Režisierius Mindaugas Survila: „Sengirė“ tokia – tu duodi, ir kiekvienas joje ką nors sau atranda“

„Kaip Audrius Kemežys sakydavo: žmogus didžiausią gyvenime malonumą patiria tada, kai ką nors pats atranda ir pastebi. „Sengirė“ tokia – tu duodi, ir kiekvienas joje ką nors sau atranda“, – svarsto režisierius M. Survila.

Pokalbyje su juo – apie kelionę per tuos ilgus dvylika metų kuriant šį gamtos dovanojamą stebuklą.

Režisierius Mindaugas Survila. Roberto Daškevičiaus nuotrauka

Beveik dvi savaites Lietuvos žiūrovai kino teatruose džiaugiasi jūsų kurta „Sengire“. Tačiau su šiuo pavadinimu skleidžiasi liūdnas faktas, kad sengirių Lietuvoje nebelikę.

Čia kaip pažiūrėsi: palyginti su šiauriniais kraštais, su Rusija, kur tokių miškų daug, mes atrodome labai liūdnai. Bet jeigu palygintume su Vakarų Europa, dar turime tų miškų ir galimybę juos išsaugoti.

Sakinys, pasirodantis jūsų filme ir skelbiantis, kad pradedant filmavimo darbus sengirių Lietuvoje buvo 80 proc., o dabar pavienių jų plotų telikę 0,02 proc., verčia suklusti. Išeina, taip smarkiai nesaugome savo miškų?

Viskas labai paprasta. Gyvename kapitalistiniame pasaulyje, kuriame miškas reiškia didžiulius pinigus. Tarkime, hektaras jo gali kainuoti 8 tūkst. eurų, žinoma, daug kas priklauso nuo to, koks tai miškas. Ir įsivaizduokite – gyvena senolis, turintis kad ir dešimt hektarų miško, jį saugantis, juo besirūpinantis. Vieną dieną jis numiršta, ir tuos 80 tūkst. eurų vertus hektarus miško galima pasiimti per kelias dienas. Dažnai toks miškas nuperkamas net neatvažiavus pasižiūrėti, pažvelgus vien į dokumentus. Tai labai greiti pinigai iškertant jį. O tam, kad miškas atsikurtų, reikia labai daug metų.

Ar kas nors kontroliuoja sveiką balansą tarp kertamo ir atsikuriančio miško?

Dabar miškininkai deklaruoja, kad miškų Lietuvoje daugėja, bet kaip čia skaičiuosi… Vienais metais buvo sudarytas pasaulio miškų reitingas, ir Lietuva jame buvo išskirta kaip labiausiai besirūpinanti miškais pasaulio šalis. O kuo vadovaujantis tokia ji tapo? Buvo atsiųstos užklausos su klausimais, kiek miškų pas mus sumažėjo ir panašiai. Pagal tuo metu galiojusius įstatymus, jeigu miškas būdavo iškertamas plynai, popieriuose tai vis tiek likdavo miško žemė. Ilgainiui pasikeitus skaičiavimams, Lietuva pasaulio miškų reitinge nukrito labai stipriai žemyn.

Viskas priklauso nuo požiūrio, kaip mes miškais rūpinamės iš tiesų.

Su tuo susijusi jūsų akcija, kad dalį pinigų, surinktų už „Sengirės“ bilietus, skirsite seniems miškams pirkti.

Ši mūsų akcija – alternatyva žmonėms, kuriems labai reikia pinigų, bet kuriems gaila parduoti mišką iškirsti. Toks miškas, nors ir įsigytas mūsų, vis tiek liks žmogui: jis galės jame grybauti, uogauti, galės būti tame miške ir grožėtis, tik nebegalės išsivežti negyvos medienos malkoms.

Kaip atsirinksite, kokius miško plotus įsigyti?

Kursime specialų fondą ir kriterijus, kuriais vadovaudamiesi spręsime, kokius miškus pirkti. Viena aišku – šiame procese dalyvaus biologai, jie vertins miško svarbą, kiek čia saugomų įvairių augalų ir gyvūnų rūšių, kiek yra negyvos medienos, ar čia yra kitų vertingų dalykų, pavyzdžiui, šaltinis. Taip pat atsižvelgsime į etnologų siūlymus, kokius miškus vertėtų išpirkti ir saugoti ateities kartoms.

Labai graži idėja, teikianti vilties, kad ateityje šie miškai virs sengirėmis.

Reikia žiūrėti realiai, nes, kaip minėjau, miškai labai daug kainuoja, ir mes jų nenusipirksime daug. Lietuvos mastu tai vis tiek bus maža kruopelytė. Bet šia akcija norime parodyti, kad ne politikai, ne kaimynai ar kas nors kitas, o mes patys galime prisidėti prie miškų išsaugojimo. Dabar norime išsakyti šią idėją, paskui reikės sėsti ir rimtai dirbti rengiant tokio miško įsigijimo nuostatus.

Kaip minėjau, gyvename kapitalistiniame pasaulyje ir kovoti prieš pinigus jame galime tiktai pinigais. Kito būdo nėra. Galime išsikelti plakatus, pastovėti prie Seimo, pašūkauti „Nekirskit miškų!“, bet prieš pinigus nepakovosi plakatais.

Rež. Mindaugo Survilos filmo „Sengirė“ kadras

Iš tikrųjų labai daug nepatekusių į filmą kadrų gaila. Su D. Kokanauskiu vos ne iki muštynių spręsdavome, kurį kadrą palikti, kurį – išimti. Bet galvoji, kaip filmui geriau, sukandi dantis ir išimi.

„Sengirę“ kūrėte net dvylika metų. Per tą laiką pasirodė ir jūsų filmas „Stebuklų laukas“ (2011 m.) apie jau nebesančią Budos miško bendruomenę, gyvenančią iš Kariotiškių sąvartyno, dar anksčiau – pirmasis jūsų filmas apie erelius žuvininkus. Ar šie filmai jus atvedė į „Sengirę“?

Iš esmės taip. Filmą apie erelius žuvininkus sukūriau studijuodamas biologiją, nežinodamas jokių taisyklių – nei montažo, nei režisūros. Tiesiog dariau taip, kaip man gražu. „Stebuklų lauko“ filmavimas man tapo kinematografine mokykla – dirbau su vienu geriausių montažo režisierių Danieliumi Kokanauskiu, garso režisieriumi Sauliumi Urbanavičiumi. Ir dirbdamas kartu su jais mokiausi. Taip pat paraleliai dirbau įvairių režisierių: Audriaus Stonio, Šarūno Barto, Sergejaus Loznicos, Audriaus Kemežio – asistentu.

Iš pradžių, pavyzdžiui, mano darbas būdavo šiukšles surinkti paskui A. Kemežį, bet vėliau aš matydavau, su kokiomis problemomis susiduria kino kūrėjai, kaip jie jas sprendžia. Ir po „Stebuklų lauko“ mokyklos pasijaučiau jau pasiruošęs įgyvendinti vaikystės svajonę – nufilmuoti „Sengirę“.

Pasiruošti ją filmuoti prireikė aštuonerių metų. Ar planavote tokį ilgą pasiruošimo laikotarpį?

Aštuoneri metai nereiškia, kad filmuoti „Sengirę“ ruošiausi paromis. Nemažai laiko užėmė galvojimas, kaip nufilmuoti tam tikrus kadrus. Nes 90 procentų filme matomų kadrų neturint specialios įrangos išvis būtų neįmanomi. Tarkime, vabalo skrydžio kadras – jau būdamas antrame kurse pradėjau mąstyti, kaip taip nufilmuoti. Sugalvoti ištobulintą sistemą atima daug laiko. O dar gyvūnų suradimas, supratimas, ką jie gali nuveikti, jų stebėjimas, analizavimas.

Ir „Sengirėje“ jūs stebėtojas, ir „Stebuklų lauke“.

Kaip A. Kemežys sakydavo: žmogus didžiausią gyvenime malonumą patiria tada, kai ką nors pats atranda ir pastebi. „Sengirė“ tokia – tu duodi, ir kiekvienas joje ką nors sau atranda.

Technologijos smarkiai tobulėja, ir, kai kuri filmą tiek metų, nori nenori daug kas sensta. Ar daug nufilmuotos medžiagos teko atsisakyti?

Iš pirmųjų aštuonerių filmavimo metų panaudoti tik du kadriukai – su vilkiukais ir juoduoju gandru. Tai unikalūs kadrai, kurių neįmanoma perfilmuoti, ir reikėjo labai daug pastangų – ir finansinių, ir laiko, kad šiuos kadrus būtų galima pritempti. Iš pradžių maniau, bus paprasta perfilmuoti, bet vėliau žiūri, kad jokių šansų tai padaryti nėra, kad tai tiesiog unikalu.

Iš tikrųjų labai daug nepatekusių į filmą kadrų gaila. Su D. Kokanauskiu vos ne iki muštynių spręsdavome, kurį kadrą palikti, kurį – išimti. Bet galvoji, kaip filmui geriau, sukandi dantis ir išimi.

Rež. Mindaugo Survilos filmo „Sengirė“ kadras

Tie šimtai valandų ir prifilmuota tam, kad sulauktum stebuklų, kurie būtų verti žiūrovo. Joks scenaristas net teoriškai mąstant nesugalvotų, kaip, pavyzdžiui, atskrenda erelis su prie uodegos prišalusiu leduku, o šalia esantis kranklys bando tą leduką nulupti.

Pakalbėkime apie jūsų filmo aktorius. Kaip atsirinkote, kurias gyvūnų rūšis filmuoti? Ar turėjote scenarijų?

Pačioje pradžioje scenarijaus nebuvo, buvau nusimatęs tam tikras rūšis, kurias noriu filmuoti, ir daugmaž įsivaizdavau, kokiame gyvenimo tarpsnyje ir ką jos galėtų veikti. Tie šimtai valandų ir prifilmuota tam, kad sulauktum stebuklų, kurie būtų verti žiūrovo. Joks scenaristas net teoriškai mąstant nesugalvotų, kaip, pavyzdžiui, atskrenda erelis su prie uodegos prišalusiu leduku, o šalia esantis kranklys bando tą leduką nulupti.

Net kelis kartus jūsų filme pasirodo miegapelė. Kaip ją sugalvojote nemiegančią nufilmuoti?

Miegapelė iš viso per metus miega devynis mėnesius. Tris vasarą ji gyvena drevėse, bet nemiega tik naktimis. Kadangi naktys užtrunka apie porą valandų, tai praktiškai ji visą laiką miega. Žiemą miegapelė miega po šaknimis, kad nesušaltų, ir tuomet jos kūno temperatūra nukrinta iki kelių laipsnių. Teoriškai nufilmuoti miegapelės neįmanoma, šalimais jos su kamera aš būti negaliu, nes per didelis, ir ji mane užuostų.

Už kadrus su miegapele reikia padėkoti mano broliui. Jis man pagamino labai mažą kompiuteriuką su programuojama kamera ir dviem davikliais: vienu ultragarsiniu, fiksuojančiu judesį, kitu – šilumos. Taip pat turėjome į medžius prikelti daug specialių inkilų iš natūralių medžiagų, kad atrodytų, jog tai išpuvęs medis, ir viename iš jų įtaisėme tą kamerą. Tiesiog tikėjomės, kad miegapelė ateis į reikalingą inkilą. Pavyko nufilmuoti iš trečio karto.

O kaip su gyvate ir ruduoju pelėnu, kuris iš pažiūros taip kvailai elgiasi ir lenda jai į nasrus?

Čia tik mums toks klausimas kyla. Gali būti, kad šios gyvatės tokios retos, kad „n“ kartų rudųjų pelėnų jos nėra mačiusios ir nesuvokia kaip grėsmės.

Dar jūsų barsukas labai gražus.

Jis irgi mane nustebino. Be to, kad išlindo iš olos ir yra toks kinematografiškas, toks gražus filmuoti, tai dar atsigulė ant nugaros ir pradėjo kasytis pilvą.

Režisierius Mindaugas Survila. Asmeninio archyvo nuotrauka

Jeigu atskrenda paukštis, iš pradžių nieko nedarai – kad jis apsiprastų, apsidairytų, gal net nusisuktų. Ir nesvarbu, kad lauki parą – svarbu kadrą nufilmuoti ramiai. Tokia savidisciplina. Su metais ateina susivaldymas. Apskritai, kad stebuklų įvyktų, reikia jų sulaukti.

Filmavote ant žemės, ore ir po vandeniu. Ar kaip nors specialiai fiziškai ruošdavotės, nors iš pažiūros smulkaus sudėjimo esate?

Tiesiog tam reikia ištvermės. Juk kuo sunkesnis būtum, tuo didesnį svorį reikėtų kelti, pavyzdžiui, į medį. Man tai kasdienė veikla. Kaip ir žmonėms, gyvenantiems penktame aukšte nereikia fizinio pasirengimo kasdien į jį užlipti, taip ir man tas pats. Iš pavasario būdavo sunkiau, bet paskui įgaudavau formą. Tik nardymo kursus baigiau, nes tam ir mokiausi nardyti, kad galėčiau filmuoti po vandeniu.

Kurdamas „Sengirę“ bendradarbiavote su aštuoniais mokslininkais. Ar jų ieškojote specialiai? Ar jie noriai sutiko dirbti kartu?

Kadangi pagal išsilavinimą esu biologas, daug metų juos visus pažįstu. Sakiau jiems, kad kuriu tokį filmą, kad man reikia tam tikrų gyvūnų rūšių, ar klausdavau, kokios rūšys labiausiai atspindėtų sengirę, ir jie konsultuodavo. Nes Lietuvoje, tarkime, kai kurių paukščių yra tik keli individai, tik keli lizdai, ir užsimušk be mokslininkų pagalbos jų nerasi.

Žinoma, studijų laikais būna daug norinčiųjų fotografuoti, filmuoti tokius gyvūnus, bet jie labai saugomi, kad nebūtų išbaidyti. Mokslininkai pasitikėjo manimi, matė mano darbo metodus, suprato, kad tai labai vertinga.

Kokios taisyklės, ko nedaryti filmuojant retas gyvūnų ar paukščių rūšis?

Taisyklė viena – negali išbaidyti gyvūno dėl kadro. Jeigu supranti, kad gali pakenkti gyvūnui, tiesiog nefilmuok. Darbo metodika – kad gyvūnas tavęs nepastebėtų. Jeigu filmuodamas suvoki, kad per daug pasukus kamerą jis gali tave pamatyti, kameros nesuki. Jeigu atskrenda paukštis, iš pradžių nieko nedarai – kad jis apsiprastų, apsidairytų, gal net nusisuktų. Ir nesvarbu, kad lauki parą – svarbu kadrą nufilmuoti ramiai. Tokia savidisciplina. Su metais ateina susivaldymas. Apskritai, kad stebuklų įvyktų, reikia jų sulaukti.

Filmuodamas „Sengirę“ suvokiau, koks žmogus yra ribotas. Atrodo, koks talentingas jis gali būti – „pafotošopinti“, parašyti scenarijų, bet kai pamatai, kokia yra gamtos įvairovė, kaip ten viskas sudaryta, dažnai stebiesi: oho, kaip čia stebuklingai viskas. Kiek čia daug stebuklų, kurių dažnai nepastebime.

Viena gražių „Sengirės“ filosofijų – užkadrinio balso nebuvimas. Bet jau girdėti žiūrovų atsiliepimų, kad jie žiūrėdami ko nors nesupranta, jiems pritrūksta informacijos.

Ir labai gerai. Šiuolaikinė visuomenė, telefonų „skrolintojai“, yra pripratusi čia ir dabar gauti atsakymą. Ir labai tingi galvoti. O filmas apskritai geras tada, kai pasižiūrėjęs apie jį pagalvoji. Kiek apie jį pagalvoji ir kiek jame randi savęs – tiek filmas yra geras. Aš džiaugiuosi, kad žmonės kelia klausimus, ieško įvairių atsakymų, reflektuoja, – kaip tik tada informacija geriausiai susėda į žmogų. Vaikai išvis milijonus klausimų pažeria, ir tėveliams grįžus iš „Sengirės“ tenka guglinti ir ieškoti jiems atsakymų.

Kai su Danieliumi montavome „Sengirę“, vartojome terminą „National Geographic“. Jeigu pasakydavome „National Geographic“ – vadinasi, blogai, viskas labai nuspėjama ir nėra jokio sluoksniškumo.

Rež. Mindaugo Survilos filmo „Sengirė“ kadras

Apskritai iššūkis sukurti filmą apie gamtą – juk paprastai žmonės arba juos mėgsta, arba jiems neįdomūs tokie filmai.

Šį filmą ir kūriau specialiai žmonėms, kurie nemėgsta filmų apie gamtą. Nes tipiniams „National Geographic“ fanams sunku žiūrėti filmą apie gamtą, kai nekemšama į galvą informacijos, kas dabar vyksta ekrane. Čia reikia pačiam suvokti, todėl „Sengirė“ patinka tiems, kurie jos ateina pasižiūrėti kaip meno kūrinio.