė net tuos, kurie nebuvo padarę nuodėmių, panašių į Adomo nusikaltimą (Rom 5, 14) ir būdami panašūs į jį nešiojome žemiškojo žmogaus atvaizdą, kentėdami mirtį, kuri užklupdavo mus dėl Dievo rūstybės.

Tačiau pasirodė antrasis – dieviškasis ir dangiškasis Adomas, kuris kovodamas už visų gyvybę savo kūno mirtimi visiems grąžino gyvenimą. Jis prisikėlė sugriaudamas mirties karalystę, todėl esame perkeisti į jo paveikslą, ir mirtis mums įgauna nauja prasmę. Jis nebesunaikina mūsų, be galo sugedusių, bet suteikia miegą su paguodžiančia viltimi, pagal panašumą į tą, kuris mums atvėrė šį naują kelią, tai yra į Kristų.