„Renkuosi mokyti“ – ieškantiems prasmės

„Dirbau technologijų mokytoja. Organizavome Kaziuko mugę, tad dešimtokėms pasiūliau dalyvauti ir pardavinėti darbelius. Paklausiau, kam norėtų skirti pinigus – ar sau, ar Gyvūnų globos namams? Merginos padarė plakatą, paruošė stalą, prikepė sausainių, ragino žmones pirkti. Mokiniai patys pasirinko atsakomybę“, – dalinosi mokytoja Indrė, viena projekto dalyvių. 

Pasirodo, net ir nenustygstančius pradinukus galima trims minutėms nuraminti, vietoje kūno kultūros pamokų pasiūlius jogos pamokas ir meditaciją. Tokiu būdu vaikai geriau pažįsta savo emocijas, išmoksta nusiraminti ir susikaupti. „Vaikams svarbu kažkuo užsiimti, įjungti vaizduotę, klausytis, kaip kvėpuoji. Jei esi pirmokas, tuo užsiėmęs gali būti bent tris minutes“, – šypsojosi pradinių klasių mokytoja Agnė.

„Viskas prasidėjo, kai mokslo metų gale nuėjome ant piliakalnio ir atvyko dėstytojas, kuris papasakojo apie žvaigždes. O su aštuntokais parengėme projektą, kur jie turėjo suskaičiuoti laikus, žingsnius. Mokyklos ribas plėčiau pasikviesdama vaikų tėvus į klasę. Pakviečiau savo tėtį, kad papasakotų, kaip veikia elektrinės ir kaip gaminama elektra. Sugalvojau pakviesti tėvus, kad atvykę papasakotų, kaip mokslai jiems pravertė vėliau. Atvyko daktarai, miškininkai, kariškis. Pas pradinukus atvyko šunų dresuotojai. Su dvyliktokais pasigaminome telegrafą. Su aštuntokais gaminome raketas”, – pasakojo mokytoja Eglė iš Rumšiškių A. Baranausko gimnazijos.

Septintoji „Renkuosi mokyti!“ mokytojų karta. Nuotrauka Sigitos Karkliuvienės

Tai tik kelios istorijos, kuriomis dalinosi projekto dalyviai, bet jos padėjo kurti ryšį su mokiniais. Pasakodami apie save, apie tai, ką veikia, bendraudami individualiai mokytojai atrasdavo asmeninį bendravimą su mokiniais. Nors pasitaikydavo ir tokių situacijų, kai, pasak mokytojos Akvilės, bendravimas su mokiniu primindavo bendravimą su siena. „Esu susidūrusi, kai kalbi ir supranti, kad tą darai su siena, jokio atsako, tuomet reikia kažkiek laiko, kad suprastum, kokia strategija reikalinga. Esu susidūrusi su reiškiniu, kai vaikai neskaito, kai literatūra jiems atrodo nesąmonė. Kai atsiduri tokioje lyg ir provokacijoje, pradedi mąstyti – o kas juos skatina taip galvoti? Tuomet bandau žvelgti iš jų perspektyvos. Daviau jiems laisvą užduotį – kūrybinį projektą. Norėjau, kad žinotų, jog jie rūpi. O man mokiniai atskleidė, kad mokytojas taip pat yra mokinys.“

Pastebėta, kad, kuriant ryšį per asmeninį santykį, tas ryšys turi būti svarbus ir natūralus pačiam mokytojui. „Būna vaikų, kurie nenori to ryšio ir neprisileidžia. Kai konsultacijos metu bendrauju su mokiniu akis į akį, kai kalbamės, kuo jis gyvena, kitą dieną vaikas jau nebijo klausti. Gal klasėje jis jaučiasi užguitas, tačiau individualiai pabendravus jis kitaip elgiasi. Su vienu pabendravai, su kitu, ir po truputį surenki tą 30 mokinių, su kuriais pabendrauji individualiai“, – sakė mokytoja Vaida.

Renginyje dalyvavo ir mokiniai, kurie pasakojo apie savo mokytojus. Turbūt tikru mokytojo laimėjimu galima pavadinti tokį vienos mokinės atsiliepimą: „Niekada nemėgau chemijos, bet, kai atėjo mokytoja Aušra, man pradėjo patikti chemija. Mokytoja sudomino savo mokėjimu prisitaikyti prie mokinių. Ji bendravo su kiekvienu. Keisčiausia, kad norėjau eiti į chemijos pamokas. Man jos patiko, o su mokytoja jaučiau gerą ryšį. Parašai mokytojai ir gauni atsakymą su šypsniuku!“

Septintoji „Renkuosi mokyti!“ mokytojų karta. Nuotrauka Sigitos Karkliuvienės

„Renkuosi mokyti” – tiems, kurie ieško prasmės

Švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė, neseniai apžvelgusi švietimo situaciją Lietuvoje, teigė, jog netrukus pritrūksime mokytojų, ir minėjo didžiulį švietimo kokybės atotrūkį skirtingose savivaldybėse.

Pasak Eglės Pranckūnienės, VšĮ Mokyklų tobulinimo centro steigėjos, projekto „Renkuosi mokyti – mokyklų kaitai!“ konsultantės, tos „juodosios skylės“ yra statistika.  „A. Čechovas yra sakęs, kad visos laimingos šeimos panašios, o nelaimingos kiekviena savaip. Su mokyklomis yra taip pat. Šiemet mokykla gali būti prastai vertinama, o kitais metais bus kitaip. Reikia individualaus požiūrio į kiekvieną mokyklą. Ten, kur mažai mokinių, ta statistika tampa labai neprasminga, nes ir vieno mokinio situaciją ji gali labai iškreipti. Ne viskas pasakoma, kai remiamasi egzaminų, testų rezultatais. Manau, reikia gilesnio požiūrio, kokybinio žvilgsnio į kiekvieną mokyklą, reikėtų pasiaiškinti, kas joje vyksta, kokie vaikai, kokios situacijos, kokie mokytojai, bendruomenė.“

Eglė Pranckūnienė. Evgenios Levin nuotrauka

Pasak ekspertės, kitų šalių pavyzdžiai atskleidžia, kad tie reitingai neatneša realios naudos. Atsidūrę reitingo apačioje jaučiasi blogai, nes nežino, kaip iš to dugno išeiti. „Lietuvoje daug metų vyksta standartizuoti testai, bet kol mes nieko nedarysime, tik matuosime, tai kas iš to? Kanados mokslininkas Dinas Finkas sako, kad jei morką rausi ir žiūrėsi, kiek ji paaugo, tai ji nustos augti. Reikia tyrinėti, analizuoti, bet to nepakanka, kad iš statistinių rezultatų būtų daromos išvados. Valstybės kontrolės atlikto audito išvados apie tai, kas lemia pasiekimus, kodėl jie negerėja, parodė, kad neaišku, kas už ką atsako. Ką daryti, kaip padėti konkrečiai mokyklai? Reikia baigti kaltinti, o sutelkti pastangas ir spręsti…“

Vasario mėnesį Lietuvos idėjų ir pokyčių konferencijoje apsilankęs garsus Suomijos švietimo ekspertas Pasi Sahlbergas teigė, kad norint mokytojo profesiją padaryti prestižinę – ką iki 2025 metų ir užsibrėžė Lietuva – reikia sukurti naujo ateities mokytojo idėją. Pasak eksperto, didesnio užmokesčio, geresnio kvalifikavimo nepakanka. Suomijoje, apie kurios mokinių pasiekimus vis daugiau kalbama Lietuvoje, mokytojais tampa patys geriausieji.

„Suomiai pasitiki žmonėmis. Jie daug investuoja, atrenka tinkamus kandidatus. Suomijoje vadovai neina stebėti pamokų, kas pas mus laikoma didžiule pažanga. Ten direktorius pasitiki mokytojais, yra ryšys tarp politikos, praktikos ir tyrimų“, – sako švietimo ekspertė E. Pranckūnienė.

Paklausta apie tai, kaip Lietuvoje sudominti jaunus žmones mokytojo profesija, ji atsako, kad į jau dešimtus metus gyvuojančios programos „Renkuosi mokyti!“ skelbiamus konkursus ateina žmonės, kurie ieško prasmės.

„Jiems norisi veikti kažką prasmingo. Jie nori daryti tai, kas turi realią naudą. Kitas veiksnys – jau dešimti metai vyksta programa, susikūrę tinklai, bendruomenė. Drąsiau ateiti į mokyklą, žinant, kad gausi paramą, nebūsi vienišas. Tyrimai rodo, jog yra labai daug mokytojų, kurie meta mokyklą po pirmųjų darbo metų. Jiems sunku, jei jie nesusilaukia paramos iš bendruomenės, jei neturi tinklo žmonių, kurie  padeda. Valstybė jau įvedė pedagogams pirmaisiais metais stažuotę, kai jie turės mažiau pamokų, bet galės stebėti kitų pamokas, mokytis, gauti pagalbą.“

Roberta Žižienė

Roberta Žižienė, projekto „Renkuosi mokyti – mokyklų kaitai!“ asistentė sako, kad atsinaujinęs projektas „Renkuosi mokyti!” yra skirtas ir mokyklų kaitai. „Seniau mes ieškojome mokytojų programai „Renkuosi mokyti“, o dabar ieškome ir mokyklų, pasirengusių priimti pokyčius. Mokytojas eina dirbti į mokyklą, kuri pati įsitraukia į pokyčių projektą. Dabar projekte dalyvauja 14 Lietuvos mokyklų, o šiemet planuojame įtraukti 16.“

Kasmet rengiamuose programos konkursuose dalyvauja jauni žmonės iki 30 metų. Šiemet gauta net 500 paraiškų, iš kurių bus atrinkti tik 26 dalyviai. Pagrindinis atrankos kriterijus – orientacija į vaiką, taip pat veržlumas, lankstumas, atvirumas naujovėms, pasirengimas bendradarbiauti. Baigę 2 metus trunkančią programą, dalis jos dalyvių toliau dirba mokytojais, dalis dirba švietimo sistemoje.