Šventumo link su Teofiliumi Matulioniu

Nuo antikos laikų žinomos keturios pagrindinės žmogiškos dorybės: protingumas, teisingumas, tvirtumas ir susivaldymas. Videopasakojimų cikle „Šventumo link“ pristatome, kaip šias kardinalinėmis vadinamas dorybes praktikavo XX a. Lietuvoje gyvenę šventieji.

Prieš metus palaimintuoju paskelbtas Kaišiadorių vyskupas Teofilius Matulionis (1873–1962) pasižymėjo nepaprastu tvirtumu. Tiek carinės, tiek bolševikinės valdžios kalintas kankinys liko ištikimas kunigo pašaukimui.

Atvažiuojame į Kaišiadoris. Čia piligrimai atvyksta pasimelsti prie T. Matulionio relikvijų Kristaus atsimainymo katedroje, čia saugomas ir kanoninis palaimintojo paveikslas. Kalbamės su monsinjoru Algirdu Jurevičiumi, Kaišiadorių vyskupijos generalvikaru, knygos „Susipažinkime – esu Teofilius“ autoriumi. Pasak jo, apie palaimintojo tvirtumą ypač byloja faktas, kad jis net Solovkų kalėjime, žinodamas apie gresiančias pasekmes, atliko savo kunigišką pareigą – klausė kitų kalinių išpažinčių.

„Teofilius turėjo labai stiprų užnugarį, pagrindą. Tai buvo jo tikėjimas Dievu, pasitikėjimas gailestinguoju Jėzumi, ir būtent nuo šio pagrindo jis niekada nebuvo atsitraukęs“, – kalba kunigas A. Jurevičius.

Mons. Algirdas Jurevičius. Gedimino Šulčo nuotrauka

Puiki vieta susipažinti su palaimintojo Teofiliaus gyvenimu – Birštono sakralinis muziejus, įkurtas buvusioje klebonijoje, kur gyveno ir pats vyskupas. Jo vadovė dr. Roma Zajančkauskienė pasakoja, kad Teofilius buvo visiškai atsidavęs Dievui ir būtent pasitikėjimas Juo teikė vidinę jėgą.

„Nepopuliaru tai dabar iškelti, bet Teofilius visuomet sakydavo, kad reikia pasikliauti Dievo gailestingumu, nes ir iš žmogaus pusės reikia pastangų. Jis tikrai kas dvi savaites ėjo išpažinties. Jam buvo sunku Vladimiro kalėjime. Paskutinis įkalinimas jam buvo pati sunkiausia patirtis, nes negalėjo priimti sakramentų, nebuvo sielovadininko šalia“, – sako R. Zajančkauskienė.

Dr. Roma Zajančkauskienė. Gedimino Šulčo nuotrauka

Kudoriškio kaime 1873 m. gimęs Teofilius Matulionis mokėsi Daugpilio gimnazijoje ir Petrapilio (dab. Sankt Peterburgo) kunigų seminarijoje. 1900-aisiais įšventintas kunigu darbavosi Latvijoje, vėliau – Rusijoje. 1923 metais jis buvo pirmąsyk nuteistas kalėti. Grįžusį iš kalėjimo Maskvoje T. Matulionį slapčia konsekruoja vyskupu. 1929 m. – antras suėmimas. Jis nuteisiamas dešimčiai metų koncentracijos lagerio Solovkų salose, tačiau 1933-iaisiais Teofilius grįžta į tėvynę, Lietuvai ir Sovietų Sąjungai apsikeitus kaliniais.

Po dešimtmečio jis paskiriamas Kaišiadorių vyskupu. 1946 m. – trečias suėmimas: Orša, Vladimiras, galiausiai Mordovijos invalidų namai. 1956-aisiais vyskupui leidžiama grįžti į Lietuvą, tik ne į Kaišiadoris. T. Matulonis apsistoja Birštone, tačiau po dvejų metų už tai, kad slapta konsekravo vyskupu kun. Vincentą Sladkevičių, perkeliamas į Šeduvą. Už ypatingą ištikimybę Bažnyčiai šv. popiežius Jonas XXIII 1962 m. vyskupui Teofiliui suteikia arkivyskupo titulą, jis kviečiamas dalyvauti Vatikano II Susirinkime. Tais pačiais metais T. Matulionis miršta.

Teofiliaus Matulionio koplyčia Kaišiadorių katedroje. Gedimino Šulčo nuotrauka

2017 m. balandžio 25 d. „ganytojas pagal Kristaus Širdį, herojiškas Evangelijos liudytojas, drąsus Bažnyčios ir žmogaus orumo gynėjas“ beatifikuojamas. Nuo šiol liturgijoje birželio 14-oji – palaimintojo Teofiliaus diena.