Politika ir žmogaus kvailumas

Pranašas Jeremijas teigė: „Prakeiktas žmogus, kuris pasitiki žmogumi“ (Jer 17: 5). Tikintieji suvokia ribą, už kurios nustoja galioti socialinis determinizmas. Modernieji mokslai domisi tik su visuomene tapatinamu žmogumi. Tai ne tik mokslinis, bet ir politinis įsitikinimas. Garsusis vox populi, vox Dei kartoja mintį apie Dievo nebuvimą. Tuo viskas nesibaigia. Modernieji mokslininkai nekalba ne tik apie Dievą, bet ir vidinį žmogų. Sakydamas, kad liaudies balsas yra Dievo balsas, Jeanas Jacques Rousseau sociologijos balsą prilygina demokratijos balsui.

Demokratija pakeitė monarchiją, o sociologija keičia teologiją.

Sunku įsivaizduoti moderniąją atstovaujamąją demokratiją, kurios šalininkai Dievo nekeistų rinkėjų balsų skaičiavimais. Demokratija pakeitė monarchiją, o sociologija keičia teologiją. Carlas Schmittas buvo teisus, sakydamas, kad modernioji demokratija nesuderinama su Dievo transcendencija. Modernieji demokratai atsisako Dievo malonės, sielos nemirtingumo, prigimtinės nuodėmės, stebuklų, išganymo ir asmeninio tobulumo. Rašydamas apie Amerikos demokratiją, Alexis de Toqueville‘is padarė išvadą, kad šiai santvarkai būtinai reikia religijos. Tai rodo, kad jis gerai nesuprato demokratijos prigimties. Tiek demokratinių visuomenių politikai, tiek modernieji socialinių mokslų atstovai žmogų suvokia kaip socialinę būtybę, be nuorodų į religiją, metafiziką ir teologiją. Toks įspūdis, kad, sakydamas „teologijos paslaptis yra antropologija“, ateistas Ludwigas Feurbachas siūlė teologiją pakeisti sociologija. Tai viena iš ryškiausių moderniojo politinio mąstymo permainų. Liaudies balso virtimas Dievo balsu reiškia kintančių tautos nuotaikų, įspūdžių ir autoritetų valdžios įsigalėjimą. Modernioji demokratija viską padaro žmogišką, pernelyg žmogišką.

Modernioji demokratija viską padaro žmogišką, pernelyg žmogišką.

Trisdešimt posovietinės patirties metų rodo Lietuvos demokratijos nepriklausomybę nuo žmogaus. Platonas politines santvarkas suskirstė pagal žmogaus sielos dalis. Posovietinei demokratijai dažnai užtenka sovietinio žmogaus. Jaunimas yra ne demokratiškas, bet liberalus. Tai du skirtingi dalykai. Modernieji demokratai neturi žmogaus prigimties sampratos. Ši santvarka iš žmogaus gali padaryti bet ką – liberalą, komunistą, maoistą, nacionalistą, kosmopolitą, kairįjį, dešinįjį ir neutrum. Demokratinė visuomenė neturi tik jai būdingos asmens sampratos. Lietuviškas žodis „asmuo“ neleidžia suprasti, kad jo pirmtakas lotyniškas persona reiškia kaukę. Romėnai iš už aktoriaus kaukės sklindančio balso skambėjimą – per-sonare – apibūdino persona sąvoka. Lietuvoje šiandien dažniau kalbama apie individą, o ne asmenį, ir tai tik dar labiau apsunkina demokratijos supratimą. Norint suprasti šią santvarką, reikia prisiminti, kad jos piliečiai slepiasi po kaukėmis. Kalbant apie demokratinės politikos ir asmens santykį, būtina neužmiršti, kad susitinka dviejų skirtingų epochų sampratos. Antikos laikų sąvoka politika susitinka su krikščionių persona. Demokratinė visuomenė yra kaukėtų žmonių kuriamas spektaklis. Piliečiai negali be kaukių, nors nemano, kad žmogaus gyvenimo prasmė yra kaukių nešiojimas. Rusų rašytojas Fiodoras Dostojevskis vienoje iš savo apysakų po kauke pasislėpusį asmenį apibūdino „pogrindžio žmogaus“ metafora:

Kiekvieno žmogaus prisiminimuose esama tokių dalykų, kuriuos jis atskleidžia ne visiems, o nebent tik draugams. Esama ir tokių, kurių jis nė draugams neatskleis, nebent tik pačiam sau, ir tai slapčia. Tačiau esama, pagaliau, ir tokių, kuriuos net ir pats sau žmogus bijo atskleisti, ir tokių kiekvienas padorus žmogus užtektinai prikaups. Tai yra netgi taip: kuo jis padoresnis žmogus, tuo daugiau jų ir turi. 

Nors Dostojevskis negyveno demokratinėje visuomenėje, tai vykęs demokratijos žmogaus apibūdinimas. Demokratai klysta, manydami, kad žmogaus padorumui būtinai reikia viešumo. Žmogus turi tam tikrų savo asmens savybių neviešinti. Susidvejinimas yra viena iš moderniosios demokratijos sąlygų. Vieni žodžiai turi būti skiriami viešumai, o kiti – sau ir artimiesiems. Demokratinė politika neįsivaizduojama be kaukių, po kuriomis slepiasi savęs išviešinti iki galo nenorintis žmogus. Tai ne koks nors atsitiktinis moralinis veidmainiavimas, bet būtinas demokratijos elementas. Ši santvarka neįsivaizduojama be veidmainystės, apsimetinėjimo, apkalbų, sukčiavimo, melo ir gudrių nutylėjimų. Prancūzų politinis filosofas Pierre Manent pastebėjo demokratinės politikos atitrūkimą nuo asmens. Jo žodžiais, „politinio gyvenimo analizė nepasiduoda įtraukiama į žmogiškojo pasaulio apžvalgą“. Apie svarbiausius savo gyvenimo įvykius žmonės kalba be nuorodų į politiką, tarytum ji būtų mažai reikšminga spektaklio scenos dekoracija.

Demokratinė visuomenė yra kaukėtų žmonių kuriamas spektaklis. Piliečiai negali be kaukių, nors nemano, kad žmogaus gyvenimo prasmė yra kaukių nešiojimas.

Pasakymas „liaudies balsas yra Dievo balsas“ rodo demokratų norą sukurti pilietinę religiją. Moderniųjų filosofų įgyvendintas krikščionybės ir politikos atskyrimas turi daug skirtingų ypatumų. Vienas iš jų yra krikščioniškos kilmės asmens sąvokos pakeitimas „individu“. Krikščionybė pagrįsta įsitikinimu, kad žmogus yra kažkas daugiau negu visuomenė. Krikščionys negali savęs visiškai tapatinti su visuomene, nes sieloje sutinka Dievą. Apaštalas Paulius jiems siūlo „nesekti šiuo pasauliu“ (Rom 12:2). Blaise‘o Pascalio nuomone, žmonės iš paskutiniųjų nori pabėgti nuo savęs:

esame kupini dalykų, kurie mus sviedžia anapus mūsų pačių. Instinktyviai jaučiame, kad savo laimės turime ieškoti anapus savęs. Geismai mus stumia anapus mūsų pačių, net jei nepasirodo galinčių juos sukelti dalykų. Išorės objektai mus savaime traukia ir šaukia, net jei apie juos negalvojame.

Manoma, kad visuomenė gali būti gera be moralės, skaičiuodama ekonominę naudą.

Demokratai pataikauja žmogaus bėgimui nuo savęs ir nenori matyti jo prigimties. Politika, ekonomika ir viešasis valdymas jiems yra svarbesni už moralinį ugdymą. Sociologinis požiūris į žmogų savaime perša optimistinę žmogaus prigimties sampratą, skatinančią sukurti kokią nors naują – komunistinę ar liberalią – visuomenę. Manoma, kad visuomenė gali būti gera be moralės, skaičiuodama ekonominę naudą. Politikai kalba apie visuomenės pažangą tarytum žmogus būtų tik bendrojo vidaus produkto augimo ir prekybos padarinys. Pascalis padeda suprasti šio požiūrio lėkštumą. Jo nuomone, krikščioniškoji žmogaus samprata pagrįsta nuodėmės ir pasaulio tuštybės suvokimu. Sakydamas, kad „žmogaus aš yra nepakenčiamas“, Pascalis priduria tokį aiškinimą:

…žmogaus aš turi dvi savybes: jis savaime neteisingas, nes paverčia save visa ko centru, ir nepatogus kitiems, nes nori juos pajungti sau: kiekvienas aš yra visų kitų priešas ir norėtų būti jų visų tironas.

Paskutinis Pascalio samprotavimo teiginys beveik pažodžiui pakartoja tai, ką apie politiką sakė Carlas Schmitttas. Jo žodžiais, „specifine politine distinkcija, į kurią gali būti suvesti visi politiniai veiksmai ir motyvai, yra draugo ir priešo distinkcija“. Tai reiškia, kad politika yra pavojingas ir tragiškas dalykas. Sujungus Pascalio ir Schmitto mintis, galima sakyti, kad žmogus yra politinis gyvūnas dėl jo prigimtinio pavojingumo. Nėra jokio rimtesnio pagrindo moderniųjų filosofų išpuoselėtai optimistinei žmogaus vizijai, nes politiškumas yra ne žmogaus rankų kūrinys, bet kyla iš jo pažeistos prigimties. Žmonės dažnai negali būti laimingi nenuskriausdami, neapgaudami ar nepažemindami. Apie tai neįprasta kalbėti demokratinėje, ir ypač laisvų papročių, visuomenėje. Apšvietos filosofai manė, kad dėl žmogaus žiaurumo, kvailumo, puikybės ir veidmainiavimo kaltas ne jis pats, bet visuomenė. Tai žmogaus laisvę paneigiantis požiūris. Užmirštama, kad vidinis žmogus privalo nepriklausyti nuo išorės. Kartu su tuo užmirštamas šio žmogaus pavojingumas. Niekas taip rimtai negrasina mūsų planetos ateičiai kaip žmogus. Nors jis nori ir sugeba mylėti, jam iš tikrųjų rūpi tik labai mažas skaičius žmonių. Tikrai artimais jis per visą gyvenimą pripažįsta tik kokį dešimt ar dvidešimt žmonių. Dauguma bendrapiliečių jam yra tik pažįstami žmonės, kuriems jis abejingas, o nemažai daliai aplinkinių jaučia priešiškumą. Vidinis žmogus mielas ir nepakartojamas yra tik sau pačiam ir labai nesunkiai virsta savo paties priešu. Krikščionių vidinis žmogus bendrauja su už jį daug tobulesnio Dievo asmeniu. Modernusis žmogus už savęs randa tik kokį nors beasmenį demokratizacijos, globalizacijos ar industrializacijos procesą.

Politiškumas yra ne žmogaus rankų kūrinys, bet kyla iš jo pažeistos prigimties. Žmonės dažnai negali būti laimingi nenuskriausdami, neapgaudami ar nepažemindami.

Daugybė naujausios Vakarų istorijos puslapių rodo, kad blogis yra galinga jėga. Jai paaiškinti tinka Evangelijos pagal Joną primenami Senojo Testamento žodžiai: „Jie manęs nekentė be priežasties“ (Jn 15:25). Blogis gali būti daromas be išorinės priežasties, tiesiog dėl blogio. Tai rodo masiniai praeito amžiaus žmonių naikinimai. Už jų stovi ne tik absurdiškos ideologijos, bet ir griovimo malonumas. Sovietų komunistai, vokiečių nacionalsocialistai ir Kinijos maoistai žmones naikino lengviau negu gyvūnus. Visais atvejais dingdavo asmens savitumo suvokimas. Jis buvo paverčiamas daiktu. Po praeito amžiaus masinių naikinimų sunku patikėti socialine moralinio blogio kilme. Žmogaus prigimtis yra daug stipriau paliesta blogio, negu mano modernieji politikos teoretikai. Pripažinus, kad blogis kyla ne tik iš visuomenės, žmogus negali būti suvokiamas kaip jai tapati būtybė. Vienu iš moderniųjų religijos pakaitalų yra humanitariniai mokslai, turėję paaiškinti žmogų. Tačiau, kaip savo tyrimais parodė Michelis Foucault, jie neranda žmogaus. Humanitarai tyrinėja ne žmogų, o jį determinuojančius reiškinius ir priežastinius mechanizmus. Vadinamuosius žmogaus mokslus domina ne vidinis, bet išorinis žmogus. Modernusis žmogaus mokslas grindžiamas įsitikinimu, kad subjektas yra tik už jį didesnės visumos kūrinys. Žmogus šiandien išnyko daugybėje išorinių determinantų – biologijoje, psichologijoje, ekonomikoje, sociologijoje ir filologijoje.

Humanitarai tyrinėja ne žmogų, o jį determinuojančius reiškinius ir priežastinius mechanizmus. Vadinamuosius žmogaus mokslus domina ne vidinis, bet išorinis žmogus. Modernusis žmogaus mokslas grindžiamas įsitikinimu, kad subjektas yra tik už jį didesnės visumos kūrinys. Žmogus šiandien išnyko daugybėje išorinių determinantų – biologijoje, psichologijoje, ekonomikoje, sociologijoje ir filologijoje.

Krikščioniui nuodėmė reiškia nukrypimą nuo Dievo nustatytos tvarkos ir prigimties reikalavimų. Tai demokratinių visuomenių piliečiams svetimas požiūris. Jiems moralinis blogis prasideda ir baigiasi visuomene. Demokratų nuomone, žmogus yra grynai kultūrinė būtybė. Atsidūręs geroje visuomenėje, žmogus tampa geras, o atsidūręs blogoje visuomenėje – blogas. Nėra nuo visuomenės nepriklausomo subjekto. Modernieji demokratai vadovaujasi dviem pagrindinėmis krikščionybę kritikuojančiomis nuostatomis. Pirma, žmogus nėra pažeistas iš prigimties. Mokslas negali įrodyti prigimtinės nuodėmės. Normalu ir nenormalu yra tai, ką sako ir pripažįsta visuomenė.

Antra, žmogaus neapykanta sau ir kitiems yra ne paties jo, bet visuomenės kūrinys. Manoma, kad krikščionys nesuvokia žmogaus prigimties lankstumo. Atremdamas pirmąjį argumentą, Pascalis sakytų, kad samprotavimai apie žmogaus prigimtinį gerumą yra nepagrįsti, kaip ir priešingas įsitikinimas. Žmonės nori mylėti, tačiau tai nepašalina neapykantos sau ir kitiems. Atsakydamas į antrąjį argumentą, Pascalis pridurtų, kad siūlymas apie žmogų kalbėti sociologijos kalba yra tik demokratinių visuomenių įprotis, kurio negalima suvokti kaip savaime pagrįstos tiesos. Demokratai pervertina savo nuopelnus. Žmonės vienas kito nekenčia net ir demokratijos laikais. Tris dešimtmečius lietuviai demokratiją naudoja kaip importuotą prekę ir mažai apmąstytą mechanizmą. Sunku tikėtis, kad šios santvarkos supratimas pasiektų žmogaus prigimties lygmenį. Demokratija tapo dogma, visiems privalomu tikėjimu ir atsakytu klausimu be alternatyvos. Tai galima suprasti politikos požiūriu, tačiau su tuo sunku susitaikyti politikos filosofams. Krikščionys yra daug kuklesni. Paulius viename iš laiškų rašo: „Mūsų pažinimas dalinis ir mūsų pranašystės dalinės“ (1 Kor 13:9).

Demokratija tapo dogma, visiems privalomu tikėjimu ir atsakytu klausimu be alternatyvos. Tai galima suprasti politikos požiūriu, tačiau su tuo sunku susitaikyti politikos filosofams.

Klasikinių ir moderniųjų autorių požiūrio į žmogų skirtumus geriausiai rodo sąžinės samprata. Modernieji mano, kad sąžinė yra į žmogaus vidų įtraukti visuomenės reikalavimai. Tai yra, kalbėdamas apie sąžinę, žmogus iš tikrųjų daugiau pasako ne apie save, o visuomenę. Sociologiniai sąžinės aiškinimai vidiniam žmogui skiria antraeilį vaidmenį. Kalbėdamasis su savimi, asmuo girdi ne sąžinės, bet visuomenės balsą. Tai nėra įtikinamas požiūris, nes prieštarauja žmonių moraliniam patyrimui. Remdamiesi sąžine, žmonės dažnai atmeta visuomenės reikalavimus. Be šito nesuprastume politinių disidentų, pasaulio teisuolių ir sąžinės kankinių fenomenų. Sąžinė nėra tik į vidų įtraukti visuomenės reikalavimai, bet rodo nepriklausomą vertintoją. Ji numato žmogaus buvimą visuomenėje, tačiau reikalauja ją peržengti, kaip religijoje Dievas peržengia pasaulį. Sąžinė yra vidinio žmogaus bruožas. Šis žmogus negali sakyti esąs sąžinės savininkas, nes iš tikrųjų yra jos pavaldinys. Kaip moralinis autoritetas sąžinė daugiau apibūdina asmens santykį su savimi, o ne visuomenės suformuotą tvarką. Nesėkmei yra pasmerktas bet kuris sociologinis sąžinės aiškinimas. Sąžinė visada yra samprotavimų apie ją būtinas elementas.

Sąžinė yra vidinio žmogaus bruožas. Šis žmogus negali sakyti esąs sąžinės savininkas, nes iš tikrųjų yra jos pavaldinys. Kaip moralinis autoritetas sąžinė daugiau apibūdina asmens santykį su savimi, o ne visuomenės suformuotą tvarką.

Sąžiningai reikia pripažinti, kad demokratinis liaudies balsas nėra Dievo balsas, nes liaudis, kaip rodo patirtis, dažniausiai yra nepatenkinta savo pačios išrinktais atstovais. Prabėgus metams ar daugiau po eilinių rinkimų, demokratijos dievas pasijunta suklydęs. Kalbant teologijos kalba, tai – kvailas dievas. Dievui neįmanoma priskirti kvailumo. Liaudis negali atlikti Dievo vaidmens. Ji klysta dažniau negu atvirkščiai. Dabartiniai demokratinių visuomenių piliečiai klysta savo optimistiniais žmogaus prigimties aiškinimais. Politika neįsivaizduojama be žmogaus kvailumo ir idiotizmo. Tai dažnai vadinama pliuralizmu, tačiau iš tikrųjų nemaža dalimi yra politinis idiotizmas. Vienos politinės ideologijos atstovai kitų ideologijų atstovus vadina kvailomis partijomis (J. S. Millio terminas). Politika yra ne atsitiktinių, bet nuolatinių kaltinimų kvailumu vieta. Vadovaudamiesi savo protu, žmonės vienas kitą vadina kvailiais, o kai to nedaro ir siūlo gerbti visų žmonių įsitikinimus, tai atrodo ne mažiau idiotiškai negu pliuralizmo negerbiančių žmonių kvailumas. Pastarasis yra labai platus reiškinys, nuo tikėjimo komunizmu iki liaudies pavertimo dievybe.

Politiką sunku suprasti be kvailumo ir idiotizmo klausimo. Tai nūdienos politikos filosofų apeinama tema. Demokratams atrodo, kad yra svarbesnių temų. Dėl to galima ginčytis. Naujasis Testamentas pilnas samprotavimų žmogaus kvailumo tema. Šiandien apie tai sunku kalbėti, nes modernusis mokslas pašalino išminties sąvoką, be kurios neįmanoma apibrėžti kvailumo. Modernusis žmogus nenori būti idiotas, pirmine graikiška šio žodžio prasme, kuri apibūdina žmogaus nesugebėjimą prisitaikyti prie visuomenės. Šiandien demokratinio žmogaus idiotizmas kyla dėl jo per didelio susitapatinimo su visuomene. Politikoje idiotizmas nebūtinai turi būti siejamas su blogu valdymu ir pavaldinių nepasitenkinimu. Įmanoma ir kita idiotizmo forma, kai idiotais tampa padorūs žmonės. Jie nesupranta, kas vyksta visuomenėje, ir klausia: „Kodėl mus laiko kvailiais?“ Dostojevskio romano Idiotas pagrindinis veikėjas yra idiotas, sukurtas pagal Jėzaus paveikslą. Šio romano veikėjai nuolatos Myškino klausia: „ar jūs idiotas?“ ir jį myli, nes jis yra idiotas. Demokratija šiandien turi per daug visuomenei pataikaujančių ir per mažai su ja nenorinčių tapatintis idiotų.

Politiką sunku suprasti be kvailumo ir idiotizmo klausimo.

Graikams idiotas buvo toliau savo asmeninių interesų matyti nesugebantis žmogus. Dabartiniai demokratai kuria naują – didelio žmogaus ir visuomenės sutapatinimo – idiotizmą. Sąžiningas ir padorus demokratinės visuomenės pilietis šiandien nesunkiai gali būti pavadintas idiotu. Dėl kažkokios nerašytos taisyklės graikiškas idiōtēs išnyko išpadoraus politinio diskurso. Demokratai tapo išmintingesni net už Dievą. Krikščionys žino, kad pasaulio išmintis dažnai yra kvailystė. Apaštalo Pauliaus žodžiais, „girdamiesi esą išmintingi, tapo kvaili“ (Rom 1:22). Krikščionybė yra daug atviresnė žmogaus kvailumui negu demokratija. Žinant žmogaus kvailumą, jis negali būti tapatinimas su Dievu. Po kažkieno užrašu: „Dievas mirė. Nietzsche“ buvo užrašyta: „Nietzsche mirė. Dievas.“ Dabar kažką panašaus reikia padaryti su demokratų vox populi, vox Dei. Po žodžiais „liaudies balsas, Dievo balsas“ reikia užrašyti: „Dievo balsas, liaudies balsas.“ Tai nebūtų koks nors demokratijos kaip santvarkos pažeminimas. Veikiau priešingai – tikrovės pripažinimas.

Niekas neįrodė, kad Dievas yra mūsų kūrinys. o ne mes esame Jo idėja. Krikščionys žino, kad niekas, išskyrus Kristų, nėra matęs Dievo. Daug blogesnis yra demokratinės tautos kaip politinio suvereno epistemologinis statusas. Niekas nėra matęs į demokratinių valstybių konstitucijas įrašyto moderniojo viešpaties – tautos. Į demokratinius rinkimus ateina tik atskiri piliečiai. Tauta niekada visu ūgiu nepasirodo žmonėms. Tai vienintelis šios mistinės būtybės panašumas į Dievą. Visa kita yra tik kvailas Dievo ir žmogaus lyginimas, žmogiškąjį kvailumą paverčiantis teisinėmis fikcijomis. Net jeigu demokratijai nėra alternatyvos, ji nei iš tolo nepanaši į Dievą. Nuo šio kvailo palyginimo prasideda kelias į daugybę kitų neadekvačių šios santvarkos savęs vertinimų. Demokratams kaip niekam kitam reikia prisiminti žmogaus kvailumą, kaip tai daro krikščioniškoji minties tradicija. Būtina įsiklausyti į vieno Fiodoro Dostojevskio apsakymo veikėjo žodžius – „juk žmogus kvailas, fenomenaliai kvailas“. Akivaizdu, kad žmonės nenustoja daryti niekšybių vien todėl, kad gyvena demokratinėse visuomenėse. Kvailumas yra gilesnis už demokratiją. Kvailai atrodo visuomenė, kurios piliečiai apie krepšinį žino daugiau negu žmogaus prigimtį.