Kaip pertvarkysime paveldosaugą?

Kas penktadienį temperamentinguose svarstymuose dalyvavo diskutavo įvairiausių su paveldu susijusių organizacijų atstovai ir specialistai. Paskutinį birželio penktadienį Metmenis apsvarstė ir Valstybinė paveldo komisija. Po to buvo Dainų šventė, paskui – futbolo čempionatas, vėliau prasidėjo lietūs ir tarsi ramiai būtų galima laukti prasidedant rudens darbų meto.

Daug nesigilinant galima pasakyti, kad Metmenys parengti prastai. Klausimas – tyčia ar netyčia. Kai daugelis dalykų buvo atmesti kaip netinkami, pagrindinis Metmenų rengėjas viceministras Renaldas Augustinavičius pasidžiaugė, kad provokacija pavyko – visuomenė susidomėjo paveldosaugos klausimais ir pradėjo juos aptarinėti. Tarkime, kad taip. Metmenyse, kuriuos parengė ministerijos „politinė komanda“, tiek ginčytinų vietų ir net atvirų nesąmonių, kad juos reikia iš pagrindų pergalvoti.

Pasiūlyta sudaryti dviejų lygmenų darbo grupę. Pirmąją sudarytų apie dvidešimt įvairių su paveldu susijusių organizacijų atstovų, o antrąją – trisdešimt penki juridiniai asmenys, kurių sąrašas ne tik ilgas, bet ir spalvingas. Tokiai „darbo grupei“ susirinkti, matyti, reikės skirti rimtą salę, nes Kultūros ministerijoje nebetilps. Šią darbo grupę pasiūlyta sudaryti iki rugsėjo 7 d., vadinasi, kai daugelis atostogauja. Ar nebus taip, kad, pasinaudojant visuotiniu atsipalaidavimu, du–trys žmonės, susiėję kurio nors tylaus kabineto kamputyje, viską gražiausiai nutars. O po vasaros susirinkusiai „darbo miniai“ beliks sutartiems dalykams pritarti.

Kol kas bus, dar kartą pažvelkime į Metmenis, nes čia yra labai savotiškų teiginių.

„Kultūros paveldas nėra baigtinis procesas, todėl negalime turėti galutinio kultūros vertybių sąrašo.“

Pernelyg tiesmukas teiginys. Kadangi jokia praėjusi epocha nebegrįš, jos paveldas yra baigtinis. Gali būti, kad, pažvelgus nauju žvilgsniu, remiantis nauja patirtimi, naujomis žiniomis atsiskleis iki tol nepastebėtų ar neįvertintų vertingų dalykų. Tuomet sąrašą reikėtų praplėsti. Tačiau dažniau būna priešingai – savininkai, investuotojai, turėdami materialinių ar politinių tikslų, ieško kelių paveldo objekto vertei sumenkinti. Tuomet turi laisvesnes rankas padaryti sau naudingų pakeitimų. Teiginys, kad kultūros paveldas nėra baigtinis procesas, pirmiausia ir taikomas tokiam atvejui.

„Daikto dabartinė būklė yra autentiškiausia, o visos kitos yra „netikros“: spėjamos, rekonstruotos ar pritaikytos.“

Fundamentali netiesa! Autentiškiausia daikto būklė buvo tada, kai jis buvo sukurtas. Vėlesni veiksmai – perstatymai, griovimai, pertapymai, perderinimai yra autentiškos būklės pažeidimai.

„Taigi užkonservuoti kultūros vertybę yra vienintelis teisingiausias metodas paveldosaugos aspektu, tačiau tai neatitinka kasdienybės realijos, kai daiktus norime pritaikyti nūdienos poreikiams. Vadinasi, paveldotvarkoje pokyčiai yra neišvengiami.“

Teiginys iš esmės klaidingas! Paveldosaugos požiūriu teisingiausia metodiškai, remiantis įvairiapusiškais tyrimais ir ilgamete civilizuoto pasaulio patirtimi, paveldo objektą restauruoti. Kalba apie kasdienybės realijas, nūdienos poreikius ir pokyčių paveldotvarkoje neišvengiamumą nedviprasmiškai rodo, kad pastarieji Metmenys orientuojami vien į nekilnojamojo turto verslo interesus.

„Kultūros vertybių išsaugojimas turi būti adekvatus, t. y. jis turėtų sukelti kuo mažesnes neigiamas pasekmes tiek dabartinei, tiek ateities kartai, ir remiasi išsaugojimo per transformaciją principu.“

Kažkokia keistenybė, nesuprantami minties vingiai! Ar išsaugojimas adekvatus tik tuomet, jei remiasi išsaugojimo per transformaciją (t. y. keitimą, pertvarkymą, performavimą) principu? O netransformavus, nepakeitus, neperdirbus saugoti nebegalima? O ant dvejų aukštų namo neužstačius trečiojo išsaugojimas bus nebe adekvatus?

„Decentralizuojant kultūros paveldo valdymą, visą projektinės dokumentacijos derinimą perduoti savivaldybių administracijoms…“

Šiuo klausimu paveldosaugininkų visuomenės nuomonė yra beveik vieninga. Dėl įvairių priežasčių, pradedant kompetencijos ir specialistų trūkumu ir baigiant korupcine aplinka, savivaldybės nepajėgios kvalifikuotai ir atsakingai perimti praktiškai visą rūpinimąsi paveldu. Jau nekalbant apie tai, kad pagal Konstituciją, tiek ir pagal įstatymus kultūros paminklų bei vertybių apsauga yra valstybės reikalas, o už kultūros paveldą atsakingas kultūros ministras. Atsakomybės perdavimas kam nors kitam nenumatytas.

„Konsoliduojant viso kultūros sektoriaus infrastruktūros procesus, t. y. įgyvendinti Vyriausybės protokolinį sprendimą ir vietoj VĮ „Lietuvos paminklai“ (pavaldus KPD) įsteigti BĮ Kultūros infrastruktūros centrą, kuris atliktų konsoliduotas ne tik kultūros paveldo tvarkybos darbų, bet ir visų kultūros infrastruktūros objektų (muziejų, bibliotekų, archyvų, teatrų, koncertinių įstaigų) statybos darbų užsakovo funkcijas.“

Kažkada entuziastingai išardžius Paminklų konservavimo institutą, iš jo likučių šviesaus atminimo Alfonsas Jocys sukūrė tai, kas dabar yra VĮ „Lietuvos paminklai“. Šiuo metu tai yra vienas didžiausių ir pajėgiausių paveldosaugos specialistų sambūrių Lietuvoje. Dėl VĮ „Lietuvos paminklų“ kyla ir abejonių, ir konfliktų su UAB‘ais, bet tai išsprendžiami klausimai.

Pavyzdys – LRT ir jo santykis su komercinėmis radijo ir televizijos stotimis. LRT turi savo misiją, kuri yra valstybės finansuojama. Komercinės stotys siekia pelno. Jei už paveldą atsako valstybė, tai visai logiška, kad bent dalimi jo užsiima valstybinė įmonė. Likviduoti „Lietuvos paminklus“ paveldo atžvilgiu būtų blogai. „Lietuvos paminklus“ įjungus į BĮ, kuri atliktų visų statybos darbų užsakovo funkcijas, paveldas neabejotinai liktų vargšo giminaičio vietoje. Bendrieji statybos darbai ir paveldo restauravimas yra skirtingi dalykai. Paveldotvarkai reikia kitos kvalifikacijos, kito mentaliteto, aukštesnės humanitarinės kultūros. Paveldotvarką ir paprastas statybas bei remontus sumesti į vieną katilą negalima. Taigi vyriausybės protokolinis sprendimas dėl „Lietuvos paminklų“ konsolidavimo yra ydingas. Manoma, kad Kultūros ministerija ras būdą tai paaiškinti Vyriausybei.

„Kultūros paveldo centro pagrindu suformuoti paveldosaugos kompetencijų centrą, kuris ne tik metodiškai vadovautų kultūros vertybių apskaitai, bet ir teiktų išankstinę ekspertinę nuomonę bei aktualizuotų (populiarintų) kultūros paveldą. Siūlomas naujas pavadinimas – Nacionalinis kultūros paveldo centras. Pavaldumas – Kultūros ministerijai.“

Žaidimas žodžiais. Nieko nereikia formuoti iš naujo, Kultūros paveldo centras įkurtas dar 1991 metais ir turėjo savo aiškią paskirtį. Blogai, kad Kultūros paveldo departamento (KPD) vadovybė, norėdama turėti daugiau svertų savo rankose, daugiau galimybių įvairioms, taip pat ir finansinėms manipuliacijoms, dalį Kultūros paveldo centro (KPC) funkcijų pasiėmė sau. Dabar tereikia grąžinti viską atgal. Teoriniai tyrinėjimo, apskaitos, vertinimo ir kiti mokslinio pobūdžio darbai būtų KPC, praktinio pobūdžio darbai turėtų būti koncentruojami „Lietuvos paminkluose“.

„Reformuoti iš esmės Kultūros paveldo departamentą į Valstybinę kultūros paveldo inspekciją, jai priskiriant konsoliduoto monitoringo, rizikos vertinimo ir nepriklausomo „arbitražo“ funkcijas. Taip pat ji dalyvautų ir darbiniuose paveldosaugos tarptautiniuose formatuose (UNESCO, Europos Taryba, Europos Sąjunga). Pavaldumas – Kultūros ministerijai.“

Kontroliuojanti institucija (Inspekcija) reikalinga. Tačiau naikinti KPD, paverčiant jį inspekcija, negalima, nes jis turi ir daugiau funkcijų. Juoba siūlymas dalį jų perduoti savivaldybėms paveldu besirūpinančios visuomenės pripažintas kaip netinkamas. Nekilnojamojo kultūros paveldo įstatyme Departamentui numatyta daug ir svarbių funkcijų. Turime gerą, veikiančią struktūrą. Tokios yra bene visose EU šalyse. Blogybė – ne tiek struktūra, kiek personalijos. Kai vidutinio išsilavinimo, ribotos asmenybės tvarkosi vienoje vietoje trečią dešimtmetį, nori nenori viskas baigiasi vien pastangomis kuo daugiau valdymo svertų suimti į savo rankas. Nes tai reiškia nemažų finansų skirstymą. Tai mato visi ir jau seniai. Bet tam sutvarkyti nereikia griauti struktūros, pakanka taikyti rotacijos principą.

Pas mus dar įprasta nerandant būdo paprastai pakeisti įstaigų vadovus, naikinti ar reorganizuoti pačias įstaigas. Tai paprasčiau ir patikimiau, negu metų metais bylinėtis teismuose, rizikuojant galiausiai išmokėti didžiules kompensacijas.

Svarstant KPD pertvarkymo ir dalinio naikinimo planus, būtina neužmiršti, kad šioje tokioje svarbioje struktūroje dirba kelios dešimtys išmanančių darbuotojų, kuriuos išbarsčius paveldas liktų lengvu nekilnojamojo turto ryklių grobiu. Gal to ir siekiama?

Kultūros paveldo apsaugos pertvarkos metmenys, kaip ir daugelis Kultūros ministerijos tekstų, surašyti ne bendrine lietuvių kalba, o savotišku biurokratiniu slengu. Jam būdinga įmantrios žodžių raizgalynės, painios sakinių struktūros, svetimžodžių gausa. Štai ypač geras biurokratinio baroko (su grafomanijos elementais) pavyzdys iš tų pačių Metmenų: „Atsižvelgiant į šiuolaikinės paveldosaugos nuostatas […] gebėti taikyti subalansuotos plėtros paradigmą, kai mažiausiomis sąnaudomis pasiekiamas didžiausias kultūros vertybės išsaugojimo mastas.“ Taigi normalus lietuvis pasakytų paprastai iš aiškiai – darbą reikia padaryti ir gerai, ir ne per brangiai.

Biurokratinis slengas dokumentus paverčia sunkiai suvokiamais. Įvairiausi teisiniai aktai, su kuriais tenka susidurti paveldosaugininkų bendruomenei, yra išpūsti, pripainioti. Tarnybiniai raštai, taip pat ir Kultūros ministerijos, painūs, pilni dviprasmybių (o kartais ir kvailybių). Tai sudaro sąlygas įvairioms interpretacijoms, kurias vėliau sumaniai išnaudoja advokatai. KPD pastaraisiais metais nebeišlenda iš teismų. Teko girdėti, kad per metus įvyksta apie 300 teismų, taigi, vienai darbo dienai išeitų po 1,2 teismo. Daugumą jų KPD laimi. Kas gali paneigti, kad visa tai netampa verslo rūšimi? Gal kaip tik dėl gebėjimų meistriškai suktis teismuose dabartinei KPD vadovybei pavyko taip ilgai išsilaikyti.

Kokių staigmenų sulauksime vasaros pabaigoje?