Mažajam piliečiui miesto paveldas prabyla raiškiais pavyzdžiais

VšĮ „Gatvės gyvos“ nuotrauka.

„Reikėtų kelti patį radikaliausią klausimą: ar norite, kad užaugę jūsų vaikai turėtų emocinę sąsają su savo tėvyne Lietuva? Ar jie tiesiog yra ruošiami tam tikrai specialybei, uždirbti pinigų, o Lietuva šiuo atveju yra tik startinė pozicija, kurioje atsitiktinai gimė?“ – taip pokalbį apie paveldo švietimą pradeda LR Seimo narys, buvęs Lietuvos ambasadorius prie UNESCO ARŪNAS GELŪNAS.

Apie tai, kodėl vaikams reikia gyvai pažinti paveldą, o kakavos puodelis Užupyje yra ne tas pats, kas Santariškėse, A. Gelūnas pasakoja edukacinės programos „Gatvės gyvos vaikams“ vadovei Viktorijai Bružaitei-Kazlauskienei.

Kodėl, jūsų nuomone, paveldo pažinimas yra svarbus vaikui?

Jeigu siekiame, kad žmogus turėtų emocinį santykį su savo valstybe, tapatintųsi su savo kilme, jaustųsi bendruomenės dalis, manau, kad pažintis su kultūra ir paveldu gali tai išspręsti.

Vaikas yra imliausias šiai informacijai. Suaugę mes nebe tokie – norisi ekonomiškai užsikabinti, atvirumas aplinkai dingsta. Vaikas gali mokytis skaityti, skaičiuoti, tačiau jeigu praleidžiamas emocinis turinys, kurio dalis yra paveldas, tai auganti asmenybė netenka labai svarbaus komponento.

Dirbdami su pradinukais neretai susiduriame su tėvų nuomone, kad paveldo temos tokio amžiaus vaikams yra per sudėtingos. Kokia jūsų nuomonė?

Vaikai yra gabesni ir imlesni, negu mes apie juos galvojame. Manau, jokia tema savaime nėra per sudėtinga, yra tik netinkami būdai. Labai daug kas priklauso nuo pristatytojo talento – kiek gyvai, kiek įtaigiai jis papasakoja. Esu matęs ir Prancūzijoje, ir Japonijoje – šalyse, kur kultūra yra prilyginama religijai – kaip visai maži vaikučiai vedami į Luvrą, budistines šventyklas ir emocingai, nesikoncentruojant į faktus supažindinami su istorija ir palikimu.

Tai daro kiekviena save gerbianti valstybė. Tokios šalys, kurios neturi pojūčio, kad pasirodė ir vėl tuoj išnyks iš žemėlapio, kurios turi tęstinumo jausmą, istorinę savigarbą. Galima sakyti – gal vėliau, gal paauglystėje, kai suaugs, norės, pasirinks… Bet imliausia sąmonė yra būtent vaikystėje.

Šiais metais mūsų stovyklų programa skirta į UNESCO sąrašus įtrauktoms Lietuvos paveldo vertybėms. Į Kaune vykstančių stovyklų programą įtraukėme ir modernizmo architektūrą. Kodėl, jūsų nuomone, Kaunui reikalingas UNESCO pasaulio paveldo statusas?

Neretai apie visą Lietuvą kalbama, kad tai yra gerai saugoma paslaptis. Mums atrodo, kad jau kalba, knygos leidžiamos, atvažiuoja turistų… Bet išties mūsų šalis mažai žinoma pasaulyje. Todėl įdomių faktų apie valstybę formulavimas, patekimas į Pasaulio paveldo sąrašą vienareikšmiškai yra žinomumo didėjimas. Būtų didelė vertybė, jeigu turistui, atvykusiam į šalį, galėtume pristatyti, kad būdami tokia nedidelė šalis turime net penkias į Pasaulio paveldo sąrašą įtrauktas vertybes, kurių gretose – ir Kauno modernizmas.

Atvykęs į Kauną keliautojas galbūt ilgėliau užsiliktų, kurį nors muziejų aplankytų, pavakarieniautų. Ir tai jau yra revoliucija.

VšĮ „Gatvės gyvos“ nuotrauka.

Prisimenu vizitus pas močiutės drauges, tuos senuosius Kauno butus, tų namų kvapas išlikęs. Nors, atrodo, kas gali mažam berniukui būti nuobodžiau, negu su vienu pensinio amžiaus žmogumi keliauti pas kitą, bet tai įsiminė. Tie įspūdžiai tarsi išsigraviravę. Tai išliko kaip mano savastis, kaip mano lietuviška, kaunietiška biografija.

Tačiau greičiausiai ir mes patys turime pažinti ir vertinti savo paveldą, kad galėtume jį pristatyti pasauliui.

Žinoma, visų pirma mes patys. Aš dažnai kalbėdamas apie Kauno modernizmą sakau, kad augau tarp tų pastatų nematydamas jų. Diskusijų apie šio paveldo vertę vyko tik mažame specialistų, architektūros istorikų būryje. Kad plačioji visuomenė suvoktų, kad Kauno tarpukaris pasižymi vertinga architektūra… Nebent nuojautos lygmeniu. Bet tikrai nebuvo išplėtoto, pasididžiavimu dvelkiančio pareiškimo, pažinimo formų, programų. Juo labiau vaikams.

Ir šiandien reikia galvoti apie tikslingą paveldo švietimą. Galima pasvajoti, kad Centriniame pašte, kurio pastatui vis ieškoma paskirties, įsikurtų modernizmo muziejus. Interaktyvus, su darbą mylinčiais, įkvepiančiais gidais.

Jeigu būtumėte modernizmo gidas vaikams, kur juos nuvestumėte?

Krepšiniu sužavėti tikrai būtų lengva, juk vaikai mato savo tėvus įsitraukusius, mosuojančius žaliais šalikais. Tad pradėčiau nuo Kauno sporto halės. Pasakyčiau, kad šioje vietoje buvo tuščia, kad anuomet Lietuviai neturėjo nei kur patiems žaisti, nei juolab kur pasikviesti Europos krepšinio čempionatą. Toliau rinkčiausi Karininkų ramovę, su paveikslais, išskirtiniais baldais lyg iš „Žvaigždžių karų“, lyg sostais, kur vaikai galėtų pasėdėti. Taip pat tyrimų laboratoriją su visais įdomiais aparatais.

Pasakojant vaikams reikia pasirinkti gyvų, ryškių pavyzdžių, atkreipti dėmesį į atskiras detales. Pavyzdžiui – apskritas langas. Juk įprastai vaikai žino, kad langai būna kvadratiniai. Arba įspūdingos savivaldybės stiklinės lubos – niekad Lietuvoje iki tol tokių nebuvo, tai buvo visiškai nauja. Per raiškius pavyzdžius reikia pasakoti ir pabrėžti, kad tai – viso pasaulio pripažinta vertybė. Tuomet miestas, kaip ženklų visuma, visai kitaip kalbės mažajam piliečiui. Tai savotiškas istorinis miesto susigrąžinimas. 

O kokie yra jūsų paties ryškiausi prisiminimai iš vaikystės Kaune, kalbant apie paveldo, kultūros aspektus?

Ryškiai pamenu vizitą su močiute į Karo muziejų – karių šarvai, sukiužusi „Lituanica“ vitrinoje. Labai įstrigo tai, kad reikėjo bachilus, „šlepetes“, ant batų apsiauti. Man tuomet buvo 3–4 metai, bet prisimenu taip ryškiai, lyg tai buvo vakar. Senasis Zoologijos muziejus ir tigro iškamša…

Prisimenu vizitus pas močiutės drauges, tuos senuosius Kauno butus, tų namų kvapas išlikęs. Nors, atrodo, kas gali mažam berniukui būti nuobodžiau, negu su vienu pensinio amžiaus žmogumi keliauti pas kitą, bet tai įsiminė. Tie įspūdžiai tarsi išsigraviravę. Tai išliko kaip mano savastis, kaip mano lietuviška, kaunietiška biografija.

VšĮ „Gatvės gyvos“ nuotrauka.

Mūsų tikslas – kad vaikai įgytų stiprų emocinį ryšį su savo kraštu. Manau, kelionės kartu su vaikais, Lietuvos kultūros ir gamtos paveldo pažinimas yra labai svarbu. Ir Juodkrantės Raganų kalnas, ir Panemunės pilys, ir piknikas greta Pučkorių atodangos… Visa tai veikia.

Jūs pats turite du mažamečius vaikus. Kokias vertybes stengiatės jiems įskiepyti, kaip juos ugdote?

Galbūt paveiktas japoniškos filosofijos, iki 7-erių stengiuosi nežaboti jokios veiklos – piešti, klijuoti, karpyti, ištepti, šokti, dainuoti, rėkauti… Viskas galima. Manau, kad tiesioginis mokymas ir didaktika yra mažiau svarbūs už realią patirtį. Visai neseniai apsilankėme Varnikų pažintiniame gamtos take. Mano 12-metis sūnus, kuris domisi informatika, yra susižavėjęs technologijomis, puikiai jautėsi ir gamtoje, sakė, kad čia – kaip sapne.

Mūsų tikslas – kad vaikai įgytų stiprų emocinį ryšį su savo kraštu. Manau, kelionės kartu su vaikais, Lietuvos kultūros ir gamtos paveldo pažinimas yra labai svarbu. Ir Juodkrantės Raganų kalnas, ir Panemunės pilys, ir piknikas greta Pučkorių atodangos… Visa tai veikia.

Kakavos puodelis Užupio kavinukėje jau pradeda rūpėti ir 12-mečiam berniukui. Jie su draugu aplanko, ir juos toji aplinka veikia, jaučia, kad tai yra visai kitaip nei Vilniaus pakraštyje, Santariškėse, kur mes gyvename. Istoriniai pastatai, mūro sienos… Visa tai veikia per jutimus. Todėl ekskursijos, kelionės, gyvas paveldo pažinimas vaikams yra labai svarbu.

„Gatvės gyvos vaikams“ remiasi patirtimis grįsta edukacija ir rengia vaikams dienos stovyklas bei ekskursijas Vilniuje ir Kaune. Apie šios vasaros dienos stovyklas „Paveldo lobių ieškotojas“ daugiau galite sužinoti čia.