Trakų Dievo Motinos karūnavimas – visos Lietuvos triumfas

Trakų Dievo Motina

Šie metai ypatingi Lietuvos praeities gerbėjams ir dabarties kūrėjams. Lyg per siaurą plyšį žvelgdami galime pajusti, kad istorija – tai ne beprasmiška atsitiktinumų virtinė, joje esama ir to, kas lieka per amžius.

Nuo 1387 m. Krikšto imta kurti moderni Lietuva – tai neįsivaizduojama be Bažnyčios indėlio, kadangi mūsų platumose tik ji galėjo pakloti civilizuoto gyvenimo pamatus. Kokie jie bus, priklausė ne vien nuo architekto, bet ir nuo statytojų. Mums tokie pirmieji statytojai buvo Lietuvos valdovai Jogaila ir ypač Vytautas Didysis. Jie, žinoma, negalvojo dabartinėmis kategorijomis, nekūrė ateities vizijų „Lietuva 1430“ ir pan., tačiau darė tai, ką turėjo daryti, ir netrukus, jau XVI a., Vytauto epocha buvo įsivaizduojama kaip Lietuvos aukso amžius – tikroji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) pradžia.

Kaip tik tada Lietuvoje prigijo Švč. M. Marijos kultas. Pats Vytautas buvo šio kulto puoselėtojas ir gausių Marijai pašvęstų bažnyčių fundatorius. Pats geriausias šios tradicijos liudininkas yra Vytauto 1409 m. funduota Trakų parapinė Marijos Apsilankymo bažnyčia ir joje saugomas stebuklingas Dievo Motinos paveikslas. Nuostabu, kad Marijos kultas Lietuvoje ėmė skleistis tuo pat metu, kai Lenkijos paulinų Šviesiojo kalno vienuolyne 1384 m. atsirado netrukus išgarsėjęs Čenstakavos Dievo Motinos paveikslas. Panašu, kad Vytautas nenorėjo atsilikti nuo savo pamaldžiojo pusbrolio Jogailos. O puoselėdamas Mergelės Marijos kultą, jis tikrai nebuvo vienišas entuziastas – pavyzdį teikė ir lenkų bajorai, ir Vokiečių ordino riteriai, ir Rusios kunigaikščiai, ir katalikiškos Europos karaliai, ir Bizantijos imperatoriai. Anuomet visuotinai tikėta, kad Švč. M. Marija ne tik gali užtarti pas Dievą, bet ir teikti efektyvią pagalbą kovoje su tikėjimo priešais. Toks įsivaizdavimas bene labiausiai gali erzinti šiuolaikinio žmogaus vaizduotę, bet mūsų tai neturėtų stebinti, žinant, kad anais laikais Bažnyčia dar nebuvo atskirta nuo valstybės, todėl kiekvienas teisingas reikalas būdavo grindžiamas nuoroda į Dievo valią. 

Mums tokie pirmieji statytojai buvo Lietuvos valdovai Jogaila ir ypač Vytautas Didysis. Jie, žinoma, negalvojo dabartinėmis kategorijomis, nekūrė ateities vizijų „Lietuva 1430“ ir pan., tačiau darė tai, ką turėjo daryti, ir netrukus, jau XVI a., Vytauto epocha buvo įsivaizduojama kaip Lietuvos aukso amžius – tikroji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) pradžia.

Kaip ši politinė teologija būdavo išreiškiama vienoje ar kitoje šalyje, priklausė nuo konkrečios tikinčiųjų bendruomenės. Patikėti, kad Mergelė Marija gali dalyvauti mūšyje, nebuvo lengva net ir tikėjimo epocha vadinamais laikais. Ne išimtis ir lietuviai, kurie nedrąsiai, lyg svarstydami, tikėdavo / abejodavo Mergelės Marijos pagalba. Todėl nenuostabu, kad iš anų tolimų laikų turime labai nedaug tokio tikėjimo liudijimų. Kaip antai, 1506 m. per Marijos Snieginės šventę (rugpjūčio 6 d.) Lietuvos kariuomenei pavyko nugalėti šalį siaubusius totorius, todėl atsidėkojant būtent tokio titulo bažnyčia buvo funduota Vilniuje (vėliau jai prigijo Šv. Jurgio titulas). Lietuviai negalėjo nepastebėti, kad 1514 m. didžioji pergalė Oršos mūšyje buvo pasiekta Mergelės Marijos Gimimo dieną (rugsėjo 8 d.), tačiau, kai po kelerių metų maskvėnai apgulė Polocką, lietuviai dangiškosios pagalbos meldė iš karalaičio Kazimiero. Lietuvoje tik XVII a. buvo įsidrąsinta aktyviau melsti Marijos pagalbos kovose su priešais. Žinoma, kad 1611 m. karalienė Konstancija priešais Trakų Dievo Motinos paveikslą meldė pergalės prieš maskvėnus. Drąsų žingsnį žengė garsusis poetas Motiejus Sarbievijus (1595–1640), tapdamas pirmuoju Lietuvos poetu, kuris Vytauto pergales susiejo su jo pamaldumu Dievo Motinai. 

Vis dėlto lūžiniu momentu Dievo Motinos kulto istorijoje vienodai stipriai palietusiu ir Lenkiją, ir Lietuvą reikėtų laikyti sėkmingą Čenstakavos šventovės-vienuolyno-tvirtovės gynimą 1655 m. pabaigoje, kai visa šalis skendo švedų ir rusų „tvane“. Švedams pasitraukus nuo Čenstakavos, ši pergalė buvo priskirta Dievo Motinai. O netrukus, 1656 m. balandžio 1 d., karalius Jonas Kazimieras Vaza Lvove Lenkiją, Lietuvą ir kitas savo valdas pavedė Dievo Motinai. XVII a. antroje pusėje paplito paprotys, kai valstybės vyrai pavesdavo save Marijos globai. Tikėjimą, kad Dievo Motina yra Lenkijos karalienė, įtvirtino stebuklingo Čenstakavos paveikslo karūnavimas 1717 m. rugsėjo 8 d. Toks pamaldumas vienodai veikė tiek Lenkiją, tiek Lietuvą. Vėlgi pačiu ryškiausiu šio kulto proveržio ženklu tapo Trakų Dievo Motinos paveikslo karūnavimas, atliktas lygiai metai po iškilmių Čenstakavoje (1718 m. rugsėjo 4 d.). Todėl galime manyti, kad šiomis iškilmėmis Lietuvos katalikų dvasininkai siekė to, kad savo rangu ir garbe Trakų Dievo Motina prilygtų Čenstakavos Dievo Motinai, o kartu ir Lietuva galėtų džiaugtis ne mažesne garbe negu Lenkija. 

1718 m. Trakų Dievo Motinos paveikslo karūnavimas plačiai nuskambėjo. Tam buvo deramai pasiruošta. Ne tik bažnyčia, bet ir Trakų miestas pasipuošė. Iškilo 5 proginiai vartai – kiekvienas pažymėtas atitinkama vardo MARIA raide. Pirmieji pastatyti Vilniaus dominikonų, antrieji – Trakų bernardinų, tretieji – Vilniaus savivaldybės, ketvirtieji – Vilniaus universiteto, penktieji – Vilniaus vyskupijos lėšomis. Per visą oktavą į Trakus būriais traukė maldininkai iš Lenkijos ir Prūsijos. Bet gausiausias buvo Lietuvos tikinčiųjų būrys. Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchai, didikai ir bajorai, Vilniaus universiteto rektorius ir profesoriai, tikintieji iš Žemaitijos, Palenkės ir Baltarusijos, parapijų procesijos iš Nemunaičio, Valkininkų, Žaslių, Stakliškių, Simno, Koidanovo, Lohoisko, Iveneco, Svyrių, Lentupio, brolijos iš visų svarbiausių Vilniaus bažnyčių. Dominikonų vadovautos Rožinio brolijos atvyko iš Vilniaus, Paparčių, Kauno, Aukštadvario, Virbalio, Kazokiškių, Šumsko, Astraveco, Merkinės ir Ašmenos. Veiksmas vyko kone nenutrūkstamai, išpažinčių buvo klausoma dieną naktį. Pamokslai sakomi lietuvių, lenkų ir vokiečių kalbomis. Daugiau kaip 10 tūkstančių žmonių vyskupai suteikė Sutvirtinimo sakramentą. 

Savo katalikiškosios tapatybės gynimas Lietuvai (kaip ir Lenkijai) leido išlikti savimi, subręsti tautiniam atgimimui, o galiausiai ir atkurti valstybę. Nes kur yra ryžtas gėriui ir motyvacija veikti, ten anksčiau ar vėliau randasi žmoniško gyvenimo erdvė.

Bene labiausiai su to meto prasta valstybės politine būkle nederantis buvo Vilniaus universiteto pastatytuose vartuose pasirodęs Lietuvos Vytis, skelbiantis ryžtą kovoti su barbarų tautomis, pasitikint Marijos pagalba. Pagaliau ir LDK išdrįsta patikėti tuo, kas Bizantijos imperijoje skelbta prieš tūkstantį metų. Prieš ką buvo galima kovoti 1718 m., kai po Nebyliojo seimo Lenkija ir Lietuva tapo Rusijos protektoratu, o jos kariuomenė paversta tik paradams tinkamu klubu? Jeigu to meto sąlygomis negalėjo būti kalbos apie karinį pasipriešinimą, belieka daryti išvadą, kad Vytis kvietė dvasinei kovai ir atsinaujinimui. Savo katalikiškosios tapatybės gynimas Lietuvai (kaip ir Lenkijai) leido išlikti savimi, subręsti tautiniam atgimimui, o galiausiai ir atkurti valstybę. Nes kur yra ryžtas gėriui ir motyvacija veikti, ten anksčiau ar vėliau randasi žmoniško gyvenimo erdvė. Progą reikiamam žingsniui teikia ir šių metų jubiliejiniai renginiai, ir popiežiaus Pranciškaus kelionė į Lietuvą. Būtų prasminga, kad tam tikroje vietoje ir tam tikru metu Lietuvos centre – Kaune – galima būtų išvysti ir popiežių, ir Lietuvos globėją – Trakų Dievo Motiną.