Tapytojo Petro Lincevičiaus mūza gyvena gimtuosiuose Suvalkijos namuose

Tapytojas Petras Lincevičius. Gedimino Šulco nuotrauka.

Pradedame videolaidų ciklą „Jaunieji menininkai“, skirtą į kūrybos kelią įžengiantiems mūsų menininkams. Pirmoji pažintis – su tapytoju PETRU LINCEVIČIUMI.

Petrui Lincevičiui – dvidešimt aštuoneri. Prieš trejus metus jis laimėjo tarptautinės šiuolaikinio meno mugės „ArtVilnius“ geriausio jaunojo menininko prizą. Įvertinimas galerijų duris šio autoriaus kūrybai atvėrė dar plačiau – per pastaruosius metus jis buvo kviečiamas ne tik eksponuoti savo darbus Lietuvoje, bet ir surengti autorinę parodą Berlyne bei jungtinę parodą Abu Dabyje.

Kūrybinis P. Lincevičiaus kelias prasidėjo Šilavoto Davatkyne. Davatkynas todėl, kad čia jau nuo XIX amžiaus pabaigos gyveno religingos moterys. O Šilavotas yra kaimas Prienų rajone.

P. Lincevičiaus darbai sietini su kultūrine atmintimi ir istorija, kitaip tariant – su praeitimi. Kodėl tapytojui ji svarbiausia?

„Galbūt labiau praeitis dabartyje, kaip ji atsispindi šioje akimirkoje, – teigia menininkas. – Tarkime, mes dabar čia esame apsupti praeities, bet esame čia ir dabar. Man įdomūs persipynimai dabarties ir praeities, kaip tai veikia žmogų.“

Kalbėdamas apie pagrindinę savo kūrybos ašį, P. Lincevičius sako, kad tai – mąstymas iš tam tikros vietos, iš savo žemės, tėviškės: „Tai įsišaknijęs mąstymas. Man artima filosofo Arvydo Šliogerio filotopijos idėja, bet per ją aš ieškau ir lokalaus identiteto globaliame pasaulyje. Kai žmonės skirtingi, bet lyg ir suvienodėja vienoje ar kitoje situacijoje. Ir man įdomi ta savastis, kurią atsinešei, kurią nešiesi per visą gyvenimą, ir tai, kaip ji keičiasi. Kaip gali daryti įtaką vieta, kurioje gyveni, iš kurios atėjai, iš savo šaknų. Tai man įdomu – viskas tikriausiai ir susiveda į žmogų bei aplinką.“