2018 05 09

Jonathan Sacks

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Ten, kur tvyro neapykanta, laisvė miršta

Matt Artz/Unsplash.com nuotr.

Jau trisdešimt metų rašau skyrelį „Dienos mintis“ ir niekada negalvojau, kad man 2018-aisiais vis dar teks kalbėti apie antisemitizmą. Priklausiau po Holokausto gimusiai kartai, kuri tikėjo pasaulio tautomis, kai jos sakė: „Niekada daugiau.“

Tačiau šią savaitę (tekstas publikuotas balandžio 20 d., – red. past.) parlamente vyko beprecedenčiai debatai dėl antisemitizmo. Keli parlamentarai emocingai kalbėjo apie patyčias, su kuriomis susidūrė dėl to, kad yra žydai, arba, dar baisiau, dėl to, jog kovojo su antisemitizmu. Remiantis Bendruomenės saugumo fondo duomenimis, antisemitinių incidentų skaičius Didžiojoje Britanijoje pasiekė patį aukščiausią lygį nuo pat 1984 metų, kai buvo pradėti rinkti duomenys. Dabar per dieną vidutiniškai įvykdomi 4 antisemitiniai išpuoliai. Tai nėra Britanija, kurią pažįstu ir myliu.

Paryžiuje prieš mėnesį, prieš pat Pesachą, vien dėl savo žydiškos kilmės buvo nužudyta 85 metų Holokaustą išgyvenusi moteris. Tai buvo labiausiai gniuždantis išpuolis iš visų, kurie įvykdyti Europoje per pastaruosius metus. Šiandien Europoje beveik nėra valstybės, kurioje žydai jaustųsi saugūs. Ir tai vyksta vis dar esant gyvam Holokausto atminimui, primenančiam, kad pusantro milijono vaikų buvo nužudyti paprasčiausiais dėl to, kad jų seneliai buvo žydai.

Visa tai nutiko dėl politinio ekstremizmo dešinėje ir kairėje augimo ir dėl populistinės politikos, kuri manipuliuoja žmonių baimėmis ieškodama atpirkimo ožių, kuriuos būtų galima apkaltinti dėl socialinių negerovių. Tūkstančius metų žydai buvo laikomi atpirkimo ožiais, nes jie buvo mažuma, jie buvo kitokie. Tačiau skirtumai yra tai, kas daro mus žmonėmis. O visuomenė, kuri neturi vietos skirtumams, neturi erdvės žmoniškumui.

Antisemitizmo iškilimas visada yra ankstyvas perspėjimas dėl to, kad kultūroje iškilo pavojingų problemų. Neapykanta, kuriuos pirmuoju taikiniu tampa žydai, niekada vien žydais neapsiriboja.

Savo gyvenimo pabaigoje Mozė pasakė izraelitams: „Neimkite nekęsti egiptiečių, nes jūs buvote svetimieji jų žemėje.“ Tai yra keistas sakinys. Egiptiečiai pavergė ir nelaisvėje laikė izraelitus. Tad kodėl Mozė sako, kad nereikia neapkęsti?

Todėl, kad tokiu atveju, jei žmonės toliau gyvens neapykantoje, Mozė bus išvedęs izraelitus iš Egipto, tačiau nesugebėjęs ištraukti Egipto iš izraelitų. Jie ir toliau būtų buvę vergais – ne fiziškai, bet dvasiškai. Mozė žinojo, kad norėdamas būti laisvas turi atsikratyti neapykantos. Visur, kur tvyro neapykanta, laisvė žūva. Būtent todėl mes, ypač lyderiai, privalome stoti prieš gniuždančią neapykantos jėgą.

Kad blogis klestėtų, tereikia, jog geri žmonės nieko nedarytų. Šiandien aš regiu, kad per daug gerų žmonių nieko nedaro, ir dėl to man yra gėda.

Pagal rabbisacks.org parengė Donatas Puslys