2018 04 01

Gražina Montvidaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Vaclovas Augustinas: „Aš noriu kalbėtis, megzti dialogą“

Kompozitorius ir choro dirigentas Vaclovas Augustinas. Ryčio Šeškaičio nuotr.

Kompaktinės plokštelės svajingu pavadinimu „Tau bet kokios sutemos šviesios“ pristatymo turas, sudarytas iš keturių koncertų – Kaune, Vilniuje, Šiauliuose ir Druskininkuose – puošė Lietuvą choro garsais. Kompozitorius ir choro dirigentas Vaclovas Augustinas koncerto Šiauliuose metu pasidžiaugė, kad dar yra pirmų kartų, kalbėdamas apie kompaktinės plokštelės atsiradimą.

Informacijai apie debiutinės V. Augustino kompaktinės plokštelės pristatymo turą pasirodžius, prasidėjo nekantrus stebuklo laukimas, visai kaip prieš šv. Kalėdas. Tačiau sulaukus choro „Jauna muzika“ ir kompozitoriaus Polifonijos salėje Šiauliuose, su ramia didybe ir neįtikimai prie to derančiu paprastumu atlikti kūriniai užliejo priešvelykinio susikaupimo laikotarpio nuotaika.

Kompaktinės plokštelės pasirodymas – tarsi riboženklis kompozitoriaus kūrybiniame kelyje, skatinantis atsigręžti ir apžvelgti, kaip ateita iki dabartinio taško. Tokia filosofiška idėja įgavo kūną koncerto metu. Pasirodymas gerai apgalvotas ir priderintas konkrečiai salei, išnaudojus jos akustines ir erdvines galimybes. Žvelgiant metaforiškai, koncerte buvo galima perskaityti kompozitoriaus raidos, choro evoliucijos istoriją iš visos vakaro struktūros.

Pirmas kūrinys atliktas chorui renkantis į salę. Kompozitorius pirmasis įėjo į sceną ir pradėjo groti fortepijonu, po truputį rinkosi choristai, tačiau visiems suėjus choras liko stovėti salėje, priešais žmones, o kompozitorius scenoje toliau grojo vienas. Tai primena biblinę pasaulio sukūrimo istoriją – kaip ten, taip ir čia, pradžioje buvo vienas, kuris kūrė ir būrė aplink save žmones, talentingus ir gabius. Tačiau jie, kaip vientisas darinys, dar turėjo užaugti, kad galėtų lipti ant didžiųjų scenų.

Kai užlipo devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, taip tebestovi iki šiol. Viso koncerto metu kolektyvas sustatytas buvo taip, kad pirmoje eilėje centre visada liktų laisva vieta. Kompozitorius net kelis kartus prisijungė prie choro, tapdamas neatsiejama šio organizmo dalimi, ne išskirdamas save, o susilygindamas su kolektyvu, kalbėdamas kartu su juo muzikos kalba. Atlikus kūrinius ir atsisėdus šalia koncerto vedėjos (Vaidos Urbietytės-Urmonienės) pokalbio, choro dirigentas vėl tapdavo V. Augustinu, atskiru asmeniu, kalbančiu tik savo vardu.

Matant choro dirigentą prieš savo kolektyvą peršasi mintis, kad prieš akis atsiskleidžia tobula harmonija – gyvenimo, kūrybos patirties ir išminties suvaldyta jaunystė, kuri suteikia išminčiai gyvybingumo ir veržlumo. Puikiai veikianti energijų ir gabumų apykaita.

Kaip vieno pajėgiausių profesionalių chorų Lietuvoje, maloniai stebina jo paprastumas ir žemiškumas, nuoširdžiai ir profesionaliai kiekvienam ir visiems bendrai dirbant savo darbą. Toks pat paprastas ir kokybiškai dirbantis choro dirigentas, su kuriuo geriau susipažinti publikai padėjo vakaro vedėja. Tarp atliekamų kūrinių įterpti pokalbių inkliuzai atskleidė daugiau ne tik apie kūrinių atsiradimo aplinkybes, bet ir apie kompozitoriaus asmenybę, pomėgius. V. Augustino atvirumas ir nuoširdumas palenkė publiką, gyvai reaguojančią į kompozitoriaus žodžius linksmu šurmuliu ar nuvilnijančiu juoku.

Koncerte atlikti keli lietuvių liaudies, kompozitoriaus aranžuoti kūriniai, neįtraukti į plokštelę („Ąžuolėli šimtašaki“, „Priesakai sūnui“, „Du dob dob“, „Tykus tykus“, „Anoj pusėj Dunojėlio“). Gerai žinomi ir pamėgti, jie tarsi choro vizitinė kortelė atskleidė geriausius balsus ir plačias vieno daugiabriaunio organizmo galimybes.

Triptike („Du dob dob“, „Tykus tykus“, „Anoj pusėj Dunojėlio“) išryškėjo solistai, kartu papildydami choro atlikimą ryškiomis savo balsų spalvomis, bet neiškrisdami iš bendrai kuriamos muzikos harmonijos. Atskleistas kitas ryškus choro bruožas – grupavimas į mažesnius ansamblius. Tai aiškiai suskamba kūrinyje „Cantate Domino“, kur vyksta dialogas tarp dviejų ansamblių. Salės erdvė išnaudota atliekant „Tau bet kokios sutemos šviesios“, kur kvartetas nuėjęs į salę tarp klausytojų atsakinėjo chorui, taip pat erdviniam „Anoj pusėj Dunojėlio“ atlikimui, choristams apsupus publiką dviem puslankiais.

Po pastarojo kūrinio ilgai aidėjo ovacijos publikai stovint. Erdvinis kūrinio atlikimas, kartu su improvizacijomis kosmoso tema atskleidė choro dirigento sugebėjimą paruošti kolektyvą taip, kad jis veiktų tiksliai tarsi šveicariškas laikrodis, sugebėtų improvizuoti ir net dirigento nematant atliktų kūrinius preciziškai.

Atliekant paskutinį kūrinį, „Taikos dvasia“, kompozitorius vėl sėdo prie fortepijono sugroti įžangos, chorui perėmus melodiją atsistojęs už kolektyvo nugarų jis tapo kone nematomas, žvelgė į savo sukurtą kūrinį iš šalies, lyg apmąstydamas kartu nueitą kelią, kol galiausiai išėjo į priekį, į choro dirigento poziciją, kur praleido tiek daug savo kūrybinio gyvenimo laiko, ten, kur ir turėtų būti. Viskas tarsi atsistojo į savas vėžes. Pabaigus skambėti muzikai liko jausmas, kad koncertas nesibaigė – nusidriekė eilė prie kompaktinių plokštelių, autografų, taip norėjosi dar pabūti toje atmosferoje.

Tą vakarą choro, kompozitoriaus, publikos ir atliktos muzikos kuriama energija susidėjo į vientisą harmoniją, lyg darniai susidainavęs ansamblis ir neleido paleisti skambėjusių melodijų ir to užsiauginto šilto jausmo iki pat užmerkiant akis nakčiai.