Dvasingumo paieškos medicinos praktikoje

Dvasingumo raiška medicinoje – kas tai? Sudėtingas, nelengvai apibrėžiamas reiškinys… Sunkiai atrandamos dvasingumo apraiškos institucionalizuotoje medicinos veikloje. Nors, paradoksalu, dvasingumo apraiškos glūdi pačiame medicinos siekyje – padėti, (pasi)rūpinti žmogumi, būti humaniškai.

Daug lengviau apie dvasingumą mąstyti individualiai, apčiuopti kiekvienam savyje, nes žmogus nėra tik fizinė, bet ir dvasinė būtybė. Pusiausvyra tarp materialaus ir dvasinio pasaulio, tarp fizinio ir mentalinio kūno. Ir koks skirtumas, kas tu esi – slaugytojas, gydytojas, pacientas? Tačiau dauguma medicinos profesionalų gerai jaučiasi bendraudami su savo pacientais bei atlikdami medicinines procedūras, besirūpindami kūnu, tačiau palietus labiau asmenines, subjektyvias žmogaus sritis – tokias kaip dvasingumas, emocinė paciento gerovė – jiems kyla įvairių dvejonių, ima stigti pasitikėjimo savimi. Arba…tam nelieka laiko. Dėl to pokalbiuose su pacientais sveikatos profesionalai dažniausiai linkę vengti temos, liečiančios dvasinę plotmę, neretai sieja ją tik su religija, kitomis dvasinėmis praktikomis. Priimama mokslo, objektyvumo, racionalumo, įrodymais grindžiamos medicinos ir slaugos praktikos pozicija.

Viena iš priežasčių, kodėl slaugytojai ir kiti sveikatos priežiūros specialistai nelinkę aptarinėti dvasinės sveikatos, dvasinių poreikių ir dvasinės paramos klausimus, yra ir ta, kad nėra vieno, aiškaus dvasingumo termino supratimo. Sąvoka dvasingumas turi labai plačią ir sunkiai apibrėžiamą reikšmę. „Dvasinis potyris gali apimti bet kokį paprastą arba nepaprastą patyrimą, kuris kyla iš užuojautos, meilės, gerumo, džiaugsmo, šventumo, tyrumo, intuicijos ir kūrybiškumo, sukuria holistinį, sudėtinį pojūtį.“

Dvasingumas dažnai siejamas su religija. Jis gali būti apibrėžtas kaip tikėjimo sistema, apimanti nematerialius dalykus ir gyvenimo įvykių įprasminimą. Išsivysčiusiose visuomenėse dvasingumas įprastai išreiškiamas per vyraujančias religijas. Murray ir Zentneris (1989) pasiūlė tokį dvasingumo apibrėžimą, kuris parodo dvasingumo ir religijos santykį: „Dvasingumas – tai universalus fenomenas, slypintis giliai asmenybėje, tai – jautri ir dažnai paslėpta žmogaus gyvenimo sritis, kurią turi absoliučiai visi žmonės: tiek religingi, tiek nereligingi.“

Tyrimai atskleidė, kad net ir nereligingiems onkologiniams pacientams geros dvasinės sveikatos palaikymas gali sumažinti depresiją, nerimą, padėti susigyventi su diagnoze, rasti prasmę gyvenime. Tai rodo, kad dvasingumas nėra tolygus religingumui. Kitaip tariant, net ir netikintis žmogus gali būti ir yra dvasingas. Iš tiesų religingumas yra tarsi viena dvasingumo sudedamųjų dalių. Religiniu aspektu dvasingumas apibrėžiamas kaip santykis su Dievu, Dievybe arba bet kuo kitu, kas ugdo prasmės jausmą, tikslą ir misiją gyvenime. Dvasingumas susijęs su altruizmu, atlaidumu ir meile, kas padeda tiek individo santykyje su pačiu savimi, tiek su kitais ir su gamta.

Dvasingumo reikšmė sveikatai

Literatūroje vis dažniau galima rasti informacijos apie religijos ir dvasingumo svarbą sveikatos sistemoje. Miner-Williams (2005) sveikatą apibrėžia kaip kūno, proto ir dvasios visumą, vienybę bei harmoniją. Puchalski su bendraautoriais (2009) teigia, kad ligą galima suvokti kaip tam tikrą žmogiškosios būties vientisumo sutrikimą. Mokslininkai įsitikinę, kad žmonės iš prigimties yra dvasingi, nes jiems būdingi santykiai su pačiais savimi, aplinkiniais, gamta ir kitais svarbiais bei šventais dalykais. Susirgus šie santykiai trinka ne tik žmogiškosios būtybės viduje, bet ir šeimos, namų bei darbo aplinkoje. Taigi sveikimas yra šių santykių atstatymas.

Akivaizdu, kad religija ir dvasingumas yra glaudžiai susiję sveikatos komponentai, kurie padeda pacientams kovoti su jų liga, padeda numalšinti fizinius ir emocinius simptomus. Dvasingumas bei religingumas gali lemti paciento sveikatos ir ligos suvokimą, o tai gali daryti įtaką jo pasitikėjimui arba nepasitikėjimui gydymo metodais. Įrodytas ryšys tarp dvasinės kančios ir depresijos, nerimo bei anoreksijos. Asmeninis dvasingumo lygmuo yra svarbus pacientų, sergančių onkologinėmis, širdies ir kraujagyslių, psichinėmis (demencija, alkoholizmas) ligomis sveikti, taip pat senyvo amžiaus sergantiesiems.

Dvasingumo raiška klinikinėje slaugos praktikoje

Swinton (2006) teigia, kad dvasingumo aspektui reikia rasti vietą slaugos praktikoje. Norint užtikrinti holistinę sveikatos priežiūrą svarbu ne tik diegti medicinines technologijas, bet ir įsigilinti į asmeninį paciento ligos suvokimą, kuris gali padėti jam sveikti.

Dvasiniai poreikiai yra viskas, kas nesusiję su kūniškais poreikiais. Slaugytojai dažnai klaidingai mano, kad geros dvasinės sveikatos užtikrinimas yra psichikos sveikatos darbuotojų, psichologų arba sielovadininkų kompetencija, ir dėl to slaugos praktikoje mažai gilinasi į pacientų dvasinės gerovės aspektus. Svarbu pabrėžti, kad slaugos praktikoje tarp dvasinių ir psichologinių paciento poreikių beveik nėra skirtumo. Svarstoma, kaip aiškiai atskirti psichologinę ir dvasinę sveikatos dimensijas, pastarosios nepaverčiant vien tik religija ir tikėjimu. Psichologijos mokslo objektas yra asmenybė ir žmogaus mintys, tuo tarpu dvasingumas įkūnijamas ir žmogaus mintyse, ir širdyje.

Ypač aktualūs dvasingumo aspektai onkologijoje. Onkologinės ligos diagnozė ligoniui sukelia fizines, emocines ir socialines problemas. Pacientai pradeda baimintis dėl galimybės prarasti darbą ir mylimuosius. Kyla „egzistencinė kančia“ (angl. existence distress), dėl ko atsiranda mirties baimė, pomirtinio gyvenimo paieškos ir neišvengiamas klausimas, „kodėl aš?“ Visos šios dvasinės problemos gali skatinti pacientą neigti diagnozę, atsisakyti gydymo laiku. Nustatyta, kad dvasingumas ir religingumas turi neigiamą ryšį su depresija: kuo žmogus dvasingesnis, tuo mažesnė tikimybė atsirasti depresijai. Iškelta prielaida, kad, padedant onkologiniams pacientams atrasti prasmę ir ramybę gyvenime, jiems bus lengviau kovoti su depresija bei susigyventi su ligos diagnoze.

Švento Petro dienos hospise Bristolyje, Jungtinėje Karalystėje, McCoubrie tyrė vėžiu sergančius pacientus, siekdamas išsiaiškinti ryšį tarp nerimo, depresijos ir dvasingumo. Pacientų, sergančių pažengusiu vėžiu, imtyje buvo taip pat nustatyta stipriai neigiama sąsaja tarp dvasingumo ir nerimo bei depresijos. Graikijoje tyrime dalyvavo onkologiniai pacientai, kurių išgyvenimo tikimybė siekė pusmetį. Rezultatai parodė, kad nėra svarbu, ar žmogus yra religingas, ar ne, tačiau gera dvasinė sveikata padeda išvengti nevilties ir depresijos gyvenimo pabaigoje.

Tyrimai rodo, kad nepagydomomis ligomis sergantys pacientai jaučia didelį poreikį ir susidomėjimą dvasingumo aspektų įtraukimu į jų sveikatos priežiūrą

Musulmoniškame Libane mokslininkų nustatyta, kad onkologiniai pacientai, turintys aukštesnį gyvenimo prasmės, ramybės ir vilties lygį, pasižymi geresne emocine ir pažintine funkcija. Svarbu tai, kad aukštesnės dvasinės gerovės lygis onkologiniams pacientams padeda apsisaugoti nuo nevilties ir noro užbaigti gyvenimą. Šie rezultatai atskleidžia dvasinės gerovės svarbą slaugos klinikinėje praktikoje.

Paliatyvioji pagalba dar glaudžiau susijusi su pacientų dvasinių problemų sprendimu. Tyrimai rodo, kad nepagydomomis ligomis sergantys pacientai jaučia didelį poreikį ir susidomėjimą dvasingumo aspektų įtraukimu į jų sveikatos priežiūrą. Puchalski ir kt. (2009) įsitikinusi, kad be kokybiškos dvasinės sveikatos priežiūros neįmanoma suteikti kokybiškos paliatyvios priežiūros.

Nepagydomomis ligomis sergantiems pacientams labai sunku pripažinti, kad medicininės technologijos nebegali padėti. Vašingtone 2015–2016 m. buvo apžvelgta 20 pacientų, kurie sirgo pažengusiu širdies nepakankamumu, paliatyvios pagalbos dokumentai. Nustatyta, kad dvasinės sveikatos priežiūra buvo teikiama ir su pacientu buvo nuolat aktyviai bendraujama, jų klausomasi: kai pacientai išsipasakodavo dvasines problemas, sumažėdavo jų nerimas bei skausmas.

Dvasinei sveikatai gerinti svarbi gydymo įstaigos aplinka. Kaip antai, Vokietijos hospisai yra krikščioniškųjų pažiūrų institucijos, palatose yra pakabinti kryžiai ir Marijos paveikslai. Tačiau, atvykus naujam pacientui, visada atsižvelgiama į jo religines pažiūras. Jeigu pacientas nėra krikščionis ir jis nenori matyti krikščioniškų simbolių, jie yra išnešami iš jo palatos. Pacientui leidžiama atsivežti savo religinių simbolių ir juos išsidėstyti. Buvo pastebėta, kad religiniai simboliai palatose paliatyviems pacientams suteikia ramybės.

Nors dvasingumas dažnai tapatinamas su žmogaus religingumu, tačiau tai yra komplementarus, dvipusis reiškinys. Jis susijęs ir su gyvenimo prasmės bei tikslo klausimais, o tai ir žmogiškosios egzistencijos dalis, orientuota į transcendentines vertybes. Religija rūpinasi egzistencijos prasme ir per ritualus, lūkesčius, dalyvavimą bendruomenėje ir apeigose, realizuoja dvasingumo raišką. Iš kitos pusės, dvasingumas traktuojamas kaip gebėjimas ieškoti gyvenimo tikslo ir prasmės, gebėjimas tikėti, mylėti ir atleisti, peržengti jutiminę patirtį.

Dvasinės slaugos kompetencijų vystymas jaunų sveikatos specialistų rengimo programose

Akcentuojant dvasinės sveikatos svarbą pacientams, kyla klausimas: ar slaugos studentai yra rengiami teikti dvasinę pagalbą pacientams? Jei taip, ar dvasinės slaugos kompetencija vystoma studijuojant atskirą dalyką, ar vis dėlto atskiri dvasinės pagalbos aspektai integruojami į kitas temas, pvz., paliatyvios slaugos, onkologinės pacientų priežiūros ir kita. McSherry ir kt. (2008) siūlo įtraukti dvasinį aspektą į slaugos programas, kad slaugytojai turėtų aiškų suvokimą apie tai, kas yra dvasinė parama ir kaip ją teikti.

Po pagrindinio slaugos paruošimo Baldacchino (2006) rekomenduoja slaugytojams suteikti sąlygas tęsti podiplominį mokymąsi, susijusį su dvasinės pagalbos teikimu. Dvasinės pagalbos edukacines programas turėtų rengti ne tik universitetų dėstytojai kartu su ligoninės kapelionu ir su multidisciplinine komanda. Džiugu pabrėžti, kad slaugytojų dvasinės slaugos kompetencija bei slaugos studentų pasirengimas teikti dvasinę pagalbą pastaruoju metu yra ypač aktyviai plėtojamas nacionalinių ir tarptautinių tyrimų lygmeniu.

Dvasinės pagalbos mokymosi temos įvairios, tai: dvasinės sveikatos būklės įvertinimas, dvasinių poreikių nustatymas ir šių poreikių tenkinimo strategijos. Miner-Williams (2005) teigia, kad, norėdamas nustatyti paciento dvasinės sveikatos būklę, sveikatos profesionalas turi žinoti, kas pacientui teikia prasmę ir stiprybę gyvenime, kiek jam yra svarbi religinė praktika, ryšiai su artimaisiais. Tai sužinoti galima paprastu pokalbiu arba ištirti standartizuotu instrumentu. Tačiau autorė įspėja, kad standartinis instrumentas gali sumažinti paciento norą bendrauti, todėl siūlo sveikatos profesionalams užduoti paprastus kasdieniškus klausimus: kaip jus ir jūsų artimuosius veikia ši liga? Kaip šiandien jaučiatės dvasiškai? Kaip jūs jaučiatės ligoninėje? Elementarūs kasdieniški klausimai apie emocinę savijautą, siekius ir troškimus, kuriuos slaugytojai užduoda ligoniams, yra paprasčiausi dvasinės sveikatos priežiūros įrodymai.

Slaugytojai, būdami arčiausiai paciento didžiąją jo slaugos ligoninėje dalį, privalo įgyti reikalingų kompetencijų ir jausti pareigą bei atsakomybę rūpintis paciento dvasine sveikata taip, kaip ir visomis kitomis jo sveikatos dedamosiomis. Jiems turėtų padėti užtikrinti paciento dvasinę gerovę ir gydytojai, socialiniai darbuotojai, kunigai, psichologai ir kiti sveikatos priežiūroje dirbantys profesionalai.

Tik suvokdami paciento dvasinės gerovės būseną ir žinodami jo dvasinius poreikius bei juos lemiančius veiksnius, sveikatos priežiūros komandos nariai teiks individualią į pacientą orientuotą slaugą ir padės jam rasti gyvenimo prasmę ir tikslą, leisiančius susidoroti su gyvenimo sunkumais ir liga.

dr. Žydrūnė Luneckaitė, doc. dr. Lina Spirgienė, prof. dr. Olga Riklikienė

Lietuvos sveikatos mokslų universitetas

Straipsnis parengtas vykdant Lietuvos mokslo tarybos jaunųjų mokslininkų grupės projektą „Dvasingumas slaugoje: onkologinių ligonių dvasinė gerovė ir dvasiniai poreikiai – mišrių metodų tyrimas, SPIRITcare“ (P-MIP-17-168).