Vidutinis skaitymo laikas:

2 min

Krikštas – atnaujintas gyvenimas

EPA nuotrauka

Mūsų tėvai mus pagimdė žemiškajam gyvenimui, – kalbėjo popiežius Pranciškus, – o Bažnyčia krikštu mus pagimdė iš naujo amžinajam gyvenimui.

Gegužės 9 dienos bendrojoje audiencijoje popiežius Pranciškus tęsė katechezę apie Krikšto sakramentą, apie centrinę krikšto apeigų dalį – apliejimą, šaukiantis Trejybės, šventu vandeniu, panardinimu į Kristaus Velykų slėpinį. Pati žodžio „krikštas“ pirminė prasmė (graikiškai), primena popiežius, tai ir reiškia – panardinti.

Šio gesto prasmę išreiškia apaštalo Pauliaus žodžiai, kuriais jis kreipiasi į krikščionių bendruomenę Romoje: „Argi nežinote, jog mes visi, pakrikštytieji Kristuje Jėzuje, esame pakrikštyti jo mirtyje?“ – klausia jis. Ir atsako: „Taigi krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą.“

Krikšto versmė yra vieta, kurioje įvyksta Velykos su Kristumi. Yra palaidojamas senasis žmogus, jo apgaulingos aistros, kad gimtų naujas kūrinys. Šventajam Kirilui iš Jeruzalės priskiriamoje katechezėje naujai pakrikštytiems yra paaiškinama, kas jiems atsitiko krikšto vandenyje: „Tą pačią akimirką mirėte ir gimėte, ta pati išganinga banga tapo kapu ir motina.“

Kad gimtų naujas žmogus, reikia senojo, nuodėmės sugadinto žmogaus subyrėjimo į dulkes. Kapo ir motiniškų įsčių vaizdiniai įtaigiai išreiškia tą didį dalyką, kuris įvyksta krikšto vandenyje, paprastuose krikšto apeigų gestuose. Kaip byloja užrašas senojoje Laterano krikštykloje Romoje, „Motina Bažnyčia“ krikšto versmėje gimdo Dievo kvėpimu pradėtus vaikus. „Atgimę šioje versmėje vilkitės dangaus karalystės“, ragina senovinis užrašas.

Mūsų tėvai mus pagimdė žemiškajam gyvenimui, – kalbėjo popiežius Pranciškus, – o Bažnyčia krikštu mus pagimdė iš naujo amžinajam gyvenimui.

Tapome Tėvo vaikais Jo Sūnuje Jėzuje. Virš kiekvieno iš mūsų, atgimusio vandenyje ir Šventojoje Dvasioje, Dangiškasis Tėvas begalinėje meilėje leidžia suskambėti savo balsui, kuris ištaria: „Tu esi mano mylimas vaikas.“

Šis tėviškas balsas, nepasiekiamas ausiai, tačiau gerai girdimas širdžiai to, kuris tiki, mus lydi per visą gyvenimą, niekada neapleisdamas. Kartą atgimę Dievo vaikais, jais esame visam laikui. Todėl krikštas nėra kartojamas, jis įspaudžia neištrinamą dvasinę žymę. Jokia nuodėmė negali jos ištrinti, nors gali sutrukdyti krikštui duoti išganingų vaisių. Net blogiausios rūšies plėšikas, žudantis kitus, tos žymės nepraranda. Kodėl? Jei žmogus elgiasi gėdingai, tai Dievas neišsižada savo vaikų, niekada neišsižada.

Per krikštą įskiepyti į Kristų, pakrikštytieji taip pat supanašinami su Juo, „pirmagimiu“ tarp brolių. Per Šventosios Dvasios galią krikštas ištyrina, pašventina ir nuteisina, kad iš daugybės Kristuje suformuotų vieną kūną. Tai išreiškiama patepant Krizmos aliejumi, kuris simbolizuoja pakrikštytojo karališką kunigystę ir jo įsiliejimą į Dievo tautą.

Čia telpa visas krikščioniškas pašaukimas: gyventi vienybėje su Kristumi šventojoje Bažnyčioje, kartu pašventinimu dalyvaujant toje pat misijoje, šiame pasaulyje, brandinant vaisius, kurie išlieka amžiams, – sakė Šventasis Tėvas. Tokia, pasak jo, yra dalyvavimo Kristaus karališkoje ir pranašiškoje kunigystėje prasmė: pačiam tapti Dievui malonia auka, Jį liudijant tikėjimo ir artimo meilės gyvenimu, tarnaujant kitiems taip, kaip darė Viešpats Jėzus.