Prieš Realybę. Apie paminklą J. P. Sartre’ui Nidoje

Antanas Sutkus „J. P. Sartre Lietuvoje“. Nida, 1965 m.

Žmogus eina prieš vėją. 1965 m. Antano Sutkaus padaryta J. P. Sartre’o nuotrauka Nidoje tapo neseniai atidengto paminklo filosofui modeliu. Taip pat ir XX a. devintojo dešimtmečio skulptūros, stovinčios Nacionalinėje Paryžiaus bibliotekoje. Klaudijaus Pūdymo sukurta figūra labiau stilizuota, prancūzės Roseline Granet J. P. Sartre’as tartum vėjo sušiurkštintas. Prieš vėją eiti sunku. 

Nematomai realybei J. P. Sartre’as pasipriešino būdamas dar dešimties. Kai žaisdamas vonios kambaryje sudegino kilimėlį, jį stebėjo smerkianti Dievo akis. Tokia supervizija mažąjį Jeaną Paulį vargino jau seniai, ir šįkart jis nebeiškentė. Išmetė ne tik kilimėlį, bet ir Dievą iš savo gyvenimo.

„Jei ne šis liūdnas incidentas, galbūt daug kas mano gyvenime būtų susiklostę kitaip“, – vėliau kalbėjo filosofas. Ir netgi matoma realybė jam atrodė prislegianti. Vienintelis kelias būti laisvam – sukurti savo gyvenimą išsivaduojant iš jau nulemtų gyvenimo linijų. Gyventi ne atsižvelgiant į tai, kokį tave sukūrė Dievas ar gamta, tačiau absoliučiai savaip.  

„Jei ne šis liūdnas incidentas, galbūt daug kas mano gyvenime būtų susiklostę kitaip“, – vėliau kalbėjo filosofas. Ir netgi matoma realybė jam atrodė prislegianti. Vienintelis kelias būti laisvam – sukurti savo gyvenimą išsivaduojant iš jau nulemtų gyvenimo linijų.

Nidoje J. P. Sartre’ą lydėjusiai moteriai tai buvo sunkiau. Moteris lieka prikaustyta prie kūdikio: pirma – jos įsčiose, paskui – gyvenime. Prigimtis – tai kalėjimas – toks yra vienas svarbiausių Simone de Beauvoir teiginių pamatiniame feminizmo veikale „Antroji lytis“. Vyro (Gabrielis Marcelis pridėtų: atbukusio) prigimtis nestabdo. Tokios laisvės J. P. Sartre’ui Simone pavydėjo. 

Jeanas Paulis Sartre’as (1905–1980 m.).

Kaip paskui paaiškėjo – pavydėjo jam ir kitų moterų. „Gėdingai“ ne pagal gerą filosofinės laisvės standartą. Intelektuali dvidešimties vienų Simone J. P. Sartre‘o asmenybėje atrado savo lygį atitinkantį vyrą – tačiau įsimylėjėliai, savaime suprantama, niekaip negalėjo paklusti smulkiaburžuazinėms (petit bourrgois) moralės normoms. Jų laisvė turėjo būti nevaržoma. Sudarė įžymųjį paktą: atsitiktinės meilės istorijos neturėjo kliudyti jų esminei meilei; apie laikinus romanus jie įsipareigojo vienas kitam pasakoti visiškai nieko neslėpdami. Juk pavydas – tai tik buržuazinė atgyvena, negalinti susilpninti jų intelektualios meilės. Teorija buvo tokia, tačiau kaip ją sekėsi įgyvendinti?

„Ji jautė jam gailestį dėl Olgos elgesio su juo, – rašė S. de Beauvoir biografė Deirdre Bair, – tačiau dar labiau gailėjosi abiejų jų, paliktų už nugaros lyg beverčių daiktų.“

Tai aiškėja žvelgiant į filmo siužetui tinkančią, neilgą, tačiau labai simbolišką situaciją, atspindinčią vėliau daugelį metų trukusį S. de Beauvoir santykį su J. P. Sartre‘u ir jo panelėmis.

Prieš Roueno katedrą esančioje kavinėje sėdi du vyrai ir dvi moterys. Trisdešitmetis J. P. Sartre’as, audringai įsimylėjęs septyniolikmetę S. de Beauvoir mokinę Olgą Kosakewicz, šios kavalierius – Alžyro prancūzas Marcas Zuore ir dvidešimt šešerių Simone. Savo grožio galią jaučianti Olga flirtuoja su abiem vyrais iškart, staiga čiumpa Marcą už rankos, ir pora juokdamasi nubėga per katedros aikštę miesto gilumon. Simone, jau guodusi J. P. Sartre’ą anksčiau, kai Olga jį pavadino juokingu mažu padaru, turėjo vėl savo mylimąjį guosti.

„Ji jautė jam gailestį dėl Olgos elgesio su juo, – rašė S. de Beauvoir biografė Deirdre Bair, – tačiau dar labiau gailėjosi abiejų jų, paliktų už nugaros lyg beverčių daiktų.“ Dvidešimt šešeri Simone slėgė sunkiu metų svoriu… 

Neringa.lt nuotrauka.

S. de Beauvoir J. P. Sartre’as sužavėjo ne tik aštriu, jai prilygstančiu protu bei kylančio filosofo šlove, tačiau ir tuo, kad gyvai domėjosi jaunos moters asmenybe. Toks buvo jo metodas: jis tapdavo merginų asmenybės ekspertu. Savęs tebeieškanti Simone norėjo vis kalbėti apie save; draugės pasigesdavo jos gebėjimo išklausyti kitų, tačiau J. P. Sartre’as to nereikalavo.

Tokiai terapinei filosofo bendravimo manierai greičiausiai turėjo svarbos ir Simone žavesys: šalia jaunyste ir grožiu spindinčios merginos einančio filosofo veide švietė pasididžiavimas. Juolab kad pats J. P. Sartre’as buvo už ją gerokai mažesnis, be to – žvairuojantis; sekant Alfredu Adleriu, kuris pabrėžė kūno trūkumų reikšmę žmogaus savivertei, senoviškai sakant, mergišiaus vaidmenį J. P. Satre’o gyvenime nesunku būtų matyti kaip pastangą kompensuoti nevisavertiškumo kompleksą.

Nepasitikėjimas savimi atsispindi ir ganėtinai savotiškame J. P. Sartre’o pasipiršimo epizode pirmaisiais meilės istorijos mėnesiais, kai mintis apie santuoką dar nebuvo gana nufilosofuota. Nepaisant Simone susižavėjimo mylimuoju ir tokio žingsnio laukimo, mėgindamas prašyti jos rankos J. P. Sartre’as išsakė tokią neaiškią užuominą, kad jo mylimoji tik paraudo nežinodama, ką pasakyti. Pasivaikščiojimų metu per kitas dvi dienas J. P. Sartre’as giliamintiškai nagrinėjo tai santuokos filosofinės prasmės, tai jos išliekančios ekonominės reikšmės netgi jų epochoje klausimus. Rodyti savo intelektinę galią gali būti lengviau, negu atiduoti savo vertę mylimos moters „taip“ arba „ne“ ištarmei…  

Tokiam mindžiukavimui turėjo reikšmės ir J. P. Sartre’o nenoras apsiriboti viena moterimi, o pačios Simone pritarimas J. P. Satre‘ui, kad santuoka yra pasenęs dalykas, regis, vystėsi pagal „žalių vynuogių“ logiką. Tai, ką S. de Beauvoir išgyveno trečiajame ir ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmečiais, mūsų dienomis yra dažna situacija: moteris, gyvenanti su jos vesti neišdrįstančiu vyru (amerikiečių sociologai tokį vadina commitment phobe, misteriu, dar nepasiruošusiu ir pan.), taip pat tampa įsitikinusi, kad santuoka – pasenęs dalykas. 

Vis dėlto realybė beldėsi į įsimylėjėlių sąmonę simboliškų įvaizdžių forma: santykių pradžioje J. P. Sartre’as ir Simone vaizdavo save tai iš Amerikos atvykusiais vyru ir žmona milijonieriais, tai aristokratiška prancūzų pora. O būdama keturiasdešimties S. de Beauvoir pagaliau peržengė savo prisirišimą prie J. P. Sartre’o ir aistringai atsidavė amerikiečiui rašytojui, su kuriuo ir vėl žaidė santuoką: jis ją vadino savo žmona „varlyte“, ji jį – „krokodilu“ vyru…

Gal pateisindama, o gal apgailestaudama, kad taip ir liko neištekėjusi, žymiojoje feminizmo biblijoje „Antroji lytis“ apie Levo Tolstojaus romano herojų santuoką S. de Beauvoir rašė skeptiškai. Pjeras, gyvybingas ir stiprus vyras, netrukus ims miegoti su kitomis moterimis; Nataša kankinsis ir pavydės, jis ją paliks arba toliau meluos, ir abiejų gyvenimas bus nelaimingas. Vargu ar suklysime sakydami, kad šioje prognozėje Pjero vardas įrašytas vietoj Jeano Paulio. 

Tačiau J. P. Sartre’ą realybė pavijo dar neįprasčiau – paskutiniais gyvenimo metais jis nelyginant Vladimiras Solovjovas skaitė psalmes hebrajų kalba ir, nustojęs garbinti komunistinę revoliuciją, ėmė skelbti, kad tikroji revoliucija yra moralinis tobulėjimas. 

Paneigta realybė vijosi, įskaudinta širdis rimo sunkiai. Prie J. P. Sartre’o S. de Beauvoir buvo prisirišusi netgi tada, kai jis įsivaikino alžyrietę Arlette, kuri filosofui tapo bene svarbesnė už jo jaunystės draugę. Sekdama J. P. Satre’u, S. de Beauvoir nebegalėjo gyventi be stipraus alkoholio – labiausiai viskio ir vodkos – kaip ir J. P. Sartre‘o, viena svarbiausių S. de Beauvoir mirties priežasčių bus kepenų cirozė. Tačiau J. P. Sartre‘ą realybė pavijo dar neįprasčiau – paskutiniais gyvenimo metais jis nelyginant Vladimiras Solovjovas skaitė psalmes hebrajų kalba ir, nustojęs garbinti komunistinę revoliuciją, ėmė skelbti, kad tikroji revoliucija yra moralinis tobulėjimas. 

Tokia J. P. Satre‘o išvada šokiravo sartriečius – S. de Beauvoir, kairiosios politinės minties žurnalo „Le Temps“ ratą, filosofus. J. P. Satre’as, skelbęs, kad kiti – tai pragaras, ir rašęs apie desperaciją kaip natūralią nuostatą gyvenimo atžvilgiu, dabar kalbėjo, kad visus tuos „niekus“ parašęs dėl to, kad tai buvo madinga, o svarbiausia gyvenime yra moralė, pagrįsta žmonių brolybe.

Jis teigė atradęs savo žydiškąsias šaknis (iš motinos pusės J. P. Sartre’as buvo susijęs su Schweizerių gimine, kurios genealogijoje buvo žydų tautybės žmonių) ir tapo beveik religingas. Tokios J. P. Sartre’o transformacijos priežastis buvo jo draugystė su jaunu žydų tautybės vyru – Benny Levy. S. de Beauvoir ir jos kolegos šį jaunuolį kaltino nusenusiam filosofui įteigus savo pažiūras tuo metu, kai trejus metus prieš savo mirtį, 1980-aisiais, J. P. Sartre’as jau buvo apakęs ir prikaustytas prie kėdės.  

Benny Levy – vienas iš aktyvių 1968-ųjų revoliucinių įvykių Paryžiuje dalyvių – buvo išties spalvinga asmenybė: užtenka vien pasakyti, kad iš aršaus Maoisto per keletą metų jis tapo uoliu Mozės pasekėju. Prie šios transformacijos prisidėjo ir Lietuvai pažįstamas žmogus – B. Levy patyrė stiprų ir, sakytum, išblaivinantį pažinties su Emanueliu Levinu poveikį.

Juk išties sekti Moze buvo geriau nei žavėtis Mao; ne taip plačiai žinoma, kad žymieji Paryžiaus intelektualai – tarp jų J. P. Sartrea‘as ir postmodernizmo grandas Michelis Foucault, taip pat tam tikru lygiu ir S. de Beauvoir – žavėjosi „didžiojo“ kinų tautos vado ideologija ir kad Raudonųjų khmerų lyderiai, Kambodžoje per trumpą laiką maoizmo pergalės vardu išžudę tris milijonus tautiečių aštuntajame XX a. dešimtmetyje, buvo Paryžiaus intelektualų studentai 1968-ųjų revoliucijos laikais.  

J. P. Sartre’ą realybė pavijo jau aklą ir sergantį – vis dėlto jis, regis, susitiko su jos šviesiąja puse. S. de Beauvoir sekėsi sunkiau: J. P. Sartre’o „romano“ su žydų apreiškimu metais ji toliau plėtojo feminizmo ideologiją, skelbdama, kad vyras yra blogio įsikūnijimas.

J. P. Sartre‘ą realybė pavijo jau aklą ir sergantį – vis dėlto jis, regis, susitiko su jos šviesiąja puse. S. de Beauvoir sekėsi sunkiau: J. P. Sartre’o „romano“ su žydų apreiškimu metais ji toliau plėtojo feminizmo ideologiją, skelbdama, kad vyras yra blogio įsikūnijimas – gana suprantama, turint omeny „serijinę“ J. P. Sartre‘o neištikimybę jai – ir vis labiau grimzdo į alkoholio vartojimą. 

Jos „jungtuvinė“ prigimtis, vartojant Jono Pauliaus II terminą iš „Kūno teologijos“ meditacijų, negalėjo susitaikyti su tuo, kad „jos vyras jos nevedė“. Tokį skundą iš vienos afrikietės yra išgirdęs vokiečių pastorius Walteris Troebischas – kai su ja gyvenęs jaunas olandas susituokti su ja nenorėjo. Kad ir kaip keistai mūsų dienomis tai skambėtų, gimtiniame (lytiniame) akte kūnas kalba santuokos kalba. Sąmonės lygiu galima šios kalbos nepaisyti, tačiau pasąmonė – oksitocinas, saugaus prieraišumo ar pagaliau meilės, kuri neišduoda, ilgesys – keršija. 

Beje, su kūno realybės atmetimu – ir dar radikalesniu nei J. P. Sartre‘o ir S. Beauvoir atveju – yra susijusi ir jaunesnio J. P. Sartre’o amžininko M. Foucault tragedija: vienas žymiausių postmoderniosios filosofijos kūrėjų mirė 1984 metais, susirgęs AIDS dėl homoseksualių santykių praktikavimo San Francisko gėjų pirtyse. Foucault atmetė ne tik su santuoka susijusius seksualinės moralės principus: „represyviais“ ir priešiškais žmogaus prigimčiai filosofas laikė bet kuriuos apribojimus šioje gyvenimo srityje, tabu jam nebuvo net „berniukų meilė“.

Stebinčią visuomenės nuomonę – „panoptikumą“ – M. Foucault laikė suvaržančia tikrąją žmogaus laisvę. Tačiau žvelgdami į J. P. Sartre’o paskutinius metus, regis, galime daryti išvadą, kad filosofas pagaliau suprato, kad toji Akis, stebėjusi jį kaip mažą berniuką vonios kambaryje, linki gero gerbiantiesiems realybės gerumą. Tokios Antano Sutkaus nuotraukos neturime – tačiau įdomu pagalvoti, kaip atrodytų skulptūra realybę mylėjusiam ir, nors ir netiesiogiai, J. P. Sartre‘o paskutinių metų transformacijai reikšmingam iš Kauno kilusiam žymiam prancūzų filosofui Emanueliui Levinui?