Maleckai. Praleistas lietuvių meninės fotografijos puslapis

Parodos fragmentas. Tomo Razmaus nuotrauka.

Porą mėnesių Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijoje (J. Tumo-Vaižganto g. 2) veikė fotomenininkų Dangirutės ir Rimgaudo Maleckų paroda „Fotografikos proveržis“. Fotomenininkų poros sukurtų naujausių darbų ekspozicija dedikuota Lietuvos šimtmečiui.

Maleckai man – tikras atradimas, patikslinantis asmeninį, o gal net ir bendrąjį lietuvių fotografijos mokyklos naratyvą. Lietuvos fotografijos mokyklos fenomenas siejamas su fotografijos suklestėjimu 8 dešimtmetyje. Galvojant apie šį reiškinį, pirmiausia prieš akis iškyla Antano Sutkaus ir Romualdo Rakausko romantizuoti peizažai ir portretai, veikę kaip metaforos. Toliau žadinant galvoje tūnančius prisiminimus šia tema, praskrieja Aleksandro Macijausko šiurkštesni, humoreskiški turgaus kadrai, Vito Luckaus bohemiškas jaunimas, Vitalijaus Butyrino siurrealizmas.

2016 metų liepą surengtos parodos naratyvą papildė dar dviem pavardėmis: laisvės temą plėtojusio Mariaus Baranausko asmenybe ir skvarbia Adaukto Marcinkevičiaus akimi. Išaušo laikas pastebėti ir tinkamai įvertinti dar du lietuvių fotografijos mokyklos fotomenininkus – Maleckus. Iš vardytų Lietuvos fotografijos mokyklos pavyzdžių Maleckai užima išskirtinę vietą su savo braižu Lietuvos fotografijos mokyklos istorijoje.

Rimgaudas Maleckas. Iš serijos „Fotografikos abstrakcijos“ (2011–2015 m.). Nuotrauka iš www.gabrielegallery.eu/rimgaudas-maleckas.

Dangirutė Maleckienė. Iš serijos „Fotografikos abstrakcijos“ (2011–2015 m.). Nuotrauka iš www.gabrielegallery.eu/dangirute-maleckiene.

Kertinės vertybės

1959 m. Rimgaudas baigė režisūrą Kauno J. Gruodžio muzikos mokykloje, o 1982 m. – žurnalistiką Vilniaus universitete. 1963 m. jis su kolegomis įkūrė Kauno fotoklubą ir buvo daugiametis jo pirmininkas. Tad vien pastarasis nuogas faktas patvirtina, kad Maleckas buvo lietuvių fotografijos mokyklos dalis. Negana to, Malecką savo pirmuoju mokytoju vadina plačiai žinomi ką tik minėti fotomenininkai Vitas Luckus, Aleksandras Macijauskas, Vitalijus Butyrinas. O nuo 2007 metų fotografikos srityje pradėjo kurti ir menininko žmona Dangirutė, prieš tai dirbusi topografe geodezininke. Galima sakyti, Dangirutė yra ištikimiausia Malecko mokinė, sugebėjusi perimti vyro atradimus ir susiformuoti savitą braižą.

O kodėl aš apie juos nežinojau? Kodėl apie juos nežino ar nenori žinoti daugumos straipsnių apie lietuvių fotografiją vėlyvuoju sovietmečiu autoriai? Gal atsakymą aptiksime ne biografiniuose faktuose, bet pačių kūrinių estetikoje? Pagrindinis meninės lietuvių fotografijos pionierių kūrybą, skirtingą ir pasaulėžiūriniu, ir formaliuoju aspektu, vienijantis konceptas – humanizmas. Kadruose teigiamos kertinės vertybės: motinos meilė, laisvės siekis, trapaus gyvenimo grožis ir t. t. Maleckai taip pat kuria tam tikrus ženklus, simbolius. Jų kadrai taip pat kalba ne apie vienadienes aktualijas, o apie amžinąsias, nekvestionuojamas, nepajudinamas tiesas. Juose propaguojamos humanistinės filosofijos idėjos.

Rimgaudas Maleckas. Iš serijos „Fotografikos abstrakcijos“ (2011–2015 m.). Nuotrauka iš www.gabrielegallery.eu/rimgaudas-maleckas.

Dangirutė Maleckienė. Iš serijos „Fotografikos proveržis“ (2017–2018 m.). Asmeninio autorės archyvo nuotrauka.

Estetinės paslaptys

Pagrindinis skirtumas, išskiriantis autorius bendrojoje lietuvių fotomenininkų srovėje – raiška. Autoriai ne užsiima grynąja fotografija, bet jungia ją su grafika. Šią autorinę techniką ilgų eksperimentų keliu aptiko pats Rimgaudas. Tai karūnavo jį kaip fotografikos tėvą ir leido priartėti prie smarkiai abstrahuotos bei visiškai abstrakčios vizualinės kalbos.

Atšilimo laikotarpio dviprasmybės, ambivalentiškumas atsispindėjo ir valdžios reakcijose į vadinamųjų supusių Vakarų formalistines tendencijas, įžvelgtas Rimgaudo kūriniuose. Jis buvo ir baramas, peikiamas, ir pagerbiamas apdovanojimais. Fotografas estetinių paslapčių mokėsi ne iš fotografų, bet iš uždraustojo meno – modernizmo – atstovų tapytojų. Tarp jų – Pietas Mondrianas, Pablo Picasso, Paulis Klee ir lietuvių abstrakcijų meistras Eugenijus Cukermanas.

Nors abstrakcionistams tapytojams kone svarbiausia menine kategorija ir saviraiškos priemone tampa spalva, Rimgaudo nespalvotuose kadruose regimi tolimi jo autoritetų kūrybos atgarsiai. Autoriui rūpi tonai, jų santykiai, kontrastai. Taip pat preciziškai ir tvirtai surenčiama reginio kompozicija, jo struktūra, architektonika. Rimgaudą galėtume drąsiai šlieti ne tik prie fotografų gildijos, bet ir prie tradicinių dailės šakų – tapybos, grafikos – puoselėtojų.

Nes fotografijos esmė yra savitai fiksuoti regimąjį pasaulį, iš realybės ištraukti meninius syvus, o tapybos, grafikos – pasisėmus iš vidinio pasaulio sukurti naują realybę. Turbūt teisingiausia būtų Maleckus lygiateisiškai paskelbti abiejų meno formų profesionalais.

Rimgaudas Maleckas. Iš serijos „Fotografikos abstrakcijos“ (2011–2015 m.). Nuotrauka iš www.gabrielegallery.eu/rimgaudas-maleckas.

Dangirutė Maleckienė. Iš serijos „Fotografikos abstrakcijos“ (2011–2015 m.). Nuotrauka iš www.gabrielegallery.eu/dangirute-maleckiene.

Maksimalaus abstrahavimo link

Kūrinys prasideda fotografine rutina. Vaikščiodamas po šiukšlynus, po miestą, Rimgaudas pamato ir fiksuoja grožį išmestuose daiktuose, senose afišose, griuvėsiuose, žmonių veiduose. Grafikos technologijų pasitelkimas įpareigoja autorius iš kadro kaip žaliavos sukurti ką nors nauja, atsiplėšti nuo materialumo, apčiuopiamumo ir konkretybės. Ankstyvesniuose Rimgaudo kūriniuose dar buvo pernelyg nenutolstama nuo vaizdinio atpažįstamumo: psichologinis moters portretas, žmogaus ir medžio paralelė, ranka, glostanti žemę-maitintoją-gimtinę. Dabartiniuose kūriniuose Rimgaudas sluoksniuoja, multiplikuoja, braižo toldamas nuo atvaizdo pirmavaizdžio.

Įdomu yra palyginti ir Maleckų kūrinius tarpusavyje. Jų stilistika dėl naudojamos vienodos technikos specifikos supanašėja. Iš pirmo žvilgsnio jų kūryba yra net supainiojama, abiejų – primenanti per mikroskopą matomą mikropasaulį. Tačiau, atidžiau patyrinėję, jau negrįžtamai atrandame esminių skirtumų.

Dangirutė labiau dekoratyvi, tačiau jos dekoratyvumas negali būti tapatinamas su saldumu ar paviršutiniškumu. Dekoratyvumas kyla iš formų subtilumo, dailumo, grakštumo. Tačiau švelnios linijos, malonūs raštai kupini rimties. Juose, rodos, matyti sudėtingas autorės likimas. Menininkė dar ankstyvoje jaunystėje buvo ištremta į Sibirą, čia neteko visos šeimos ir nerūpestingos vaikystės. Tačiau jos kūriniuose susitelkta ne į skausmą, bet į gyvenimo teigimą, optimizmą, tikėjimą.

Rimgaudas Maleckas. Iš serijos „Fotografikos abstrakcijos“ (2011–2015 m.). Nuotrauka iš www.gabrielegallery.eu/rimgaudas-maleckas.

Dangirutė Maleckienė. Iš serijos „Fotografikos abstrakcijos“ (2011–2015 m.). Nuotrauka iš www.gabrielegallery.eu/dangirute-maleckiene.

Intuicijos pažadinimas

Tikėjimas Dangirutės kūriniuose kartais perteikiamas gana tiesiogiai – naudojami kryžių, Ostijos motyvai. Šie religiniai atributai apipinami gėlėmis, žolynais, jais liudijama žemiškojo ir dangiškojo gyvenimo pilnatvė. O Rimgaudo naujausi kūriniai ne tvarkingai, palaimingai dekoratyvūs, o apgaubti rūsčios, šiurkščios estetikos. Juose vyrauja sąmoningai sukurtas chaosas, vietoje minimalizmo – daugiaplaniškumas, detalių gausa. Jo darbuose vidinis skausmas, Parkinsono ligos sunkumai, sovietinio režimo gniaužtų palikti randai perteikti atviriau. Sodraus, tauraus liūdesio ir nuoskaudos emociją kuria negatyvo efekto intensyvumas, aštrūs formų kampai ir ypač – kompoziciniai sprendimai. Formos dažnai lyg netelpa nuotraukos teritorijoje, yra nepatogiai įspraustos į rėmus.

Rimgaudo pomėgis naudoti afišų, skelbimų, laikraščių iškarpų atvaizdus primena Picasso, Braque’o koliažus. Koliažas gimė, kaip įrodė įtakingasis meno kritikas Clementas Greenbergas, iš troškimo galutinai išlaisvinti tapybą iš mimetinės funkcijos ir dar sykį apmąstyti plokštumos ir tūrio santykį, tikrovės ir atvaizdo koreliaciją.

Rimgaudas, inkorporuodamas pavienes išdidintas raides ar tik jų fragmentus, taip pat atima iš raidžių jų komunikacinę funkciją ir tarsi kviečia apsivalyti nuo kultūrinių klišių. Jo kūriniai ragina įsijausti į rašto nepažįstančio gentainio vaidmenį, atsiduoti formų jėgai ir leistis į savęs ir kito pažinimo, jautrumo, intuityvumo atgaivinimo kelionę.

Rimgaudas Maleckas. Iš serijos „Fotografikos abstrakcijos“ (2011–2015 m.). Nuotrauka iš www.gabrielegallery.eu/rimgaudas-maleckas.

Dangirutė Maleckienė. Iš serijos „Fotografikos abstrakcijos“ (2011–2015 m.). Nuotrauka iš www.gabrielegallery.eu/dangirute-maleckiene.

Tad nei lietuvių meninės fotografijos istorijos pasikartojimas, nei Maleckų biografijų pažinimas, nei jų kūrybos analizė nepadėjo man atsakyti į klausimą, kodėl šis kūrybingas, savitas, solidus duetas nėra įrašytas į klasikų gretas. Menotyrininkė Gabrielė Kuizinaitė jau ne sykį kuravo šių autorių parodas, fotografikai pristatomas jos įkurtoje viešojoje įstaigoje Gabrielės meno galerijoje. Internete šiek tiek informacijos apie šiuos menininkus esama, Maleckai – tai įdomi tema meno specialistams, tačiau šia tema diskutuojama dar nepakankamai.