Knygų lentyna. Patirtys tarp kasdienybės ir svajonių, Kipro saulė ir kaip lieknėti filosofiškai

Pixabay.com nuotrauka.

Skaidri lyg pasaulis po audros knyga

Roy Jacobsen „Neregimieji“. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018 m. Vertė Nora Strikauskaitė.

Nickas Barley, 2017-ųjų „Man Booker International Prize“ sprendžiamosios komisijos pirmininkas, skelbdamas jos pasirinktą trumpąjį kūrinių sąrašą sakė: „Mūsų trumpasis sąrašas apima ir epą, ir kasdienybę. Iš karštligiškų sapnų į bemieges naktis, iš atkampiausių salų į milžiniškus miestus vesdami mus šie nuostabūs romanai iškelia į dienos šviesą neeilines asmenybes, kurios stengiasi suvokti savo vietos sudėtingame pasaulyje prasmę.“

Vienas šio sąrašo favoritų buvo norvegų rašytojo Roy Jacobsen romanas „Neregimieji“. Būtent šis kūrinys atveda skaitytoją į atkampią salą – Barioją, esančią šalia Norvegijos krantų. Čia gyvena jos vardu pasivadinusi šeima. Bariojams priklauso viskas: metų laikai, paukščiai ir horizontas. Paprasti, mažakalbiai – neregimieji – jie gyvena pagal savo taisykles. Gyvenimą plėšdami iš žemės, traukdami iš jūros, Bariojai įpratę džiaugtis mažais dalykais – jiems mielas gagos pūkų švelnumas, kvapą gniaužia užšalusios jūros keteros, juos džiugina tiesiog medinė kėdė.

„Neregimieji“ sulaukė sėkmės ne tik Norvegijoje, bet ir sukėlė didelį tarptautinį susidomėjimą. Tokių knygų reta. Jos istorija – neskubri ir kupina rupios išminties, joje prasmingai suskamba ir menkiausia detalė. Pasak Norvegijos interneto portalo Klassekampen.no, tai šiuolaikinis šedevras, svarbiausias norvegų literatūros romanas, o „The Guardian“ žurnalistė Justine Jordan vadina kūrinį laisvės ir likimo apmąstymu, nuostabiu pradingusio laiko portretu, proza tokia tyra ir nuskaidrinta – lyg pasaulis po audros.

Debiutavęs 1982 metais, R. Jacobsenas tarptautinio pripažinimo sulaukė 2007-aisiais, anglų kalba pasirodžius jo romanui „Sudegęs stebuklų miestas“ (2005). Kūrinio, vėliau, 2009 metais, nominuoto „Impac“ Dublino literatūros premijai, pasakojimo pagrindas – trumpasis 1939-ųjų žiemos karas.

Pasak angliškai pasirodžiusią rašytojo kūrybą apžvelgusios airių literatūros kritikės Eileen Battersby, R. Jacobsenas – nuostabus menininkas, jam būdingas įgimtas ironiškas stilius ir gilios įžvalgos. Jo talentas skaitytoją priverčia ne tik juoktis ir verkti, bet, visų svarbiausia – pasijusti esančiu arčiau žemės, žmogiškesniu.

Anot kritikės, R. Jacobsenas savo kūrybai suteikia gaivališką tikrumo pojūtį. Jos manymu, vis dėlto, net vertinant iš aukštų R. Jacobseno standartų perspektyvos, naujasis jo romanas „Neregimieji“ – puikiausia, ką iki šiol yra parašęs autoriaus – šį šiurkštų ir kartu subtilų romaną ji nedvejodama priskiria prie geriausių, kokias yra skaičiusi, knygų.

Knygos siužetas paperka stebėtinu paprastumu. Į negausiai apgyvendintos Norvegijos salos pakrantę išmetama begalė neįprastų daiktų. Kai kurie iš jų alsuoja istorija. Pragmatiškų salos gyventojų dažniausiai jau nebestebina jūra ir jos stebuklai, tačiau retsykiais nuostabą sukelia paltas pilnomis laikraščių bei tabako kišenėmis iš Anglijos, plūduriuojantis kapo vainikas, prancūzų trispalvė su aplūžusiu vėliavos stiebu ir dumbluota dėžutė su kažkokios egzotiškos moters intymiausiu turtu.

Retkarčiais pasirodo butelis, kurio plukdomoje žinutėje pinasi ilgesys ir asmeninės paslaptys. Akivaizdu – jei šie laiškai būtų pasiekę numatytus gavėjus, būtų privertę juos raudoti kruvinomis ašaromis.

Romane išsiskiria oro kaip visagalio valdovo vaidmuo – jis paprastas, beveik tradiciškas: trys XX amžiaus žvejų šeimos kartos gyvena saloje, kurioje dienos ir nakties tema yra oras.

Senasis Martinas Bariojus skaičiuoja savo paskutiniąsias dienas, tačiau atrodo esąs gana laimingas. Pasakojimo pradžioje jis jau kurį laiką perleidęs vadovavimą savo gabiajam sūnui Hansui. Hansas – energingas, kupinas idėjų, turi aiškią ateities viziją – nori pastatyti prieplauką, kuri Bariojos salą sujungtų su žemynu bei kitų salų bendruomenėmis. Šis žvejys ir ūkininkas – taip pat ir išmintingas svajoklis. Hansas vedęs Mariją, jai ši santuoka – stoiškas nusivylimas, tad ji nėra pernelyg patenkinta išbandymais, kuriuos patiria šeima. Tačiau dėl šeimos ji sunkai pluša. Dar stropesnė darbininkė – Barbra, Hanso jaunėlė sesuo; ji kiek lėčiau mąstanti, bet triūsia kaip vyras. Barbra – drauge ir palaima, ir skausmingas priminimas, kokį randą žmogui gali palikti lemtis.

„Neregimieji“ pasižymi nepakartojamu universalumu. Kūrinyje pinamos dvi istorijos: pirmoji, susijusi su platesniu kaprizingų orų pasauliu, verčiančiu putoti jūras, antroji – skirta kasdienės patirtims žmonių, blaškomų tarp jiems pažįstamo gyvenimo ir to, apie kurį jie gali tik pasvajoti.

Nors R. Jacobseno proza – rupi ir santūri, audrų aprašymuose suskamba ir šekspyriška didybė. Bariojų šeima, atrodo, siaubingas audras priima kaip neišvengiamus ritualus.

Senasis Martinas, audrai niokojant jo salą, sėdi pagarbiai tylėdamas. Jo reakcija – kone simbolinė. Vėjas toks triukšmingas, kad stogo girgždesys šeimą priverčia sėdėti žemutiniame aukšte.

„Salos gyventojai nebijo, – taria sau Ingrida, – jei taip nutiktų, jie negalėtų čia gyventi, bet turėtų susirinkti savo mantą su visu geru ir išsikraustyti, o tada apsistoti, kaip ir visi kiti, miške ar slėnyje, tai būtų katastrofa, salos gyventojai yra niūraus būdo, juos sukausto ne baimė, o rimtis.“

Gyvenimas ir mirtis saloje žengia koja kojon. Marija stebi, kaip jos trapus pasaulis pradeda griūti. Ji baiminasi dėl dukros Ingridos. Bet ką gi šiai šeimai žada į jos valdas pamažu žengiantis išorinis pasaulis?

Kaip perteikti prikaustantį šio romano žavesį? Jis kupinas ne tik humoro, bet ir grynos, nesentimentalios dvasinės aistros. R. Jacobseno pasakojimas puikiai perteiktas šiurkščiais, įtikinamais žmonių santykių aprašymais, jų slėpiningais jausmais jūrai bei siaučiančiai gamtos stichijai, o svarbiausia, iškalbingu suvokimu, kokį klaikų pojūtį atneša trumpa tylos akimirka saloje, kurioje vyrauja gausmas.

Kipro saulė, jūra ir šeimos paslapčių sūkurys

Lucinda Riley „Helenos paslaptis“. Vilnius: „Tyto alba“, 2018 m. Iš anglų kalbos vertė Ieva Albertavičienė. Dailininkė – Asta Puikienė. 

Helenai smarkiau suplakė širdis.

– Visi turi paslapčių, Aleksi, – tyliai ištarė ji, bet jis nesiklausė.

Lucinda Riley – visame pasaulyje populiari britų rašytoja, užburiančių romanų autorė. „Helenos paslaptis“ – pasakojimas apie baimę, meilę ir tiesą.

Laikas Kipre prieš dvidešimt ketverius metus Helenai buvo stebuklingas. Alyvmedžiai, cikados, vila „Pandora“ ir pirmoji meilė… Ir štai ji vėl grįžta į senąją vilą praleisti čia vasaros su šeima, vaikais, draugių šeimomis ir jų vaikais. Tai turėtų būti idiliškos dienos didelėje draugiškoje kompanijoje, kupinos svajonių alyvmedžio pavėsyje, tačiau Helenos širdis nerami. Ji žino, kad Kipre liko jos paslaptis, kurią visą laiką slėpė ir nuo vyro Viljamo, ir nuo sūnaus Alekso. Ir kai Helena viloje išvysta savo senų dienų mylimąjį Aleksį, praeities prisiminimai ima vis labiau smelktis į dabartį. Ir nors mylimasis dabar taip pat turi vaikų, nors Viljamui ir nepatinka matyti Helenos jaunystės meilę greta – šis susitikimas pažadina seniai širdyje glūdėjusią kaltę. Jei tik šeima žinotų, ką Helena slepia nuo visų, – jos laimingam gyvenimui ateitų galas. Aleksui trylika, ir paauglio gyvenimas kupinas rūpesčių. Jo dienas Kipre audrina jausmų sumaištis, pirmoji meilė ir desperatiškas noras sužinoti, kas gi yra jo tėvas…

Pasakoja Helena – subrendusi moteris, bijanti sugriauti savo gyvenimo harmoniją. Pasakoja Aleksas – paauglys, be galo mylintis motiną, bet nujaučiantis, kad ji kažką slepia. Abu žino, kad kai paslaptis iškils į dienos šviesą, gyvenimas niekuomet nebebus toks, koks buvo. Kiek tiesos gali pakelti meilė?

„Helenos paslaptis“ – tobulas atostogų romanas. Užlietas Kipro saulės, kvepiantis jūra ir panardinantis į šeimos įvykių sūkurį. Priverčiantis svajoti apie kadaise išgyventą

meilę ir įvertinti atsargiai ir rūpestingai kuriamus santykius.

Apie Trečiojo reicho povandeninį laivą U-977

Heinz Schaeffer „U-977: dramatiška legendinio nacių povandeninio laivo istorija“. Vilnius: „Briedis“, 2018 m. Vertė Vitalijus Šarkovas. 

Leidykla „Briedis“ pristato serijos „Antrasis pasaulinis karas“ naujieną – Heinzo Schaefferio atsiminimus „U-977: dramatiška legendinio nacių povandeninio laivo istorija“.

Apie Trečiojo reicho povandeninį laivą U-977 iki šiol sklando daugybė legendų. Pagrindinė jų, kad šiuo laivu paskutinėmis nacių Vokietijos dienomis į Pietų Ameriką tariamai pabėgo savo paties savižudybę inscenizavęs Adolfas Hitleris.

Mįslėmis apgaubto U-977 kapitonas H. Schaefferis kategoriškai neigia šiuos pramanus. Savo gyvenimo kelią ir vadovaujamo laivo kelionę į Argentiną jis aprašė pasauliniu bestseleriu tapusiuose atsiminimuose. 

Nors būsimasis U-977 kapitonas H. Schaefferis gimė Berlyne, toli nuo jūros, labiau už viską jį traukė jūreivystė. Dar paauglystėje susipažinęs su darbu jachtose, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui H. Schaefferis stojo į Denholmo saloje įsikūrusią jūrininkų mokyklą.

Iš pradžių H. Schaefferis tarnavo antvandeniniame laivyne ir tik 1941-aisiais, įgijęs povandenininko specialybę ir karinį laipsnį, paskiriamas į povandenines Trečiojo reicho pajėgas.

Knygoje autorius pateikia daug vertingos informacijos apie povandeninių laivų įgulų gyvenimą, kovos taktiką, kai kurių sudėtingų mechanizmų ir įrangos veikimo principus. Jis aprašo netgi tokius dalykus kaip psichologinė povandenininkų būsena klaustrofobijos, stingdančio šalčio, nepakeliamo tvankumo ar priešo atakų sąlygomis.

Nors įgula nuolat jautė diskomfortą ir įtampą, vokiečių povandeniniai laivai tapo tikru sąjungininkų karo laivyno siaubu. Siekiant efektyviai su jais kovoti, britams teko sutelkti visas pastangas: kurti naujus aptikimo įrenginius, tobulinti ginkluotę, švaistyti milžiniškas lėšas.

Tarnaudamas viename iš povandeninių laivų, H. Schaefferis dalyvavo daugiadieniuose reiduose Atlanto vandenyne, jo įgula persekiojo britų laivus ir buvo persekiojama pati. Karo pabaigoje, vokiečiams prarandant vis daugiau „submarinų“ ir trūkstant karininkų, H. Schaefferis paskiriamas vadovauti 1943 m. pagamintam VIIC klasės povandeniniam laivui U-977. Tai buvo beveik 70 metrų ilgio zenitiniais pabūklais ir torpedomis ginkluotas laivas.

Deja, H. Schaefferio U-977 dalyvauti kovos veiksmuose neteko, nes 1945 m. Vokietija kapituliavo. Įgula nenorėjo pasiduoti Vakarų sąjungininkams, todėl jai kilo klausimas: kur būtų saugiausia pasislėpti? Mintys krypo į generolo Franco valdomą Ispaniją ir tolimąją Argentiną. Nors pastaroji šalis, spaudžiama Vakarų sąjungininkių, 1945 m. kovo pabaigoje buvo priversta paskelbti karą Trečiajam reichui, vokiečiams ji simpatizavo. U-977 įgula pasirinko Argentiną. 

Kelionė į už tūkstančius kilometrų esančią pietų šalį truko 108 dienas. U-977 vengė jį aptikti galinčių priešų laivų, todėl daugiau nei pusę atstumo įveikė po vandeniu. Tarp įgulos narių įsiplieksdavo konfliktų, buvo kilusi net atviro maišto grėsmė, bet kapitonui H. Schaefferiui vis dėlto pavyko pasiekti Mar del Platos uostą. 

Neįtikėtina U-977 kelionė kurstė gandus apie slapčia į Argentiną atgabentą Hitlerį. Amerikiečiams perduoti įgulos nariai ir kapitonas H. Schaefferis turėjo atsakinėti į kvotėjų klausimus, neigti pakeliui skandinę beginklius sąjungininkų laivus, atmesti kitus fantastiškiausius kaltinimus. 

Visa tai pasakojama H. Schaefferio knygoje „U-977: dramatiška legendinio nacių povandeninio laivo istorija“, pirmą kartą išleistoje Vokietijoje 1952 m.

Profesorius Alainas Golay kviečia lieknėti filosofiškai

Alain Golay „Lieknėjimo filosofija“.  Vilnius: „Tyto alba“, 2018 m. Iš prancūzų kalbos vertė Lina Perkauskytė. Dailininkė – Asta Puikienė.

Profesorius Alainas Golay yra endokrinologas-diabetologas, Ženevos universitetinės ligoninės gydytojas, Lėtinėmis ligomis sergančių pacientų terapinės edukacijos skyriaus vadovas. Jis taip pat vadovauja universitetinių terapinės edukacijos studijų programai. A. Golay – tarptautinio lygio mokslininkas tyrėjas ir dėstytojas, 13 knygų autorius.

„Lieknėjimo filosofija“ – knyga apie tai, kaip numesti svorio ugdant savo asmenybę. Prof. A Golay daugiausia dėmesio skiria individui, kuris pats turi suprasti taisyklingos mitybos svarbą ir nesižvalgyti į kitus, bandančius įvairias dietas. Jis teigia, kad norint sulieknėti visų pirma reikia išmokti sutarti su savimi, pamilti save ir į pasaulį žvelgti ramiai bei filosofiškai. Pataria vengti negatyvių minčių, stengtis įžvelgti kasdienio gyvenimo grožį ir suvokti jo prasmę.

„Gyvenkite savo gyvenimą, lieknėkite, ir jus aplankys laimė“, – sako autorius.

Tačiau kaip išmokti taikiai gyventi su savimi, tobulinti savo asmenybę ir numesti svorio? Apie tai ir yra ši knyga.

Detektyvų mėgėjams: Džekas Frostas sugrįžta!

James Henry „Lemtingasis Frostas“. Vilnius: „Briedis“, 2018 m. Vertė Margarita Vilpišauskaitė.

Leidykla „Briedis“ pristato „Detektyvų serijos“ naujieną ir jau septintąją knygą apie Džeką Frostą – „Lemtingasis Frostas“. Detektyvų mėgėjams Džekas Frostas pažįstamas iš kriminalinio serialo „Frosto prisilietimas“, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Davidas Jasonas. Serialas ir aktorius Jungtinėje Karalystėje pelnė gausybę apdovanojimų.

1982-ųjų gegužė. Britanija švenčia „Belgrano“ paskandinimą, per radiją skamba Džimio Savilio balsas, o į Dentono policijos skyrių atvyksta pirmasis juodaodis policininkas – kriminalistas seržantas Votersas, ką tik paskirtas iš Betnal Grino. Kol policininkai užsiėmę pasipylusių vietinių įsilaužimų tyrimais, pamiškėje, netoli bėgių, aptinkamas penkiolikmetės merginos Samatos Evans lavonas. Vėliau Dentono golfo aikštyne randamas negyvas penkiolikmetis vaikinas, jo vidaus organai pašalinti. Bylas tirti paskiriama kriminalistui seržantui Džekui Frostui, kuris mielai imasi tyrimo, kad tik pabėgtų nuo rūpesčių namuose. Kai pradingsta nužudyto vaikino sesuo, Frostas su Votersu iš visų jėgų stengiasi ją surasti… Kol dar ne per vėlu.

Šios knygos autorius yra Jamesas Gurbuttas, pasirašantis slapyvardžiu Jamesas Henry’is. Jis bendradarbiauja su „Constable & Robinson“ leidykla, išleidusia R. D. Wingfieldo knygas apie detektyvą Frostą. „Jamesas Henry’is įkvepia naujos gyvybės Džekui Frostui ir grąžina jį mums, o tai, manau, išties puiki duoklė mano tėvo ir jo darbo atminimui. Jis puikiai įvaldęs mano tėvo stilių, todėl nenuvils nei senų gerbėjų, nei naujų skaitytojų“, – sako Philipas Wingfieldas, R. D. Wingfieldo sūnus.

Dainos Opolskaitės romanas „Užraktas“ – jau trečia knyga jaunimui

Daina Opolskaitė „Užraktas“. Vilnius: „Tyto alba“, 2018 m. Dailininkė – Ilona Kukenytė. 

Ši istorija apie tai, kiek daug vienas žmogus gali padaryti dėl kito, net jeigu jų nesieja kraujo ryšys.

Daina Opolskaitė literatūros pasaulyje debiutavo 2000 metais. Nuo 2015 metų rašo paaugliams ir jaunimui. Už kūrybą šiai amžiaus kategorijai autorė įvertinta Vaikų literatūros premija, ji tapo akcijos „Metų knygos rinkimai 2017“ nugalėtoja paauglių kategorijoje.

Romanas „Užraktas“ – trečioji Dainos Opolskaitės knyga jaunimui.

Aštuoniolikmetės Minos gimtasis miestelis – mažas ir pilkas, tačiau tai nereiškia, kad toks yra ir jos gyvenimas. Mergina kasdien gyvena jausdama, kad ją supa daugybė paslapčių. Nuo ko prieš daugelį metų mirė jos gražuolė mama? Kodėl tikra senelė taip jos nekenčia? Kodėl tėvas taip mažai kalba apie praeitį? Ypatingi santykiai su tėvu, netikrumo jausmas sutikus pirmąją meilę, likimo jai ruošiami posūkiai augina abejones ir kuria trapų Minos pasaulį, kuris, regis, pasmerktas bet kurią akimirką sudužti. Ir kartais merginai tenka priimti gerokai per sunkius sprendimus…

Kodėl paslaptys šitaip rūpestingai nuo jos slepiamos, tarytum užrakintos devyniais užraktais? Ko jai nieku gyvu nevalia sužinoti? O gal ne visas paslaptis gyvenime reikia atrakinti, gal visai nebūtina atverti visas duris, kad būtum laimingas…

David E. Hoffman „Negyvėlio ranka: šaltojo karo ginklavimosi varžybos ir pavojingas jų palikimas“. Vilnius: „Briedis“, 2018 m. Iš anglų kalbos vertė Dangirutė Giedraitytė.

Leidykla „Briedis“ pristato serijos „Šaltasis karas“ naujieną – amerikiečio žurnalisto, „Washington Post“ apžvalgininko Davido E. Hoffmano Pulitzerio premijai nominuotą knygą „Negyvėlio ranka: šaltojo karo ginklavimosi varžybos ir pavojingas jų palikimas“.

Visą Šaltąjį karą truko supervalstybių – JAV ir SSRS – ginklavimosi varžybos. Didindamos ir tobulindamos ginkluotę, kurdamos karines bazes visame pasaulyje, šios valstybės siekė priešininkei pademonstruoti karinę galią, įgyti didesnį prestižą bei įtaką pasaulyje. Jų vadai suvokė, kad ateities karuose lemiamą reikšmę turės ne milijoninės armijos, o naujausi masinio naikinimo ginklai.

Visą pasaulį kaustė siaubas, kad bet kurią akimirką supervalstybės gali panaudoti branduolinį ginklą. Tačiau sveikas protas nugalėjo. Ir JAV, ir SSRS puikiai suprato, kad branduoliniame kare nugalėtojų nebus, todėl buvo priverstos sėsti prie derybų stalo. Milžiniškas lėšas ryjančios ginklavimosi varžybos, satelitinių komunistinių režimų bei partijų rėmimas tapo nepakeliamas silpnai SSRS ekonomikai. Planinis ūkis nepajėgė konkuruoti su daug efektyvesne Vakarų rinkos ekonomika. SSRS ūkio padėtis buvo tragiška. Sistemą nuo griūties gelbėjo tik išvežama nafta bei iš Vakarų perkamas maistas.

Remdamasis Rusijoje ir JAV gyvenančių žmonių atsiminimais, interviu bei įslaptintais Kremliaus dokumentais, Davidas E. Hoffmanas apžvelgia abiejų šalių šaltojo karo vidinius motyvus ir slaptus sprendimus bei detaliai aptaria mirtinų ginklų atsargas, kurios liko neapsaugotos žlugus SSRS. Knygoje taip pat nagrinėjamas ir šiandien grėsmę keliantis atominių, cheminių bei bakteriologinių ginklų palikimas, atskleidžiama, kaip buvo kuriamos mirtinos nervus paralyžiuojančios dujos „Novičiok“ bei rizikingas Vilo Mirzajanovo kelias siekiant tiesos ir viešumo…

Tai intriguojanti istorija, kaip Ronaldas Reaganas, Michailas Gorbačiovas ir anksčiau nežinomi mokslininkai, kariškiai, diplomatai bei šnipai pakeitė istoriją.