Laiškai iš kaimo. Stichinė sausra: ir kantrybės išbandymas, ir atminties patikrinimas

Birželio 1-oji

Sausra tęsiasi jau pusantro mėnesio. Dienos labai karštos, tai visi žolynai ir krūmai skuba žydėti. Gegužės 23-iąją pražydo rugiai, o gegužės paskutinę dieną vaistinių šventagaršvių rutuliškuose žiedynuose sudūzgė bitės. Dar niekada šie taurūs žolynai nežydėjo taip anksti. Slyvos jau seniai peržydėjo, o bitės vis tiek gaudžia senos slyvos viršūnėje. Nesuprantu, ką jos ten randa.

Nukerpu ilgakočiu sekatoriumi šakelę, ogi visi lapai blizga nuo išsiskyrusio lipčiaus. Reiškinys gana keistas, tą lipčių išskiria amarai, bet jie dabar labiausiai puola šviežius pupų, pluoštinių kanapių, valerijonų ir rūgštynių ūglius. Neaišku, kodėl šie syvus čiulpiantys vabzdžiai užpuolė seną slyvos medį… Amarų gyvenimo ir mitybos būdas mums gali priminti sliekų veiklą, tik sliekas per savo kūną pervaro dirvožemį, o amaras dirba ant augalų. Jis čiulpia jaunų ūglių ar lapų sultis, paima tik baltymus, o tai, ko jam nereikia, tuoj pat išmeta lauk.

Ir tas amaro ekskrementas, pasirodo, yra gliukozė. Galėtum dėti į arbatą, būtų geriau nei cukrus. Bet pirmiausia tą saldumą pajunta skruzdėlės ir visokie bitiniai plėviasparniai. Specialistai sako, kad vidurvasarį suneštas lipčiaus medus yra labai geras, prilygsta tamsiam polifloriniam medui. Tokia žinia yra truputį keistoka, bet šiame pasaulyje keistumų daugiau, negu manome. Daugiausia jų slepiasi vandenyje, labai giliai, taip pat dirvožemyje, vadinasi, visai sekliai. O lipčiaus medus telkiasi ir spygliuočių medžių viršūnėse, kur žiemą, vasario mėnesį, vaikus peri kryžiasnapiai. Pabandyk viską pamatyti, pakilk pats į tokį aukštį ir, be to, dar išbūk ten nematomas, kad nieko neišbaidytum…

Paprasčiau stebėti amarus, čiulpiančius pupų viršūnių sultis. Akivaizdu, kad šie milimetriniai vabzdeliai žalos padaro, bet purkšti jų pesticidais nebūtina, užtenka nulaužti augalo viršūnę, ir kova baigta. Pluoštinių kanapių net negaila, tegu jas sau čiulpia amarai. Bet štai šalia kanapių augančių anyžinių lofantų amarai nė kiek neliečia, matyt, kvapas nepatinka. O visus kryžmažiedžius – ropes, baltąsias garstyčias, griežčius, kaliaropes – šią vasarą užpuolė tokie menkučiai juodi vabalėliai, turbūt rapsiniai žiedinukai. Baigė žydėti žieminiai rapsai, tuoj kenkėjai ir atėjo į daržus.

Birželio 8-oji

Liškiavoje, Švento Dominyko gatvėje, prie pat Antano Karlono keliuko, žydi jauna didžialapė liepa. O Markelevičių kieme pražydo labai sena, gal jau šimtametė, mažalapė liepa. Bitės gaudžia aukštai, pačioje liepos viršūnėje. Bitininkai sako, kad per sausrą liepos išskiria nedaug nektaro, bet šitokio žydėjimo pradžia tiems Dievo vabalėliams vis tiek yra šventė. Pernai liepos pražydo tiktai liepos šeštąją.

O Sode, prie Krūčiaus, Vaikšnoro Ravo miškapievėje, sudžiūvo vos pražydę maži dvilapės blandies žiedai. Ir alpiniai dobilai labai pablyškę. Prinokusios pirmosios žemuogės irgi visai sudžiūvusios. O juk saulės čia būna nedaug. Saulėtoje sukulentų buveinėje netoli laužavietės kamčiatkinius šilokus užpuolė tas pats kenkėjas – rapsinis žiedinukas. Graužia žiedus, ėda ir stiebus, ir lapus. Traiškau aš tas mažas koziavkas, taipvietiniu žargonu rapsinius žiedinukus bepravardžiuodamas, greitai visas ir sunaikinu, tada palaistau šilokus, apkloju karštą smėlį žolėmis, tikėdamasis, kad dar atsigaus šie ne mūsų krašto, bet gražiai žydintys augalėliai. Suradau aš tuos kamčiatkinius šilokus pernai rudenį iš kapinių išmestus, prisiglaudusius prie akmeninės tvoros. Prigijo gerai, visi sukulentai yra gyvybingi…

Einu prie česnakų kolekcijos ir jau iš tolo matau, kad laiškinių česnakų (vadinamųjų tribulkų) viršūnės juoduoja. Taip ir yra, ir čia tie patys rapsiniai žiedinukai! Baltųjų garstyčių tik nuogi stebai belikę, tad persikėlė kenkėjai į česnakų lysvę. Jie besočiai. Tai ką daryti? Apkaltinti žemdirbius, kurie jau ir Dzūkijoje pradėjo auginti rapsus? Zoologas man, žinoma, patartų: „Labai įdomu, stebėk toliau…“ O gėlininkė, besidžiaugianti raudona vijokline rože „Ugnies šokis“, pasakytų šitaip: „Nusipirksi „Kobros“ flakonėlį, papurkši, ir bus švaru…“ Apie tą „Kobrą“ aš galiu atsiliepti tik blogai, ji žudo viską, net ir Dievo karvytes…

Patarimų būna visokių, tačiau niekas, ko gero, nepamokytų manęs, ką daryti su barsuku, kuris kiekvieną naktį, ieškodamas riebių vikšrų, išverčia mulčą aplink vaiskrūmius, išknisa duobes komposto krūvoje. Jo veiklos ženklų surandu vis tose pačiose vietose, kai praeinu pro jas nuo Aušrinės iki Liškiavos, todėl galiu įtarti, kad pragyvenimu jis rūpinasi taip pat užtikrintai kaip kiaunė – žino, kur ką tinkama sau gali aptikti.

Tik barsukas gal ne taip greitai savo naktinius maršrutus įveikia, nesu jo stebėjęs, bet ne vieną kartą esu matęs, kaip vikriai ir labai tikslingai liuoksi kiaunė, kai ieško maisto. Kiaunė greitai apibėga tais pačiais savo takais ir patikrina vis tas pačias visokeriopo jai tinkamo ėdesio užeigas – smulkių graužikų, paukštelių, roplių, varliagyvių, vabzdžių buveines. Stebėdamas ją būtinai pagalvosi taip, kaip sakydavo senieji liškiaviečiai: niekada šis žvėris neprapuls, nei žiemą, nei vasarą.

Sausra tęsiasi. Priprasti prie jos turbūt neįmanoma, nuovargis kaupiasi. Beveik kasdien atsiranda rudeniui būdingų ženklų: staiga pajunti, kad per sprandą ropoja briedmusė, kuri visada atsirasdavo tik rugpjūtį, pamatai, kad po kaliausės kepure slepiasi rudens vabalai žnipčiai – dvišakauodegės auslindos. Be to, vis nauji vasaros žiedai dar labiau sumaišo įprastus dėsningumus.

Jau žydi jonažolės, goštautinės gaisrenos, mažažiedės tūbės, didžiažiedžiai katilėliai. Vokiečių literatūroje apie tuos ir kitus katilėlius, kurie tartum varpus išskleidžia didelius mėlynus žiedus, galima rasti tokį apibūdinimą: tai yra vasaros pilnatvė ir atvirumas. Deja, šią vasarą tos geidžiamos pilnatvės kol kas nėra… o atvirumas ypatingas. Štai grįšiu į Aušrinės kaimą ir pakeliui matysiu, kokios nugraužtos, pageltusios ūkininkų ganyklos, galima net utėlę ganyti, niekur nepasislėps. O karvės žvelgs liūdnai į savosios sodybos pusę, užsilaukdamos, kada šeimininkas atveš ką tik nupjauto vikių ir dobilėlių mišinio…

Nors gal ir ne viskas dar taip blogai. Apžiūriu atviro smėlio plotelį, kuriame jau, rodos, nieko gyvybinga nėra, tiktai kelios pablyškusios balandos ir viena bežiedė dirvinė aguona. Bet reikia žinoti, kad šita neaukšta, tiktai šiek tiek išsikerojusi aguona rytoj vėl išskleis ryškiai raudonus žiedus. Tokia ir yra jos gyvenimo linija: vienas žiedas išsilaiko nenubyrėjęs dažniausiai tik vieną dieną, bet vis atsiranda naujų to paties kero žiedų. Panaši yra ir darželiuose augančios geltonosios viendienės biologija. Kiekvieną dieną – vis nauji žiedai. Šitaip net per didžiausią sausrą.

Birželio 18-oji

Šiąnakt Gauronas nelabai piktai, bet įkyriai lojo ir lojo šokinėdamas aplink ežį. Neapsikentęs iškart pririšau kiemsargį prie būdos, sutrumpindamas jam laisvo pabėgiojimo laiką, nes ko gi jam čia taip nepakančiai amsėti prieš ežį, ko čia puikuotis. Ežys nakčia ne pasivaikščioti išeina ir ne nuotykių ieškoti, o maitintis… Todėl tas gauruotas ir per budriai vis kiauksintis bendro kiemo draugas jam trukdo.

O anksti rytą Gauronas ilgai žiūri į gėlių darželį ir kažko nerimsta. Žiūriu ir aš – ogi tikrai ten kažkodėl vis sujuda aukštoki mano persodintos plunksnalapės rudbekijos stiebeliai, kažkas juos vis pastebimiau sujudina. Tuos vėlai pražystančius geltonus jurginėlius dzūkės gėlininkės vadina čigonais, nes jų sąžalynai, tokie prastuoliškai kantrūs, ilgai išbūna be jokios priežiūros net visiškai apleistose sodybose. Vėjo nėra, darželyje ramiai stirkso aukštos raudonosios monardos, vaistinės sukatžolės ir skaisčiažiedės dedešvos, o tie kantruoliai čigonai juda. Einu arčiau ir matau, kad tarp gėlių šmirinėja kurmis. Naktį, matyt, išlindo iš savo požeminių galerijų ir kažko ieško. O gal paklydo?

Nežinau, ką daryti. Jeigu kurmį pajus ugniaspalvis katinas Keršis-Tigris, tai įnirtingai puls ir uždusins, vieną sykį taip jau buvo. Kurmio katinas neėda, bet vis tiek elgiasi kaip su priešu. Nežinia, kodėl kurmio neima net varna, nors ji yra visaėdė. Ornitologai ir suopių lizduose randa nesulestų kurmių, gal šie paukščiai atneša lizdan kurmį tada, kai neranda pelių ir pelėnų…

Man gaila švelniakailio požemių gyventojo kurmio, jis gražus ir darbštus žvėrelis. Ir labai stiprus, nes, kai paimi už kieto sprando, vos gali nulaikyti, taip smarkiai kasasi priekinėmis kojomis. Sako, kad kurmis labai sparčiai plaukia, – tartum laivas eina virš vandens greitai irdamasis kojomis – visai ne taip kaip varlė ar žaltys. Driežas, beje, irgi plaukia gerai, jam labai padeda ilga uodega… Apie prastai plaukiantį vaiką pasakoma, kad jis plaukia šuniuku, o visi gyvūnai plaukia tik jiems būdingu stiliumi.

Sausra Varėnos krašte jau įvardyta kaip ekstremali situacija, bet vakar prie Aklalio ežerėlio pajutau tą vadinamąją vasaros pilnatvę, apie kurią kalba ir pamiškėse pražydę didžiažiedžiai katilėliai. Tas mažas Aklalis slepiasi juodalksnyne, visai šalia Liškiavio ežero, netoli Liepiškių. Ir nėra ten tiek daug sausros ženklų kaip laukuose, pamiškėse ar pušynuose. Apyežeris, žinoma, labai apsausėjęs, visai sudžiūvęs ir suskeldėjęs juodas dumblas, iš kurio kyla žali, vešlūs balinių žinginių lapai.

Pavasarį atrodo, kad balinis žinginys, tas gražus augalas, labai panašus į kambariuose auginamą kaliją, iškyla iš žemapelkinių akivarų ir liūnų, o dabar matosi visai ne taip. Žaliuoja ir svaigiai kvepiantys gailiai, ir mėlynės, jau sunokinusios dideles mėlynas uogas. O beržyno šlaite dar žydi dvilapės blandys – nedažnai matomos orchidėjos.

Už Liepiškių, jau netoli Žaliamiškio, melioracijos griovių šlaituose baltuoja pelkinių vingiorykščių sąžalynai, raudonuoja siauralapių gauromečių žiedynai. Tai irgi neblogi vasaros ženklai, nes ir vingiorykštės, ir gauromečiai – godotinos vaistažolės. Tik skink, tik pjauk aštriu peiliu, niekam žalos nedarydamas. Ir nebūtinai tiktai sau, nes „Merkio kraštas“ jau du kartus skelbė didelį sąrašą žolynų, kuriuos superka UAB „Švenčionių vaistažolės“.

Tiek toli vežti nė nereikia, daug arčiau yra supirkimo punktai, tik rink viską stropiai, teisingai sudžiovink – tau užmokės ir dar „ačiū“ pasakys. Vienas toks stropus žuvautojas, uogautojas, grybautojas ir žoliautojas iš Drapalių pamiškės aną vasarą šitaip kalbėjo: „Kaime per vasarą galima gyventi ir viską suspėti, reikia tik vieną valandą anksčiau atsikelti ir vieną valandą vėliau atsigulti…“

Saulė dabar jau pakyla aukščiausiai. Vidudienis – kai saulė spindi tiksliai pietų pusėje – – yra pusė dviejų. Visi šešėliai tą valandą rodo šiaurę. Kas galėtų paaiškinti, kodėl radijas kasdien praneša, kad dvyliktą valandą – „Vidudienio žinios“?. Tai netikslu.

Į Sodą prie Krūčiaus kiekvieną dieną atskrenda Česnulevičiaus gandras, ilgai vaikšto po pievą rinkdamas mažus žiogus, o kartais ateina iki upelio, pagauna keletą didesnių varlių ir tada jau pakyla, iš lėto nuplasnoja į lizdą, kur jo laukia gandriukai. Ten vaizdas jau būna nelabai estetiškas: gandras viską išvemia, o gandriukai ryja tokią šlapią maišalienę ir gerti neprašo.

Kaip galima ryti tokį šlykštų machabrodą, pasakytų amžiną atilsį Uliokas vyresnysis, nusipirkęs rudą giros bambalį ir papigintą pakelį jau beatšylančių varliapilvių koldūnų, kai laukais iki namų jam dar ne juokai tris kilometrus pėdinti per kaitrą. Anava, gandriukams jokio gėralo nereikia, nė nesiūlyk, nes kaipgi jie atsigertų taip aukštai ir dar saulėkaitoje apkeipę…

Šernai per sausrą lyg apsiramino, mažiau besiknaisioja tarp mano augalų. O medžiotojų bokštelis šalia Sabaliausko miško dabar atrodo labai keistai: kažkas iškirto jauną pušynėlį, kuris slėpė tą bokštelį, ir dabar jis atviras tarsi medinis priešistorinės pilies kuoras. Kai toks svetimkūniškas gremėzdas praranda savo funkciją, atrodo nei šiaip, nei taip.

Man dar rūpi pasižiūrėti, kas lieka prie šernų šėryklos, kiek jau užžėlęs nebereikalingas žvėrių takas. Iš tolo šviečia ryškiai mėlynai nudažytas, bet jau tuščias grūdų kubilas, o aplink jį baltuoja sužydėję bekvapės šunramunės. Žydi ir rugiagėlės, ir dirviniai raguoliai, ir trikertės žvaginės, ir netgi dirvinės raugės. Visokių sėklų čia pateko, matyt, su šėryklos grūdų atliekomis ir pelais, tad viskas ir sudygo. Ir net sausros nebijo, nes šernai gerai patręšė. Džiaugtis, aišku, nėra kuo, nes visi šie augalai yra ne savo vietoje. Šernų mėšlas – tai gamtinis faktorius, bet kai jo šitiek daug vienoje aikštelėje, irgi išlenda kenkėjiškas medžioklėlių aptingimas: šauti, matai, jiems geriau patogiai ir aukštai sėdint, tad prisivilioja šernus čia pat ėsti, čia pat ir tuštintis.

Birželio 20-oji

Pušynuose jau džiūva mėlynių lapai. O sodyboje ar kokiame įrankių namelyje užsitęsusią sausrą parodo kirvakočiai, grėbliakočiai ir kiti mediniai rekybalai, išdžiūvantys labiau nei geležinės tų žemdirbiškų pabūklų dalys. Gali tu kaip nori užkniedyti ir užklynyti, bet dzūkiškai nesikeikiant… vis tiek pradeda klibėti kirvapentė, plaktuko galva, kalto geležtė, dalgio ranktūris. Tada tokius mažus ir didesnius darbo įrankius reikia pamerkti į vandenį ar bent apkrauti šlapia samana.

Negaliu dabar neprisiminti 1992 metų vasaros sausros. Ateinu Darželių kaime į Agotos Kibirkštienės kiemą ir matau, kad į didžiulę niekočiąsumerkti trys dalgiai. Niekas manęs nesutinka, net šunelis neloja, tik girdžiu, kad pirkioje kažkas lyg šneka. Beldžiuosi, įeinu vidun. Trys apyjauniai vyrai ir senutė Kibirkštienė rimčiausiai įsispitriję į televizorių. Reikia palaukti, kol subrinks talkininkų dalgiakočiai, gal kiek nors ir tas karštis atsitrauks, todėl dabar visi draugiškai susikaupę žiūri serialą „Turtuoliai irgi verkia“. Tais metais dar nerodė „Tvin Pykso“.