2018 06 15

Jonathan Sacks

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Kai regime tai, ko nėra

Rabinas Jonathanas Sacksas

Filadelfijoje gyvena kilniaširdis, maloningas žilaplaukis vyras, kuris dabar jau yra gerokai įkopęs į dešimtąją dešimtį. Elaine ir aš turėjome malonumą kelis kartus šį žmogų sutikti, ir jis yra vienas maloniausių žmonių, kokius tik mums yra tekę pažinti. Daug žmonių turi priežasčių būti jam dėkingi, nes jo darbas pakeitė daug gyvenimų išgelbėdamas juos nuo depresijos ir kitų žmogų žalojančių psichologinių būsenų.

Jo vardas – Aaronas T. Beckas, ir jis yra vienos iš veiksmingiausių iki šiol sukurtų psichoterapijos formų – kognytivinės elgesio terapijos – kūrėjas. Šią terapiją jis atrado dirbdamas savo įkurtoje depresijos tyrimų klinikoje Pensilvanijos universitete. Savo pacientų gretose jis ėmė pastebėti pasikartojantį dalyką. Pastarasis buvo susijęs su tuo, kaip jie interpretuoja įvykius. Jų interpretacijos buvo tokios negatyvios ir fatalistinės, kad buvo pažeidžiama jų savigarba. Atrodė tarsi jie patys savo mintimis save atvesdavo į būklę, kurią vienas iš talentingiausių Becko mokinių – Martinas Seligmanas – vėliau pavadino „išmoktu bejėgiškumu“. Iš esmės jie nuolat sau kartodavo: „Esu nevykėlis. Man niekada niekas nepavyksta. Esu niekam tikęs. Tai niekada nepasikeis.“


Šios mintys jiems kildavo automatiškai. Jos buvo įprastinė jų reakcija į bet ką, kas jų gyvenime pasisukdavo netinkama linkme. Tačiau Beckas atrado, kad jei jie sąmoningai suvoks tokias savo mintis, pamatys, kokios jos yra nepamatuotos, ir išvystys kitokių, realistiškesnių mąstymo modelių, jie iš tiesų galės pagydyti patys save. Visa tai padeda mums geriau suvokti šios savaitės Toros skaitinį, būtent žvalgų istoriją.

Prisiminkime, kas nutiko. Mozė išsiuntė dvylika vyrų išžvalgyti krašto. Šie vyrai buvo lyderiai, savo giminės vadai, išskirtiniai žmonės. Tačiau dešimt iš jų grįžo su demoralizuojančiu pranešimu. Žemė, sakė jie, iš tiesų yra gera. Joje teka pienas ir medus. Bet žmonės ten stiprūs. Miestai yra dideli ir gerai įtvirtinti. Kalebas bandė nuraminti žmones: „Mes galime juo nugalėti.“ Tačiau tie dešimt atsakė, kad to padaryti neįmanoma. Tie žmonės stipresni nei mes. Jie yra milžinai. Mes esame žiogai.

Ir taip nutiko siaubingas dalykas. Žmonės prarado dvasią. „Verčiau mes būtume mirę Egipto žemėje.Paskirkime vadą ir grįžkime į Egiptą“, – kalbėjo jie. Dievas supyko. Mozė maldavo gailestingumo. Dievas nusileido, tačiau pareiškė, kad niekas iš šios kartos, išskyrus tik du su dauguma nesutikusius žvalgus – Kalebą ir Jozuę, neišgyvens tiek, kad įeitų į Pažadėtąją žemę. Žmonės keturiasdešimt metų pasiliks dykumoje, kurioje ir mirs. Jų vaikai galiausiai paveldės tai, kas galėjo būti jų, jei tik jie būtų turėję tikėjimo.

Esminis dalykas, kad suprastume šią ištrauką, yra tai, jog dešimties žvalgų ataskaita buvo visiškai nepagrįsta. Tik žymiai vėliau Jozuės knygoje, kai pats Jozuė išsiuntė žvalgus, iš juos priglobusios moters Rahabos jie sužinojo, kas iš tikrųjų nutiko, kai šio krašto gyventojai sužinojo apie ateinančius izraelitus: „Žinau, kad Viešpats šį kraštą yra jums atidavęs, nes dėl jūsų mus yra apėmęs išgąstis. Visi krašto gyventojai dėl jūsų dreba!Kai apie tai išgirdome, apmirė mums širdis.“

Žvalgai buvo išsigandę kanaanitų ir visiškai nesugebėjo suprasti, kad kanaanitai buvo išsigandę jų. Kaip jie galėjo padaryti tokią klaidą? Kad atsakytume į tai, atsigręžiame į kognityvinę elgesio terapiją ir kai kuriuos iškreipto mąstymo tipus, kuriuos identifikavo Becko studentas Davidas Burnsas.


Vienas tokių yra mąstymas viskas arba nieko. Viskas yra arba juoda, arba balta, gera, arba bloga. Toks buvo žvalgų verdiktas dėl užkariavimo galimybės – tai negali būti padaryta. Nebuvo jokios erdvės kitiems atspalviams, niuansams, kompleksiškumui. Jie galėjo sakyti: „Tai bus sudėtinga, tačiau mums reikia narsos ir įgūdžių, kad su Dievo pagalba triumfuotume.“ Tačiau jie to nepasakė. Jų mąstymas buvo poliarizuotas į arba / arba.

Kitas iškreipto mąstymo būdas yra negatyvus išfiltravimas. Mes nurašome pozityvius dalykus kaip nereikšmingus ir susitelkiame išimtinai į negatyvą. Žvalgai pradėjo nuo pozityvių dalykų: „Žemė yra gera. Pažvelkite į jos vaisius.“ Tačiau tada atėjo „bet“ – ilga eilė negatyvių pastebėjimų, nustelbusių geras naujienas ir paliekančių išskirtinai neigiamą įspūdį.

Trečias tipas yra katastrofinis mąstymas, kai mes laukiame ateisiančios tragedijos, kurios jau niekas neatšauks. Būtent taip kalbėjo žmonės, kai jie sakė: „Kodėl Viešpats veda mus į tą kraštą žūti nuo kalavijo? Mūsų žmonos ir mūsų mažyliai taps grobiu.“


Ketvirtas tipas yra minčių skaitymas. Mes darome prielaidą, kad žinome, ką galvoja kiti žmonės. Dažniausiai mes visiškai klystame, nes šokame prie išvadų remdamiesi savo, o ne jų jausmais. Būtent taip pasielgė ir žvalgai, kai pareiškė: „Mes jautėmės kaip žiogai. Taip mes jiems ir atrodėme.“ Jie neturėjo jokių galimybių žinoti, kaip jie atrodė kitų žmonių akyse. Vis dėlto jie klaidingai jiems priskyrė požiūrį, kuris buvo paremtas jų pačių subjektyviomis baimėmis.

Penktas būdas yra negalėjimas atmesti prielaidos. Yra atmetami visi įrodymai ar argumentai, kurie gali prieštarauti tavo negatyviam mąstymui. Žvalgai girdėjo Kalebo kontrargumentą, tačiau jį atmetė. Jie nusprendė, kad bet kuris bandymas užkariauti kraštą nepavyks. Jie paprasčiausiai užsivėrė nuo bet kokios kitokios faktų interpretacijos.

Šeštasis būdas yra emocionalus samprotavimas, kai mąstymui diktuoja ne kruopštūs svarstymai, o jausmai. Raktinis tokio būdo pavyzdys yra interpretacija, kurią žvalgai pateikė dėl to, kad „miestai yra įtvirtinti ir didžiuliai“ (Sk 13:28), arba „sienos lig padangių“ (Įst 1:28). Jie nesustojo, kad pagalvotų, jog žmonės, kuriems reikia aukštų sienų, kad save apsaugotų, iš tiesų yra baimingi. Jei jie būtų apie tai pagalvoję, tai galėjo suvokti, kad kanaanitai nebuvo savimi pasitikintys, nebuvo milžinai ir nebuvo nepažeidžiami. Tačiau žvalgai vis dėlto leido, kad mąstymą jiems pakeistų emocijos.

Septintasis būdas yra kaltinimas. Mes kaltiname kažką kitą dėl savo padėties, užuot prisiėmę atsakomybę. Būtent taip elgėsi žmonės išgirdę žvalgų pranešimą: „Jie murmėjo prieš Mozę ir Aaroną“ (Sk 14:1). Taip jie tarsi pareiškė, kad „visa tai yra jūsų kaltė. Jei tik būtumėte leidę mums likti Egipte.“ Žmonės, kurie kaltina kitus, jau yra kelyje į „išmoktą bejėgiškumą“. Jie regi save kaip bejėgius keisti. Jie yra pasyvios aukos jėgų, esančių už jų kontrolės ribų.

Pritaikyti kognityvinę elgesio terapiją žvalgų istorijai leidžia mums pamatyti, kaip šis senovės įvykis gali būti reikšmingas mums čia ir dabar. Yra labai lengva įkliūti į šiuos ir kitus kognityvinius iškraipymus, o to rezultatas gali būti depresija ar neviltis – pavojingos sąmonės būklės, kurioms reikia medicininio ar terapinio dėmesio.

Mane labiausiai jaudina terapija, kurią šiuo atveju išrašo pati Tora. Jau kitur esu rašęs, kad skaitinio pabaigoje – paragrafe, kuris kalba apie cicit(kutus prie drabužių). Raktinis sakinys čia yra šis, kuris kalba apie mėlyną virvelę cicit: „Jūs turėsite kutą, kad, žvelgdami į jį, atsimintumėte visus mano įsakymus ir juos vykdytumėte, nenuklysdami paskui savo širdies ir akių užgaidas“ (Sk 15:39). Atkreipkite dėmesį į keistą kūno dalių išdėliojimą. Normaliai mes tikėtumės, kad viskas bus atvirkščiai. Kaip kad Rašis teigia savo šios eilutės komentare: „Akis pamato, o tada širdis trokšta.“ Pirma mes pamatome, o tada trokštame. Tačiau Tora apverčia šią tvarką, taip užbėgdama už akių pamatiniam kognityvinės elgesio terapijos teiginiui, kad dažnai mūsų jausmai iškraipo mūsų suvokimą. Mes regime tai, ko bijome, ir dažnai tai, ką manome regį, iš tiesų taip nėra. Iš čia ir žymieji Roosvelto žodžiai savo inauguraciniame kreipimesi, kurie yra ypač reikšmingi žvalgų istorijai: „Vienintelis dalykas, kurio mums dera baimintis, yra pati baimė – bevardis, nemąstantis, nepateisinamas išgąstis, kuris paralyžiuoja reikalingas pastangas atsitraukimą paversti žygiu pirmyn.“

Mėlyna virvelė cicit, kaip rašoma Talmude, yra tam, kad primintų mums apie jūrą, dangų ir Dievo šlovės karūną. Pati mėlyna spalva senovės pasaulyje buvo laikoma karališkumo ženklu. Taigi cicitpats savaime yra kognityvinės elgesio terapijos forma, teigianti: „Nebijok. Dievas yra su tavimi. Neduok kelio savo emocijoms, nes esi karališkas – esi Karaliaus vaikas.“

Iš čia kyla gyvenimą perkeičianti idėja: niekada neleiskite savo emocijoms iškreipti jūsų suvokimo. Nesate žiogai. Tie, kurie yra prieš jus, nėra milžinai. Regėkime pasaulį, koks jis yra, o ne tokį, koks baiminiesi jį esant. Tegul tikėjimas nugali baimę.“

Pagal rabbisacks.org parengė Donatas Puslys