Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2018 07 16

Faustina Dedūraitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Būti vargonininku. Pažintis su Vidu Pinkevičiumi

Vargonininkas Vidas Pinkevičius. Edgaro Kurausko nuotrauka

VIDĄ PINKEVIČIŲ galėtume vadinti vargonų profesijos pašauktiniu. Jo muzikos akiratį formavo ne tik mokslai, studijos Lietuvoje, bet ir Švedijoje, Amerikoje. Pastarojoje buvo įgytas muzikos menų daktaro laipsnis. Savo muzikine patirtimi V. Pinkevičius dalijasi įvairiais būdais – koncertuoja, organizuoja koncertus, dirba pedagoginį darbą.

Šiuo metu jis yra Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčios vargonininkas ir universiteto vargonų studijos „Unda maris“ vadovas, dėsto vargonus bei muzikos teorijos ir istorijos disciplinas Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Vargonų meno dėstymo patirtimi dalijasi ne tik Lietuvoje – turi mokinių iš viso pasaulio. Ar tai neįrodo, kad instrumentų karaliaus vardu tituluojami vargonai svarbos nepraranda ir šiais laikais? Aktyvus vargonų meno ir amato platintojas, daugelio paskaitų, seminarų, radijų laidų dalyvis sutiko pasidalyti savo patirtimi ir šiame pokalbyje.

Jūsų profesija susijusi su plačia muzikine veikla: koncertuojate, improvizuojate, kuriate muziką, dėstote. Kada pirmą kartą susidūrėte su šiuo instrumentu, be kurio jūsų dabartis tikriausiai nebeįsivaizduojama?

Lemtinga pažintis su vargonais įvyko dar besimokant 7 klasėje. Su šeima atostogaudavome Bagaslaviškyje, netoli Širvintų, kur stūkso XIX amžiaus bažnytėlė. Joje buvo dar ranka pumpuojamomis dumplėmis senoviniai vargonai, kuriais kunigas leisdavo man pagroti (anksčiau, XV–XVIII amžiuje, kai nebuvo elektros, garsą išgauti padėdavo dumplėmis pučiamas oras į vargonų vamzdžius).

Tuomet dar nieko apie vadinamąjį instrumentų karalių nenusimaniau, mokėjau pagroti tik keletą senovinių giesmių, tačiau noriai repetuodavau. Netrukus manęs paprašė pagroti auksinėse vestuvėse. Tik prisimenu, kad pamiršau užgiedoti „Šventas, šventas…“, galvojau, kad sugrius visa bažnyčia, bet niekas to net nepastebėjo. Tokia ir buvo karjeros pradžia.

Baigęs Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje vargonų klasę, išvykote studijuoti į Rytų Mičigano universitetą Jungtinėse Amerikos Valstijose. Kodėl pasirinkote būtent šią studijų vietą? Juk tuo metu, kai išvykote, 2001-aisiais, tai dar buvo neįprastas pasirinkimas?

Viskas prasidėjo nuo to, kad vienoje vargonų klasėje pamačiau reklamos lankstinuką studijoms į Švedijos Geteborgo tarptautinę vargonų akademiją. Pagalvojau – kodėl neišvažiavus? Su žmona Aušra (taip pat vargonininke) ne tik gavome stipendiją, bet ir buvome nemokamai apgyvendinti parapijos namuose. Kadangi ten grodavome ir gyvendavome nemokamai, turėdavome įleisti naktimis pasipraktikuoti ir kitus studentus.

Vargonų skambesys buvo toks fantastiškas, kad pirmas tris dienas ir naktis nenorėjau miegoti, tik gerėtis jų skambesiu. Švedijoje ir susitikome prof. P. Ruiter-Feenstra, kuri Rytų Mičigane mums vėliau dėstė. Pasitobulinus Europoje laukė jau kitas žemynas – Amerika. Per metus turėjome išmokti anglų kalbą, padaryti įrašus, o jau įstojus reikėjo atidirbti už mokslus: 10 valandų per savaitę dirbdavome asistentais Muzikos teorijos katedroje, o dar kitą 10 valandų – akomponuodavome. Už gyvenamąjį plotą šeimininkams taip pat turėdavome atitarnauti – sutvarkyti namą, išvalyti baseiną, pavedžioti šunį…

Ar atvykę į Ameriką iškart pajutote studijų sistemos skirtumus, o gal viskas vyko panašiai?

Pajutome didžiulį kontrastą. Pamenu net drastišką klimato sąlygų pokytį – gamta mus pasitiko tokia svilinančio karščio banga ir tvankumu, kad net kvėpuoti buvo sunku. Mokymo sistemoje taip pat pastebėjome skirtumų. Amerikoje buvo skatinama viską daryti pačiam: daug skaityti, rašyti, žodžiu, veikiau dirbti muzikologo darbą. Tokia patirtis paskatino ne tik mėgautis atliekama muzika (taip groja daugelis atlikėjų), bet ir pažinti muzikinį, kultūrinį, istorinį bei ekonominį kontekstą.

Dažnai į Lietuvą atvyksta vargonininkas Vytenis Marija Vasiliūnas. Jis gimęs Amerikoje, Bostone baigė „New England“ konservatoriją. Su juo kalbant kilo diskusija apie Europos ir Amerikos vargonavimo skirtumus. Jis paminėjo, kad būtent Amerikoje skatinama viską daryti pačiam, t. y. išsiversti be asistentų. Ar galėtumėte tai patvirtinti?

Taip, tai dar vienas amerikietiškos ir lietuviškos mokyklos skirtumas. Žinoma, grojant kai kuriais istoriniais vargonais asistento pagalba būtina, nes vienam atlikėjui viską suspėti būtų fiziškai neįmanoma. Tačiau asistentų įsikišimas registruočių srityje yra labiau žalingas nei naudingas. Tokiu atveju vargonininkas praranda eksperimentavimo, garso spalvų derinimo galimybes.

Vidas Pinkevičius. Edgaro Kurausko nuotrauka

Kiekvienas mokinys turi skirtingus poreikius. Daugeliui labai svarbu matyti rankas ir kojas, o kai kuriems – tik kojas. Tada kamerą pasistatau ne virš rankų, o apačioj, matosi tik mano pėdos. Groju lėtai, stabčioju, parodau, kur priekis, kur kulnas ir t. t. Jie bando kopijuoti.

Kokie istoriniai vargonai paliko didžiausią įspūdį ir kas juose buvo ypatinga?

Labiausiai įsiminė Olandijoje, Alkmaaro mieste, Šv. Lauryno bažnyčioje stovintys dveji vargonai. Vadinamieji naujieji (jiems per 300 metų!) stovi balkone, o senieji –balkonėlyje, tarsi prilipdytame prie kolonos kaip kregždžių lizde.

Pastarasis instrumentas pastatytas 1511 m. Kai pasikėlėme į tą kregždžių lizdą, vaizdas šokiravo. Visų pirma – trūko klavišų. Nuo klavišų skaičiaus proporcingai priklauso ir vargonų vamzdžių skaičius, o tai lemdavo paties instrumento kainą. Tad vargonai buvo mažesni, turėjo siauresnį diapazoną, kad jų kaina būtų prieinamesnė.

Negana to, pamačiau neįprastą alteracijų išdėstymą – virš sol diez buvo dar vienas juodas klavišas – la bemol. Pasirodo, kad tai ne tas pats garsas, enharmoniškas garsas, kaip įprasta šiais laikais. Rečiau naudojami klavišai buvo toliau, o dažniau naudojami – arčiau. Reikėjo pritaikyti specifinę, senovinę pirštuotę – groti tik ilgiausiais pirštais, o pirmo ir penkto pirštų dažniausiai iš viso nenaudoti.

Esate įvaldęs ir „basso continuo“ techniką. Vis dėlto didžiumai Lietuvos klavesininkų ir vargonininkų šios technikos įvaldymas nėra savaime suprantamas dalykas. Ar tai buvo speciali disciplina studijuojant Vakaruose, ar to mokėtės savarankiškai?

Basso continuo yra viena svarbiųjų disciplinų Vakaruose. Bacho, Händelio laikais, dar nesusikūrus tonacinei sistemai, buvo rašomi skaičiukai prie boso linijos, kurie reiškė intervalus: 3 – tai tercija, 5 – kvinta. Pagal juos dešine ranka reikėdavo groti akordus, trūkstamus garsus, kad užsipildytų harmonija. Amerikoje susipažinau su J. Matthesono traktatais apie general bosą – Grosse Generalbass Schule.

Dėl jų susiformavo visai kitoks požiūris į basso continuo techniką. Tai jau yra kitas žingsnis po akordų grojimo, nes reikia pradėti improvizuoti virš skaičiukų kuriant melodijas ne tik dešine, bet ir kaire ranka. Kadangi yra dar vienas solistas ar net du, tai tarp solisto ir akomponuotojo kuriami dialogai ir duetai. Dialogai plėtojami imitaciniu būdu, kai išlaikomas tas pats ritmas, o solisto tema praturtinama dešine ranka grojamais intervalais pagal basso continuo skaičiukus.

Duetai sukuriami pasitelkus tercijų, sekstų intervalus. Dar yra užlaikymai, užtūros, kurie kaip prieskoniai suteikia įvairiausių spalvų. Basso continuo technika sudėtinga, bet manau, kad kiekvienas turi tai išbandyti. Ši patirtis labai praturtino mano atlikimą, nes visada grodamas su dainininku ar fleitininku stengiuosi kurti dešine ranka ir būti solisto pašnekovas.

Nors daug koncertuojate, pats grojate vargonais, esate aktyvus ir interneto erdvėje – kuriate virtualias pamokas, pritraukiate mokinių iš viso pasaulio. Kas paskatino pradėti tokią veiklą, kuri Lietuvoje dar nėra paplitus?

Grįžus į Lietuvą labai norėjosi panaudoti įgytas žinias, skleisti naujoves, tačiau tam Lietuvoje dar nebuvo pasirengta. Negavęs darbo pagal savo specialybę norėjau labiau save realizuoti save srityje, kuri man artimiausia. Taip pradėjau anglų kalba rašyti straipsnius: kaip groti vargonais, kaip sėdėti ant suolo, kaip paspausti pedalą, kaip paspausti klavišą ir t. t. Pamažu vienas po kito atsirado interneto tinklaraščio laiškų prenumeratoriai, kurių dalis jau septynerius metus nuolat bendradarbiauja.

Kokia jūsų mokinių amplitudė, kokie jų poreikiai?

Kiekvienas mokinys turi skirtingus poreikius. Daugeliui labai svarbu matyti rankas ir kojas, o kai kuriems – tik kojas. Tada kamerą pasistatau ne virš rankų, o apačioj, matosi tik mano pėdos. Groju lėtai, stabčioju, parodau, kur priekis, kur kulnas ir t. t. Jie bando kopijuoti. Kitiems tinka įvairių kūrinių analizės. Tada grodamas komentuoju kūrinio koncepciją.

Dar kiti žmonės negali groti teisinga pirštuote. Parašau pirštuotę filmuodamas, o jie, matydami procesą, išmoksta patys ir vėliau jau nebereikia mano pagalbos. Turime ir neįgalių studentų: silpnaregių bei visai aklų. Tokiai specifinei mokinių grupei svarbiausia girdėti. Jie prašo įgroti fugą po vieną balsą ir iš atsiųsto įrašo mokosi: kartoja melodiją tol, kol išmoksta mintinai. Tai ilgas procesas, tačiau jie labai nori groti.

Muzikų specialybėse yra gana svarbus geras ryšys tarp mokinio ir mokytojo. Ar įmanoma virtualioje erdvėje sukurti pasitikėjimo, geros aplinkos jausmą?

Naujiems prenumeratoriams užduodami 2 klausimai: 1. Koks tavo tikslas, ką norėtum pasiekti vargonų specialybėje per artimiausius 3 mėnesius ar pusmetį; 2. Kokie 3 sunkumai trukdo tą tikslą pasiekti.

Vieni mokiniai atsako 3 sakiniais ar 3 frazėmis, o kiti – papasakoja visą savo gyvenimo istoriją. Tokiu atveju gimsta artimas ryšys, nes žmogus laiške išlieja visą savo sielą. Norėčiau pasidžiaugti vienu mokiniu iš Australijos. Tai – Džonas Higginsas, kurio profesija – inžinierius. Jis vargonuoti pradėjo su manimi prieš 7 metus. Atvykdamas į Europą 2018 m., į brolio vestuves Airijoje, norėjo aplankyti ir mus. Žinodamas, kaip jis groja, pasiūliau surengti koncertą Vilniuje, VU Šv. Jonų bažnyčioje. Jis sutiko, kruopščiai ruošėsi, dėmėjosi, analizavo visus mano patarimus.

Koncerto metu mes buvome šokiruoti gerąja prasme. Be abejo, girdi, kad koncertuoja ne virtuozas, bet taip pat gali ramiai pasakyti, jog dalis LMTA vargonų specialybės studentų taip gerai nesugrotų. Jo vidinė motyvacija, noras tobulėti, nuolatinė praktika leido jam pasiekti mažą stebuklą. Šis galėtų tapti kitų stebuklų pagrindu.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kas yra „bernardinai“?

Arba kodėl „Bernardinai.lt“ yra nemokama žiniasklaida ir kodėl kviečiame tapti partneriais paremiant.