Ką mes skaitome? #12

Rasa Baškienė, žurnalistė

Birutė Pūkelevičiūtė, „Atuoni lapai“. „Vaga“, 1992 m.

Prieš kelias dienas užverčiau paskutinį Birutės Pūkelevičūtės (mano galva, lietuviai iki šiol nėra įvertinę šios autorės) romano „Aštuoni lapai“ puslapį. Didžiulis įspūdis. Šią knygą prilyginčiau pasaulinio kalibro bestseleriui, prieš kurį nublanksta ir amerikiečių rašytojo Kurto Voneguto garsioji „Skerdykla nr. 5“, parašyta praėjus 20 metų nuo Drezdeno bombardavimo. „Aštuoniuose lapuose“ krauju ir ašaromis išrašyta baisi jaunos merginos, išgyvenusios rusų „armijos išvaduotojos“ apsupto Dancigo siaubą, patirtis. Lietuviai, bėgę nuo „raudonųjų išvaduotojų“, pateko į jų apsupties žiedą, kur buvo žudoma, plėšiama, prievartaujama…

Kai žmogaus psichika nebegali atlaikyti neįmanomo, ji keliauja į kitas erdves. „Skerdykloje nr. 5“ keliaujama į fantastinę planetą, o „Aštuonių lapų“ autorė nuolat grįžta į savo vaikystės ir jaunystės Lietuvą. Imdavau šią knygą skaityti tiesiog drebėdama iš įtampos – Birutė Pūkelevičiūtė turi nuostabią galią pastatyti žmogų į savo situaciją Skaitydavau kas kartą iš naujo kai kurias romano vietas – mane žavėjo nesuvokiamai graži autorės kalba, iki skausmo trykštanti meile nuėjusiam, jau nebegrįžtamai nuėjusiam laikui. Šios dvi temos – dabarties ir praeities – nuolat pinasi tarpusavyje augančioje Didžiosios savaitės įtampoje. Drama kulminaciją pasiekia Didįjį šeštadienį, kai herojė, praradusi savo tėvus, persirengusi elgetos drabužiais palieka Dancigą.

„– Išeisiu… – kartoju pati sau. – Nežinau kaip, bet aš iš čia tikrai išeisiu.“

Rosita Garškaitė, vyr. redaktoriaus pavaduotoja

Romano Guardini, „Šventieji ženklai“. „Katalikų pasaulio leidiniai“, 2018 m. Iš vokiečių k. vertė Gediminas Žukas.

Kai girdžiu gaudžiant bažnyčios varpus, galvoju ne tik, kad esu kviečiama į bažnyčią, bet kad pats Dievas mane šaukia. Tokia mintis radosi prieš keletą metų perskaičius Romano Guardini knygelę (1885–1968) „Šventieji ženklai“. Visai neseniai Katalikų pasaulio leidiniai išleido ją lietuvių kalba.

Bažnyčioje, ir ypač liturgijoje, daug simbolių. Dažnai nė nesusimąstome apie juos dėl pripratimo. Per šv. Mišias atsistot, atsiklaupt, muštis į krūtinę, žegnotis. Smilkalai, žvakės, altorius, aukojami duona ir vynas. Ką šie įprasti katalikams ženklai reiškia? Vokiečių teologas nesiekia aptarti jų genezės, raidos, pagrįsti Šventuoju Raštu ir Bažnyčios Tradicija. Knygoje bandoma užčiuopti simbolių prasmę tikintiesiems arba, paties autoriaus žodžiais tariant, „kūniškame pavidale įžvelgti vidų, kūne – sielą, žemiškame vyksme – dvasinę paslaptį.

R. Guardinio pamąstymai literatūriški, impresionistiniai, kiek didaktiški, todėl labai tiesiogiai kreipiasi į skaitytoją, lengvai įsimena. Knygelė nedidelės apimties, tačiau nereikėtų manyti, kad ji skirta tik besiruošiantiems Pirmosios Komunijos ar Sutvirtinimo sakramentams, vaikams, jaunimui ar tik naujiems konvertitams. Lyriškame paprastume glūdi išmintis, kuri, mano galva, itin paveikiu būdu atnaujina tikinčio skaitytojo žvilgsnį į gerai pažįstamus šventus ženklus. Knygos ištrauką galite skaityti čia.

Donatas Puslys, vyr. redaktorius

Czesław Miłosz, „Pavergtas protas“. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011 m. Iš lenkų k. vertė Almis Grybauskas.

Dar kartą sugrįžti prie šios knygos paskatino „Studentų Santaros“ Šeteniuose organizuojamos kūrybinės dirbtuvės „Isos slėnis 2018“. Kad ši knyga nėra tik istorinė relikvija, padedanti perprasti intelektualų situaciją komunizmo eroje, jau puikiai parodė istorikas Tony Judtas savo tekste „Pavergi protai – tada ir dabar“.

Šiame tekste, rašytame 2010 metais, jis parodė, kad ir gausybė šiandienos intelektualų, nors dažniausiai dedasi esą laisvi, taip pat nevengia vartoti murti-bingo ar tūnoti savajame ketmane. Kodėl taip yra, iš dalies padeda suvokti ir Timothy Snyderio knyga „Kelias į nelaisvę“, kurioje jis kalba apie tai, kaip mūsų protus ilgą laiką buvo pavergusi „neišvengiamybės politika“, piršusi mintį, kad istorija juda žinoma trajektorija, kad jokių alternatyvų tiesiog nėra, tad geriausia yra prisitaikyti, eiti kartu su šiandienos galia, su tais, kurių triumfas yra neišvengiamas. Taip kritinės refleksijos galimybę praradęs intelektualas galiausiai tampa galios aparato aptarnautoju.

Milda Vitkutė, religijos temų redaktorė

Fulton Sheen, „The Life of Christ“ (liet. „Kristaus gyvenimas“), 1954 m.

„Vienos knygos rašomos atsakyti į savo turimą klausimą. Kitos – perklausti jau duotą atsakymą. Ši knyga buvo parašyta ieškant paguodos Kristaus kančioje, nes apie dešimt savo gyvenimo metų praleidau dideliuose išbandymuose. Šių išbandymų prigimtis nėra svarbi. Svarbu tai, kaip šie išbandymai buvo sutikti. Pasinėrus į Kristaus gyvenimą, iš Evangelijos puslapių į mane įsistebeilijo faktas, kad Kristus į šį pasaulį atėjo ne tam, kad gyventų. Jis atėjo mirti.“ Šitaip garbingasis arkivyskupas Fultonas Sheenas rašė šios knygos įžangoje.

Knyga „The Life of Christ“ padės atgaivinti net tik savo gyvenimą, bet ir kasdienį Šventojo Rašto skaitymą. Autorius įveda skaitytoją į kiekvieną Evangelijos epizodą su žemiško ir antgamtinio gyvenimo naujumu. Savo akimis pamatai, kad Biblijoje aprašomi įvykiai juose dalyvavusius žmones paliečia iki pačių sielos gelmių. Nejučiom supranti, kad ir pats savo gyvenime ilgiesi tokio prisilietimo.

Ši knyga galėtų būti liturginių metų palydovė arba kasdienė meditacija apie gyvenimą. Knyga, kurios nesinori suryti, bet su pasimėgavimu rymoti prie kiekvieno sakinio.

Arkivyskupas Fultonas Sheenas (1895–1979) labiausiai žinomas iš televizijos laidų „Gyvenimas yra vertas gyventi“ (Life is Worth Living). Pirmais savo metais televizijoje jis „laimėjo „Emy“ adovanojimą kaip labiausiai išsiskirianti televizijos asmenybė ir nukonkuravo dainininką Franką Sinatrą. 2002 metais pradėta garbingojo arkivyskupo kanonizacijos byla. Būtų puiku sulaukti Fultono Sheeno knygų pasirodymo ir lietuvių kalba.

Vytautas Raškauskas, žurnalistas

Jules Verne, „Kapitono Granto vaikai“. „Aukso pieva“, 2017 m. Iš prancūzų k. vertė Rožė Jankevičiūtė ir Juozas Naujokaitis.

Šią knygą į rankas paėmiau tik dabar, kai jau nebereikia kaip mokykloje kalti šalių sostinių ir miestų bei upių pavadinimų, ir iškart nustebau, kaip smagu gali būti apie visa tai skaityti nuotykių romane, kur kiekviena geografinė detalė kaip tik skatina vaizduotę ir norą toliau skaityti, daugiau sužinoti. Knygoje būrelis keliautojų, vadovaujamų pasiturinčio džentelmeno Edvardo Glenarvano, klaidžioja po pasaulį, ieškodami dingusio jūrininko, laivu plaukioja po jūras ir vandenynus bei pėsčiomis pereina porą dar mažai ištyrinėtų žemynų. O kol plaukia ir žygiuoja – kokių keistų nuotykių patiria!

Todėl šis romanas – tai ne tik žinių lobynas, bet ir nuostabiai įtraukianti istorija, verta kiekvieno didžiulės knygos lapo. Be to, knyga labai tinkama vasaros skaitiniams – ji galbūt net įkvėps sekti Glenarvano ir jo bendražygių pėdomis, mat idėjų, kur keliauti ir ką aplankyti, knygoje tikrai gausu.