2018 04 07

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Ką mes skaitome? #11

Pexels.com nuotrauka

Žinojimas, kad prieš miegą turi kažką gero paskaityti – vienas iš maloniausių pojūčių, yra sakęs rašytojas Vladimiras Nabokovas, garsiojo romano „Lolita“ autorius. Bernardinai.lt redakcija aptaria knygas, kurias skaito prieš, po ir net vietoje miego.

Donatas Puslys, vyr. redaktorius

William Shakespeare, „Makbetas“.

2016 metais, minint 400-ąsias Williamo Shakespeare’o mirties metines, buvo inicijuotas projektas, kurio tikslas – pakviečiant žymiausius šiandienos rašytojus XXI amžiaus auditorijai naujai perpasakoti svarbiausius dramaturgo kūrinius. „Makbetas“ atiteko norvegų detektyvų rašytojui Jo Nesbo, sukūrusiam žymiąją seriją apie inspektorių Harį Hūlę.

Kol laukiau paštu pas mane keliaujančios J. Nesbo knygos, sugrįžau prie W. Shakespeare’o originalo, keliančio ir šiandienai itin aktualius klausimus apie galios troškimą, politikos ir moralės santykį, draugystę. Kol kas dar nežinau, kaip J. Nesbo pavyko perpasakoti „Makbetą“, tačiau skaitydamas Shakespeare’ą svarsčiau, kaip ši drama galėtų būti perpasakota mūsų dienų Lietuvai.

Knygos viršelis

Rasa Baškienė, žurnalistė

Axel Munthe, „Knyga apie San Mikelę“. „Alma littera“, 2015 m. Iš anglų k. vertė Valentina Churginaitė.

Kiekviena karta nuolat į rankas paima nuostabiąją „Knygą apie San Mikelę“. Kaip teigia pats autorius, garsus švedų gydytojas Axelis Munthe, „norint parašyti apie save paprasčiausiai tereikia visomis išgalėmis galvoti apie kitus“.Tai be galo šilta ir žmogiška knyga apie žmones ir gyvūnus, knygos autoriaus pacientus.

Madingam Paryžiaus gydytojui, dirbusiam su garsiaisiais Šarko ir Lui Pasteru, visi pacientai yra vienodai svarbūs. Jis nedvejodamas vyksta į choleros apimtą Neapolį, kur, rizikuodamas gyvybe, gelbsti tūkstančius žmonių. Jį draugu laiko liūtė, kuriai iš letenos jis ištraukia rakštį, o didžiulis baltasis lokys iš jo rankų ima žuvį… Sukrečiantis jo pasakojimas apie paukščius, kuriuos, įveikusius sunkų kelią virš Viduržemio jūros, Kapryje tinklais gaudo žmonės, kad parduotų Paryžiaus restoranų smaližiams…

„Gyvenimas tebėra toks kaip visuomet: nejautrus įvykiams, abejingas žmonių džiaugsmams ir sielvartui, nebylus ir mįslingas it sfinksas. Bet kad nebūtų monotoniškumo, scena, kurioje vyksta ši amžina tragedija, be paliovos keičiasi. Pasaulis, kuriame gyvenome vakar, – ne tas, kuriame gyvename šiandien…“

Knygos viršelis

Rosita Garškaitė, vyr. redaktoriaus pavaduotoja

Fiodoras Dostojevskis, „Demonai“. „Margi raštai“, 2010 m. Iš rusų k. vertė Algimantas Antanavičius.

„Pasak jo, kiekvienas visuomenės narys stebi kitą ir turi pranešinėti. Kiekvienas priklauso visiems, o visi kiekvienam. Visi vergai ir lygūs vergijoje. Ypatingais atvejais – šmeižtas ir nužudymas, bet visada svarbiausia – lygybė. Pirmiausia pažeminamas švietimo, mokslo ir talentų lygis. […] Gabieji negali nebūti despotai ir visada labiau demoralizuodavo, negu duodavo naudos. Todėl juos reikia tremti ir bausti mirtimi.“ Komunizmo kronika? Veikiau komunizmo pranašystė XIX a. pradžioje. Citata iš Fiodoro Dostojevskio „Demonų“.

Dostojevskį dažniausiai skaitau žiemą. Tamsūs vakarai ir tamsios žmogaus širdies gelmės. Taip perskaičiau „Nusikaltimą ir bausmę“, „Pažemintuosius ir nuskriaustuosius“, „Idiotą“, „Brolius Karamazovus“. Šią žiemą įveikiau du Dostojevskio „Demonų“ tomus. Juose kalbama ne tik apie nihilizmo pražūtingumą ir analizuojama visuomenės, kurioje „viskas leista“, likimas, bet ir leidžiamasi į žmogaus tyrinėjimą (ne veltui Dostojevskis vadinamas psichologinio romano meistru), keliami universalūs prasmės klausimai.

Kaip rašė Josifas Brodskis, aptardamas Tolstojaus ir Dostojevskio skirtumus, yra dvi žmonių ir atitinkamai rašytojų grupės. Viena laiko gyvenimą vienintele tikrove, stengiasi jį kuo smulkmeniškiau atkurti. Antroji įsivaizduoja gyvenimą kaip mėgintuvėlį su tam tikromis žmogaus savybėmis, kurių išlaikymas ekstremaliomis sąlygomis lemia žmonijos kilmės supratimą. Pastaroji grupė menkesnė ir jai priklauso Dostojevskis, metafizikas iš prigimties. „Dostojevskio menas visai nemėgdžiojo – jis ne imitavo tikrovę, o kūrė ją arba veikiau siekė jos. […] Dostojevskiui mene, kaip ir gyvenime, svarbiausia tai, dėl ko žmogus egzistuoja. Jo romanai, kaip ir bibliniai palyginimai, yra ne savitiksliai, o priemonės gauti atsakymą“, – rašė J. Brodskis. Rekomenduoju atrasti ar grįžti prie šio klasiko. Žiemos laukti nebūtina.

Knygos viršelis

Kun. Arūnas Peškaitis OFM, dvasinis asistentas

Dan Brown, „Kilmė“. „Jotema“, 2018 m. Iš anglų k. vertė Bronislovas Bružas.

Turiu silpnybę detektyvams ir trileriams – žinodamas autoriaus literatūrinį ribotumą, vis dėlto susigundžiau naujuoju kūriniu, juolab pastebėjęs, kad jis ne pirmą savaitę yra perkamiausių knygų sąraše.

Nyku. Gaila laiko. Perskaičius D. Browno knygą „Kilmė“ man vėl iškilo klausimas, į kurį niekaip negaliu rasti atsakymo – kaip toks nestilingas, nekompetetingas, literatūriškai beviltiškas autorius gali būti verčiamas į daugybę pasaulio kalbų, o jo romanai (kaip antai „Da Vinčio kodas“) sukelti audras skirtinguose socialiniuose ir religiniuose sluoksniuose? Ir kokia galinga turi būti rinkodara, kad paviršutiniškų, lėkštų žinių nuotrupos romanuose leistų jų kūrėją vadinti „intelektualinio trilerio maestro“ (kas tuomet yra Borisas Akuninas arba Umberto Ecco)?

Tiek to. Į tokius ir panašius klausimus atsakymų nerasiu. Tik pasakysiu – „Kilmė“ nustebino. Perskaitęs kelis puslapius net pamaniau, kad autorius išaugo iš savo stereotipinės rašymo manieros ir pateiks kažką naujo. Veiksmas strigo, nebuvo toks veržlus kaip holivudiniame kine – koks būdavo ankstesniuose romanuose (todėl neabejotinai prikaustydavo dalies skaitytojų dėmesį). Perskaitęs 10 puslapių supratau, jog tai tiesiog kūrybinė nesėkmė. Dar viena. Net ir veiksmo nesugebama suregzti. Herojai tokie pat kaip ir kituose romanuose: vienplaniai, lengvai nuspėjami. Bandoma įvesti detektyvo ir mokslinės fantastikos elementų, kurie tarsi „kompensuotų“ trilerinį“ autoriaus „išsikvėpimą“. Tik labai jau nesėkmingai. Turbūt juokingiausiai atrodo D. Browno bandymai „intelektualizuoti“ tekstą – dramatiškai pristatomas konfliktas tarp krikščionybės ir evoliucijos teorijos, t.y. konfliktas, kuris išspręstas jau beveik prieš 100 metų.

Krikščioniškam požiūriui romane atstovauja tik mokslinis kreacionizmas, kurio rimtai nevertina beveik jokios krikščionių konfesijos atstovai, rodos, kad romano autorius visiškai nesusipažinęs su Darvino teorijos kritika, kuri kyla iš pačių biologų (ypač genetikų) gretų ir pristato ją, tarsi tebegyventų XIX amžiuje. O siurrealistinis mėginimas atsakyti į klausimą „kur link mes einame“ nemanau, kad padarytų įspūdį bent vienam tikinčiam žmogui – tiesiog dėl to, kad pateikiamas atsakymas gali būti tik kaip viena iš gausybės futuristinių hipotezių, kurios neturi sąlyčio su asmens būties tikrove. Tačiau būtent šiomis kilmės ir žmonijos ateities temomis mėginama žadinti romano „detektyvinę aistrą“.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.