Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Evangelija ir žmogiškieji rūpesčiai

Claudio Dalla Costa, „Maurice Zundel. Šiuolaikinis mistikas“. Magnificat leidiniai, 2018. Iš italų kalbos vertė Audrius Musteikis.  

„Tikiu į Dievą, nes tikiu į žmogų“ – taip lakoniškai, apibendrintai galime nusakyti ne tik teologinę ir filosofinę Maurice’o Zundelio mintį, bet ir jo paties gyvenimą. Šveicarų kunigas Maurice’as Zundelis, produktyvus autorius ir talentingas paskaitininkas, atidus nuodėmklausys, vienas ryškiausių XX a. krikščioniškosios dvasinės literatūros atstovų, tikrai pelnytai gretinamas su katalikiškojo misticizmo gigantais. 

Dėl  atviro ir drąsaus kalbėjimo (kartais ir „nepatogiomis“ temomis) jis buvo nesuprastas to meto Katalikų Bažnyčios hierarchų, tad gyveno kaip keliaujantis pamokslininkas, kilnojamas iš vietos į vietą. Ši patirtis tik sustiprino domėjimąsi viskuo, kas susiję su žmogumi ir visata, ir paskatino rašyti dvasinius veikalus. Jis buvo godus skaitytojas, palaikęs ryšius su įvairių sričių literatais ir mokslininkais. Studijavo Albert’o Camus, Jeano Paulio Sartre’o veikalus. Artimai bendravo su popiežiumi Pauliumi VI. Iš čia kyla jo ypatingas jautrumas žmogiškajai tikrovei, visam jos sudėtingumui, itin paisant niuansų bei skirtybių. 

Ši knyga – tai pirmoji lietuvių skaitytojų pažintis su Maurice’o Zundelio (1897– 1975) gyvenimu ir mintimis. Jos autorius gyvena Turino regione ir aistringai rašo bei domisi religija. 

Dalinamės knygos ištrauka.

Evangelija ir žmogiškieji rūpesčiai

Dar vienas šveicarų kunigo protui ramybės neduodantis dalykas – noras, kad Evangelija persmelktų kasdienius mūsų darbus. Deja, iki Vatikano II susirinkimo pastoracinės konstitucijos apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, kuri paskelbė visų žmogaus veiklų vertę, dominavo nuomonė, kad tie, kas darbuojasi pasaulietiniame, visuomeniniame gyvenime, vykdo veiklą „už Bažnyčios ribų“.

Žmogaus reikalai su visomis žemiškomis problemomis nebuvo teologinės refleksijos objektas. Iškalbingas pavyzdys: Katalikų teologijos žodynas, pradėtas rengti amžiaus pradžioje ir pabaigtas 1950-aisiais, pasišovęs pateikti „įvairiais aspektais visus klausimus, kurie domina teologus“, nė neužsimena apie tokias svarbias realybės dalis, kaip darbas, šeima, tėvystė, motinystė, seksas, džiaugsmas, ekonomika, žemė, pasaulietiškumas. Tartum tikėjimas neturėtų nieko bendra su patį žmogaus gyvenimo audinį sudarančia realybe ir jos faktais. Zundelis sutrikdo tokią Bažnyčios tylą, atkreipia dėmesį į visiškai kitus akcentus, kalba apie būtinybę Bažnyčiai neatsiriboti nuo jokių žmogiškųjų problemų, kad jas nušviestų Kristaus šviesa.

Tarp sacrum ir profanum

Praėjus trisdešimčiai metų nuo pirmųjų Zundelio knygų pasirodymo, apie šias problemas pastoracinėje konstitucijoje Gaudium et spesbus teigiama: „Atotrūkis, dabar labai dažnai pastebimas, tarp išpažįstamo tikėjimo ir kasdienio gyvenimo, laikytinas vienu didžiausių mūsų laikų paklydimų. Todėl jokiu būdu nederėtų priešpriešinti profesinės bei socialinės veiklos ir religinio gyvenimo. Krikščionis, apleidęs savo žemiškuosius rūpesčius, apleidžia pareigas artimui, taigi ir pačiam Dievui, ir rizikuoja savo išganymu.“ 

Bažnyčia pavėluotai atsisuko į konkrečias žmogaus problemas, galbūt ir todėl, kad neišgirdo šio reikalo pirmeivio Maurice’o Zundelio balso. Kai kur ir šiandien tebėra didelis atotrūkis tarp dvasinės ir žemiškosios realybės. Kurgi galime rasti Dievą kompiuterių, interneto, pažangių technologijų amžiuje? Kokią prasmę žemiškoji tikrovė turi XXI amžiaus žmogui? Manau, itin svarbu pasiremti Zundelio teologiją maitinusiu požiūriu: „Kokia baisi klaida atskirti šventybę (sacrum) ir gyvenimą (profanum)!“ 

„Vienas vienuolis man kalbėjo: „Vienodai pamaldžiai aš valgau maistą ir švenčiu Mišių auką; kitaip tariant, prie stalo, bendruomenės refektoriuje, esu prie Viešpaties stalo kaip per Mišias, ir valgau duoną taip pat pamaldžiai, kaip ir maitindamasis Viešpaties Kūnu bei Krauju, nes Viešpats yra mano maistas ir valgomajame, ir liturgijoje. „Ar valgote, ar geriate, ar šiaip ką darote – visa darykite Dievo garbei“ (1 Kor 10, 31).“

Zundelis pabrėžia kasdienio gyvenimo, kaip į šventumą nukreipto gyvenimo, svarbą, išaukštindamas kiekvieno profesines ir šeimos pareigas kaip niekuo nenusileidžiančias irgi svarbioms religinėms praktikoms.

„Nė vienas iš šių pasirinkimų savaime nėra nei labiau, nei mažiau šventas; ir tas, ir tas yra šventas. Tarsi nebūtų galima būti šventaisiais kasdien neaplankant Švenčiausiojo Sakramento, nesukalbant rožinio, nepriimant Komunijos, tarsi profesinis gydytojo, seselės, mamos, amatininko, darbininko gyvenimas jau savaime išsprūstų iš šventumo orbitos ir būtinai reikėtų jį pašventinti visais tais išvardytais dalykais, kurių vertė neįkainojama, šito niekas neneigia, bet jie gyvenime dar nėra viskas. Taigi kiekvienas mūsų esame pakviesti į šventumą, kiekvienas su savo statusu, profesija, siekiais, galimybėmis, skoniu ir polinkiais. Net jei ir nekalbate rožinio kasdien – nors jį kalbėti yra gerai, tikrai taip; jei ir neinate Komunijos kiekvieną dieną, kas šiaip yra nuostabus dalykas; jeigu neapmąstote Kryžiaus kelio, kas ne mažiau vertinga; jeigu paprasčiausiai esate meilūs namuose, nesuerzinate šalia esančiųjų ir jeigu jūsų buvimas aplinkiniams yra lyg šypsnis, jūs tikrai pasiekėte evangelinį idealą.“