Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2018 05 10

Simona Merkinaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Kelias į nelaisvę per blogas idėjas

Cliff Johnson/Unsplash.com nuotr.

Istorikas Timothy Snyderis labiausiai žinomas dėl savo XX a. antrosios pusės istorijos, ypač Holokausto tyrinėjimų. Kadaise jo knygos Bloodlands:Europe Between Hitler and Stalin ir Black Earth: The Holocaust as History and Warning leido į Holokausto tyrinėjimus pažvelgti iš globalios, ne nacionalinės perspektyvos. Mūsų šaliai jo darbai svarbūs tuo, jog Baltijos šalys, Lenkija, Ukraina, Baltarusija atsidūrė pačiame šio įvykio centre, atkreipiant dėmesį į tai, kaip Holokaustą įgalino ir jo mastus išdidino SSRS ir Vokietijos sandūra Rytų Europos žemėse. Jo tyrinėjimai taip pat esmingai prisidėjo prie paties Holokausto atminties naratyvo kaitos. Pokario Europoje Holokausto atminimą formavo išgyvenusiųjų vadinamuose „mirties stovyklose“ prisiminimai. Ši atmintis, būdama labai svarbi tuo, jog įgalino per liudininkų pasakojimus pradėti tirti patį Holokaustą, dažnai nerasdavo atgarsio milijonų žmonių kraujo žemėse patirtyje, kurių artimieji buvo pražudyti miškuose, prie duobių.  

Žvilgsnis į dabartį per idėjų prizmę mums primena, jog ne viskas yra vien pragmatinis interesas ir realpolitik.

Nors istoriko darbas gilintis į praeities įvykius ir faktus, Snyderis knygą Black Earth pradeda nuo išsamios Hitlerio pasaulėvaizdžio analizės, prie kurios jis praleidžia daug laiko. Į įvykius jis žvelgia per idėjų, kaip rodo pati istorija, įgavusių griaunančią galią, prizmę. Šios idėjos, suprastos savo originalo forma, t. y. tokios, kokia jas užrašė ir kurias išsakė pats fiureris, padeda aiškiau suvokti tą idėjinį pamatą, kuris tampa politikos gairėmis, o kartu leidžia ir aiškiau suprasti pačią visą idėjų potencialą ir taip aiškiau suvokti, kokią ateitį mato tie, kurie jas perima ir jas puoselėja, kokį pasaulį jie norėtų sukurti, jeigu jų neribotų išorinės aplinkybės ir įvairūs praktinio pasaulio trukdžiai. Paskutinę savo knygą The Road to Unfreedom: Russia, Europe, America Snyderis taip pat pradeda nuo idėjų (Donato Puslio knygos recenziją galima rasti čia). Ryšį tarp idėjų ir praktikos nustatyti ypač sudėtinga. Visgi Ivano Iljino (1883–1954 m.) idėjų reikšmę dabarties ideologijai rodo ne tik valdžios atstovų referavimas į Iljiną, bet ir tai, jog Iljino palaikai paties Putino iniciatyva buvo pergabenti į Rusiją ir čia perlaidoti 2009 m. Žvilgsnis į dabartį per idėjų prizmę mums primena, jog ne viskas yra vien pragmatinis interesas ir realpolitik. Kelias į nelaisvę veda per su ja nesuderinamas idėjas – tai pagrįstai laikoma viena pagrindinių knygos išvadų. 

Antidemokratinė „išrinktosios“ tautos vizija  

Snyderis dabartinės Rusijos ideologijos ištakas užčiuopia Iljino filosofijoje. Po Spalio revoliucijos Ivanas Iljinas, tuo metu filosofijos mokslų daktaras, buvo kelis kartus įkalintas dėl savo antikomunistinių pažiūrų, kol galiausiai 1922 m. buvo išsiųstas iš šalies. Gal ir paradoksalu, jog Putinas, buvęs KGB žvalgas, savo idėjinį autoritetą rado komunizmo kritiko darbuose. Visgi Putino simpatijos Iljino filosofijai turi savą raciją – dėl nepalankumo SSRS būtent Iljinas bandė atrasi įtikinamą idėjinį pagrindą, kaip galima būtų transformuoti SSRS į Rusijos imperiją ir taip suteikė pagrindą dabartinei Rusijos ideologijai. Būsimą Rusiją jis įsivaizdavo, kaip fašistinę diktatūrą, kurios pamatinis tikslas apsaugoti tyrą dvasią, susitelkusią Rusijos teritorijoje, nuo nuodėmingų ir ištvirkusių Vakarų. Taip slinktis tarp Rusijos ir Vakarų tampa reliatyvi, kadangi gėrio imperija turėtų integruoti visus (tiksliau – visas žemes) kurios atkovojamos iš blogio įtakos. Demokratiją jis laikė ypač nepalankia santvarka neišvengiamai kovai tarp gėrio ir blogio. Šiai radikaliai kovai reikia ganytojo arba vado, kuris gali vesti pasaulį išganymo keliu (iš čia – vado rūpestis – ne vien konkreti tauta, bet visas pasaulis). Kaip ir dabartiniam Rusijos prezidentui, Iljinui vienintelė priimtina pilietinio dalyvavimo forma buvo viešas vado pagerbimo ritualas (todėl Iljinas siūlė rinkimus rengti atvirus, pasirašant „rinkimų“ biuletenį). 

Ekspansistinei, antidemokratinei politikai Iljino filosofija suteikia kvaziteologinę formą. Mat, Iljinas pasaulį matė kaip radikaliai blogą, kaip klaidą, kurios jį sukūręs Dievas atitaisyti nebegali. Tačiau palaipsniui „išrinktasis ganytojas“ gali bandyti perkonstruoti pasaulį taip, kad būtų grįžta prie natūralios tvarkos, kuri nėra iškraipyta žmogiškosios veiklos – istorijos, netobulos žmogiškosios prigimties. Kitaip tariant Iljinas, o kartu su juo ir dabartinė Rusijos valdžia, kiek ji tiki Iljino vizija, manė, kad žmonės savo veiksmais ir pastangomis negali sukurti geresnio pasaulio, t. y. kad žmogiškoji veikla gali būti prasminga. Tai iš esmės pasaulio be politikos vizija.  

Visa Rusijos istorija perkonstruojama pagal vieną naratyvą: tai gėrio ir tyrumo erdvė, į kurią nuolatos gviešiasi blogio jėgos. Rusija kariauja tik gynybinius karus, o smurtas ir mirtis pateisinami vienu pamatiniu motyvu – kovoti su blogiu.

Taip visa Rusijos istorija perkonstruojama pagal vieną naratyvą: tai gėrio ir tyrumo erdvė, į kurią nuolatos gviešiasi blogio jėgos. Rusija kariauja tik gynybinius karus, o smurtas ir mirtis pateisinami vienu pamatiniu motyvu – kovoti su blogiu. Visa istorija, o kartu su ja ir faktai absorbuojami į tam tikrą ciklinę kovą tarp gėrio ir blogio. Iljinui, kaip rašo Snyderis, praeitis, visas istorijos laukas tebuvo žaliava, iš kurios galima konstruoti nekaltybės mitą. Taip Antrasis pasaulinis karas su visais SSRS nusikaltimais ir okupacija virsta Didžiojo tėvynės karo pasakojimu apie kovą prieš fašizmo šmėklą, gelbėjant nuo jos ir dabartinę Ukrainos teritoriją, kurioje rekonstruojamas fašizmo mitas; taip įtampa su Europa virsta ne kardinalia priešprieša įstatymo viršenybės, žmogaus teisių ir laisvių, demokratijos principams, bet dar vienu kovos prieš tyros Maskvos teritorijas nukreipto karo etapu, atkartojant per amžius besitęsiančios kovos su išorės priešais ciklus. Pagaliau būtina pabrėžti, jog Iljinas, panašiai kaip ir tokie šiandienos ideologai kaip Duginas, blogio ir gėrio kovą redukuoja į priešpriešą tarp skirtingų kultūrų, tarp skirtingų gyvenimo būdų, apleliuojama į biologiją ir seksualumą, „sveikos“ versus ištvirkusios tautų įvaizdžius. Taip gėrio gynimas iš esmės sutampa su savojo gyvenimo būdo ir tapatumo gynimu. 

Iljino darbų gausoje išliko nuosekli pastanga rasti metafizinį ir moralinį pateisinimą totalitarizmui, kurio pagrindu turėjo tapti fašizmas – aiškus savosios biologinės formos, organizmo bei dvasios propagavimas kovoje su svetimkūniais (kaip pažymi Snyderis, Iljinas reiškė ypatingą nepasitenkinimą tuo, jog fašizmas gimė ne Rusijoje ir jį laikė patriotinės nuostatos išraiška). Iljinui dvasios ar širdies (ne proto) vaizdinys kalbant apie Rusiją leido pateisinti ir arbitralų politinės galios naudojimą ir politinės valdžios uzurpaciją. Valdžios savivaliavimas kaip tik ir turi tapti politinė gyvenimą reguliuojančiu „įstatymu“, manė jis. Kiekvieno piliečio atsakomybė – prisiimti kolektyvinę atsakomybę rūpinantis savo ganytoju tiek, kiek šio ganytojo darbas – saugoti gėrį, moralę, civilizaciją nuo blogio. Kiek šis mąstymas gajus, rodo visiškai nesenas epizodas, kai po gaisro Kemerovo mieste užuojauta buvo reiškiama ne žuvusiųjų artimiesiems, o Rusijos prezidentui, kaip aukojančiam save patį tautos gerovei, nenusipelniusiam tokio išbandymo.  

Būtina pabrėžti, jog Iljinas, panašiai kaip ir tokie šiandienos ideologai kaip Duginas, blogio ir gėrio kovą redukuoja į priešpriešą tarp skirtingų kultūrų, tarp skirtingų gyvenimo būdų, apleliuojama į biologiją ir seksualumą, „sveikos“ versus ištvirkusios tautų įvaizdžius. Taip gėrio gynimas iš esmės sutampa su savojo gyvenimo būdo ir tapatumo gynimu. 

Posttiesos pasaulis ir demokratija 

Vedant paralelę tarp Iljino idėjų ir dabartinės Rusijos ideologijos, galima matyti visą rusiškos pasaulio vizijos pavojų. Iljinas politiniu idealu laikė fašistinę diktatūrą, kaip santvarką, labiausiai pasiruošusią kovai tarp gėrio ir blogio. Jo vizijoje nėra vietos piliečių teisėms, laisvėms ar gerovei. Sudėtingiau atsakyti į klausimą: kiek patys dabar besidarbuojantys ideologai ir politikos veikėjai tiki šiomis idėjomis? Kiek jos tampa tik patogiu pretekstu apvilkti primityvius, išskaičiavimu grįstus tikslus įdomiomis idėjomis ir suteikti žemiškiems pavienių asmenų interesams aukštesnę prasmę? Šiandienos politikai atrodo visiški oportunistai, kurie griebsis bet kokios idėjos siekdami įsiteikti rinkėjui, o valdžią išnaudoti kaip asmeninio pasipelnymo mechanizmą. Sekant Snyderiu, turėtume daryti išvadą, jog pragmatinis požiūris, ypač į Rusiją, ribojant oligarchų finansinę įtaką demokratinėje erdvėje, yra ypač svarbus kovos būdas, tačiau gali būti nepakankamas. Negalime atmesti, jog būtent šis oportunizmas, kurį puikiai demonstruoja valdžia ir jos valdoma žiniasklaida Rusijoje skleidžiant įvairias viena kitai prieštaraujančias įvykių versijas, yra būdas nukreipti nuo blogų idėjų, kurių realizavimo trokštama tikrovėje, palaipsniui pagal jas perkonstruojant pasaulį. Kitaip tariant, anapus viešai konstruojamo posttiesos diskurso egzistuoja idėjinis centras, kuris taip paprastai nepasiduoda dekonstrukcijoms ir abejonėms. 

Kai politika tampa kova tarp radikalaus blogio ir gėrio, faktai savaime ima prarasti savo galią. Taip atiduriame posttiesos pasaulyje, kuriame nebeturime bendro pamato, nuo kurio galima būtų atsispirti.

Knyga The Road to Unfreedom skirta dabarties pasauliui, jo problemoms, joje išryškėja įtampa tarp idėjų ir faktų. Nenuostabu, jog ši įtampa ypač jaučiama istoriko darbe, kadangi istorikai atsispiria būtent nuo faktų. Kai politika tampa kova tarp radikalaus blogio ir gėrio, faktai savaime ima prarasti savo galią. Taip atiduriame posttiesos pasaulyje, kuriame nebeturime bendro pamato, nuo kurio galima būtų atsispirti. Tai atveria kelią reliatyvizmui, oportunizmui ir mąstymui, kuriam tinkamiausias posttiesos apibrėžimas. Tačiau tuo istorija nesibaigia. Abejojant išorinio pasaulio faktais, pasiūlomas kitoms 0 idėjinis pagrindas, nuo kurio atsispiriant įmanomas bendrumas ir kolektyvinis veiksmas. Iljino vizija – tai viena iš tokių bandymų pateikti tvirtą idėjinį pamatą politikai, kurį priėmus įmanoma nukonkuruoti visus į idėjos logiką netelpančius faktus. Būtent skirtis tarp mąstančiųjų apie politinį pasaulį, kurį reikia perkonstruoti pagal idėjos logiką, ir tų, kurie išgyvena jų poveikį tikrovėje, yra tas taškas, ties kurio nebeįmanomas sutarimas ir diskusija, kai viskas tampa tik įvairiomis interpretacijomis. Taip valdžios kuluaruose galima planuoti šviesų, socialistinį rojų, visai kas kita patirti jo kūrimą savo kailiu, pavyzdžiui, badaujant ar atsidūrus tremtyje. Lygiai taip pat sėdint prie televizoriaus ekrano karas Ukrainoje gali atrodyti kaip pateisinamas veiksmas kovoje su fašizmu ar kaip gėrio imperijos rekonstrukcija, tačiau šis karas įgauna visiškai kitokį pobūdį tiems, kurie atsiduria situacijoje, kai yra puolami neegzistuojančių karių ir kurie miršta abiejose pusėse.  

Atrodo, jog Rusija kur kas geriau išmoko Tocqueville‘o pamokas apie demokratiją nei demokratinės valstybės. Tocqueville‘is teigė, jog didžiausius iššūkius moderniais demokratijai pateiks ne išorės priešas, bet patys demokratinių valstybių piliečiai. Šiandien visi, netgi gyvenantieji demokratinėse šalyse, negaili kritikos demokratijai. Esą būtent demokratija skatina reliatyvizmą, kai tiesa gali būti paversta tik dar viena nuomone, taip to, kas tikra, paieškos imamos sieti su radikaliomis pertvarkomis, palaipsniui imantis svarstyti alternatyvas demokratijai. Kiek paradoksalu tai, jog politinį reliatyvizmą labiausiai įsisavino valstybė, kuri niekada nepasuko demokratijos keliu. Būtent demokratijoje nuomonės ir idėjos visuomet turi ieškoti sąsajų su faktine tikrove. Demokratijoje skatinama diskusija pamatiniais klausimais, svarstant, kas yra teisingumas, laisvė, valstybingumas ir panašiai. Tačiau paprastai kalbant, svarstant, kas yra teisingumas ir kaip jį įvykdyti nusikaltimo atveju, pirmiausia reikalauja nusikaltimo, kaip fakto pripažinimo. Tai faktas, nuo kurio atsispiriant galima permąstyti įvairias perspektyvas apie tai, kas yra teisingumas. Šiuo atveju teisingumo siekis tampa beprasmis, jeigu viena iš dialogo pusių nepripažįsta faktų – kova su klimato kaita netenka prasmės, jeigu ignoruojami šią kaitą fiksuojantys duomenys, socialinė politika netenka prasmės, jeigu ignoruojamas faktas, jog tam tikros grupės realiai yra atsidūrusius atskirtyje ir taip toliau. Kai politika praranda santykį su tikrove, ji išties tegali būti redukuojama į įvairias tarpusavyje konkuruojančias, bei su žmonių kasdienybe neturinčias vizijas, žadant grąžinti prarastą didybę ar kovojant su ištvirkimu.