Nuskausminimas. Apie „Lokį“ LNDT

Nors žmonių buvo daug, ėjimas lyg iš animacijos filmukų paslaptingai nušviestų medžių alėja, erdvėje sklindant į šiuolaikinę elektroniką panardintiems japoniškos muzikos garsams, kai galiausiai iš prieblandos išeini prie ryškiai apšviestų žydinčių sakurų, pasirodė tarsi koks stebuklas, buvo tiesiog jaudinamas.

Ar ankstyvas pašėlęs japoniškos vyšnios žydėjimas taip paveikė, ar netikėtai atsivėręs erdvės pojūtis parke po šaltojo sezono užsidarymo patalpose… Bet tasai japonų estetikai būdingas gamtos ir kultūros sąsajos grožio išryškinimas (su visa sakuros žydėjimo kaip laikinumo simbolika), atsiskleidęs būtent sodo erdvėje, subjektyviomis asociacijomis paskatino jau grįžus namo susirasti jutubo kanale seną grupės „Akvarium“ dainą „Auksinis miestas“ („Gorod zolotoj“), kurioje Borisas Grebenščikovas dainuoja apie nuostabų sodą („divnyj sad“).

Na ir natūralus tolesnis žingsnis buvo pažiūrėti jutube visą filmą „Assa“ (1988), kur ir skamba ši daina. Mat vienas pagrindinių filmo veikėjų – roką grojantis vaikinas, ir juostoje nuolat nuskamba jo grupės (iš tiesų įvairių grupių) atliekamos dainos. Apie ką yra daina „Auksinis miestas“? Pagal filmo situaciją – apie meilę, bet ir apie kitą realybę („sodą“), į kurią nusikėlus ne taip skausmingai atrodo šioji.

Ir štai birželio 13-ąją žiūriu Łukaszo Twarkowskio „Lokį“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, spektaklį rodant paskutinį kartą šį sezoną. Tokių kaip aš, atėjusių į „Lokį“, „nes dar nemačiau“ (o spektaklis susižėrė tiek apdovanojimų), buvo ne vienas. O ir smalsu palyginti siužeto traktuotę su viena ryškiausių šiuolaikinių lietuviškų operų – Broniaus Kutavičiaus „Lokys“ (2000 m.).

Ł. Twarkowskio „Lokis“ dramaturgės Ankos Herbut parašytas pagal to paties pavadinimo Prospero Mérimée novelės, Bertrand’o Cantat ir Vito Luckaus tragiškus gyvenimo bei kūrybos motyvus.

Nenuostabu, kad šiame spektaklyje daug muzikos – Bertrand’as Cantat buvo (ir tebėra) prancūzų roko grupės „Noir Désir“ vokalistas. Tiesa, panaudojama, regis, tik viena šios grupės daina, visą kitą nemažą spektaklio muzikos skambėjimo laiką užima Bogumiło Misałos elektroninė kūryba. Tačiau tai nekeičia fakto, kad „Lokyje“ muzika yra reikšmingas elementas.

Iš tiesų ne visi mėgsta filmus „su dainomis“, ne visi mėgsta operas, ne visiems priimtina muzikinė, ne naratyvinė, labiau asociatyvi dramos spektaklio logika. Bet į liepomis kvepiantį prospektą pasibaigus „Lokiui“ išėjau gavusi ne ką menkesnę, pavadinčiau, estetinio nuskausminimo, porciją nei balandį žydint sakuroms.

Pradėjusi žiūrėti šį lenkų statytojų kurtą spektaklį suvokiau, kad man jis labiau siejasi būtent su žanriškai nesistemine, perestrojkos laikų andergraundo muzikos persmelkta rusiškąja „Assa“ nei su įprastomis teatrinėmis (kad ir muzikinėmis) „Lokio“ inscenizacijomis ar ekranizacijomis (jutube aptikau ir seną lenkų filmą „Lokis. Profesoriaus Wittembacho rankraštis“, 1970).

Net spektaklio projekcijose vis atsirandantis tekstas su įvairiais paaiškinimais, ypač antrajai daliai besibaigiant didžiosiomis raidėmis įkalamas pavadinimas LOKIS, atrodo lyg anos muzikinės kriminalinės dramos atgarsis (ten filmo pabaigoje per visą ekraną užsidega žodis ASSA).

Iš esmės Ł. Twarkowskio „Lokis“ – kinematografiškas spektaklis, nes aktorių veidus nuolat matome stambiu planu filmuojamus ir gyvai transliuojamus ekrane / projekcijoje (įsimintiniausios Airidos Gintautaitės – Marie Trintignant – akys). Labiausiai ir reaguojame į tai, ką matome ekrane, o ne tiesiogiai scenoje. Ir šioje žanrų maišalynėje muzikinė logika, muzikinis su videovaizdu susietas sceninio laiko traktavimas užima ne paskutinę vietą.

„Lokis“ yra spektaklis, viena vertus, apie tamsiąją, anot Ł. Twarkowskio, žvėriškąją žmogaus, prigimtį – tai Šemetos, apskritai nusikaltimo ir pavojingo išėjimo už racionalumo ribų linija: čia dera ir Cantat, ir epizodiškai Luckaus istorijos (vaidina Rytis Saladžius, Darius Gumauskas, Vainius Sodeika).

Kita vertus, „Lokis“ yra spektaklis apie meilę ir kitą realybę. Antai – scena, kurioje Marie motinos Nadine Trintignant (Nelė Savičenko) filmuojamame seriale „Koletė“ pati Marie su jos tikru broliu (Arnas Danusas) vaidina jautrų meilužių pokalbį. Nors jie tik vaidina, o Marie tasai darbas yra varginantis, spektaklio kontekste šioji mizanscena ir tampa centrine lyriškosios meilės ašimi, atstojančia situaciją, kuri juk turėjo kadaise anksčiau nutikti tarp Marie Trintignant ir Bertrand’o Cantat…

Apskritai viskas čia vyksta dėl meilės: jos skausmingo pertekliaus arba trūkumo (Cantat jaučiasi atstumtas Marie, Šemeta niekada nepatyrė motinos meilės) ir poreikio tą skausmą net ir žvėriškomis priemonėmis numalšinti. Beje, psichologiškai taikliai, net, sakyčiau, išmanant Carlo Gustavo Jungo teoriją, dramaturgė išryškina motinos šešėlį: scenoje greta pamišusios Šemetos motinos (Dovilė Šilkaitytė) matome visiškai racionalią Nadine Trintignant – valdingą, cinišką, bet ir įstrigusią savo kažkada „progresyviose“ pažiūrose emansipė, be skrupulų reguliuojančią dukros gyvenimą ir pačiai to nesuvokiant kreipiančią ją tragiškos atomazgos link.

Išėjimas į kitą realybę – tai ir visa nemaža scena antrajame spektaklio veiksme, kurioje siužetiškai rodomas vakarėlis pabaigus filmuoti serialą, bet iš tiesų – tai atmosferinė, muzikos ir šviesų kuriama transo situacija (vaizdo projekcijų autorius Jakubas Lechas, šviesų dailininkas Eugenijus Sabaliauskas).

Greičiausiai būtent apie šią sceną spektaklio aprašyme teatro tinklalapyje įspėjama publika: „Spektaklio metu naudojami ryškios mirksinčios šviesos efektai ir stiprus garsas“, o vienas iš komentatorių (Arūnas) tame pat puslapyje rašo apie „chaoso psichodelinę terpę“, kurioje vyksta „kakofoniška žiūrovų KANKYNĖ, kai reikiamą psichikos sutrikimo įspūdį tikrai buvo galima pasiekti dvigubai trigubai mažiau atakuojant žiūrovą“.

Prisipažinsiu, pasiskaičiusi prieš spektaklį tokių komentarų vis laukiau, kada gi prasidės toji kankynė, įsivaizduodama isteriškus riksmus, nepakeliamai šaižius garsus, žiūrovus akinančius prožektorius. Tačiau tiesiog ilgesnį laiką buvo garsiau, vis intensyvinant elektroninį bytą leidžiama muzika, kurią lydėjo vaizdo klipo principu greitai miksuojami vaizdai.

Keletas žiūrovų iš tiesų išėjo, neatlaikę „kankynės“, bet gal ne tiek dėl garsumo (vargu ar jie nėra buvę aplinkoje, kur garsiai leidžiama muzika), kiek dėl nepriimtinos muzikinės stilistikos ir galbūt paties sceninio veiksmo raiškos: scenoje, regis, nieko nevyksta, nevaidinama įprastine prasme, sceninį laiką užima užsitęsęs ir, akivaizdu, kai ką erzinantis muzikinis intarpas.

Man tasai intarpas sceniniu priemonių prasme pasirodė sukonstruotas polifoniškai, formos požiūriu muzikalus ir todėl priimtinas. Čia vertėtų paminėti ir choreografą Pawełą Sakowiczių, sukūrusį vykusį judesį šokiui (bei puikius to šokio atlikėjus – pirmiausia daktarą Froeberį ir žurnalistą vaidinusį Gytį Ivanauską bei Julką įkūnijusią Elžbietą Latėnaitę).

Iš tiesų ne visi mėgsta filmus „su dainomis“, ne visi mėgsta operas, ne visiems priimtina muzikinė, ne naratyvinė, labiau asociatyvi dramos spektaklio logika. Bet į liepomis kvepiantį prospektą pasibaigus „Lokiui“ išėjau gavusi ne ką menkesnę, pavadinčiau, estetinio nuskausminimo, porciją nei balandį žydint sakuroms.