Per darbą su kūnu į minčių laisvę. Pokalbis su cirko artiste M. Neverauskaite

Neretai aplinkiniai, išgirdę jos specialybę, įsivaizduoja dramblius ir klounus, kartais net nesupranta, kad šiuolaikinio cirko subtilybių galima mokytis universitete, tačiau Monika su tuo jau apsiprato ir, regis, savo pasirinkimu kol kas džiaugiasi.

Merginos kelias į cirko pasaulį prasidėjo tada, kai, baigusi Vilniaus licėjų, ji pasinaudojo galimybe išvykti į Norvegiją metus studijuoti liaudies šokių.

„Norėjau save atrasti, bet nežinojau, ko noriu. Tik žinojau, kad norėčiau ką nors veikti su scena, – videoreportaže pasakoja Monika. – Baigiau keturias skirtingas mokyklas, bet ir dabar dar nežinau, kur, kaip, ko noriu.“

Cirko artistė prisimena, kad kartą buvo suorganizuota ekskursija į Olandiją, į cirko universitetą: „Tuo metu buvo stojamieji, pabandžiau ir įstojau. Iš pradžių galvojau: pabandysiu mokytis bent jau metus, bet išėjo, kad baigiau ketverius, ir po studijų nusprendžiau, kad noriu išbandyti dar vieną mokyklą. Tai buvo vienintelis variantas – mokykla Prancūzijoje. Stojau juokais, bet irgi pavyko įstoti. Mokiausi dar dvejus metus.“

Mokyklą baigiantis cirko artistas turi būti gerai įvaldęs savo discipliną, kad galėtų save realizuoti cirko rinkoje – dirbti individualiai, prisijungti prie trupės ar kurti savo trupę.

„Mano disciplina yra Cyro ratas“, – tvirtina M. Neverauskaitė.

Kalbėdama apie cirką, ji sako, kad tai visų pirma fizinis darbas: „Turi dirbti su savimi, su savo kūnu, treniruotis, pasirinkti discipliną. Ir susiduri su labai daug baimių: ar reikia įveikti didelį aukštį, ar toli nušokti, ar ką nors išlaikyti. Atsiranda labai daug fizinių niuansų – turi patikėti savo jėgomis ir fiziškai, ir kartu psichologiškai.“

Žmogaus kūnas yra labai svarbi gyvenimo dalis, svarsto Monika. „Mes turime galvą, bet turime ir kūną, nors labai daug žmonių tai pamiršta. Kai žmogus gerai jaučiasi fiziškai, gerai jaučiasi ir psichologiškai. Ir man atrodo, kad dažniausiai galvojame apie tai, kas vyksta mūsų galvoje, bet ar tikrai atsižvelgiame į tai, kas ateina iš išorės? O labai daug to, ką darau su cirku, ateina per kūną, per fizinį darbą, kuris išlaisvina mintis. Psichologiškai tai yra vos ne vaistas.“

Monika Neverauskaitė neseniai pradėjo dirbti su viena prancūzų šiuolaikinio cirko trupe. Tai reiškia, kad gyvenimas ant ratų ir tikras artistų gyvenimas jai taps kasdienybe.

„Dažniausiai kiekvienas cirko artistas turi savo palapinę ir karavaną, su kuriuo keliauja, – pasakoja šiuolaikinio cirko artistė. – Tai gyvenimas kartu: visi kartu valgo, repetuoja, atsiranda cirko šeima. Tai labai svarbu, nes išmoksti gyventi aplinkybėmis, kokios yra čia ir dabar. Dažniausiai gamtoje. Ir palapinės statymas atrodo praktiškas dalykas, bet kartu išmoksti, kaip dirbti su žmonėmis. Nes cirkas nėra tai, kad atėjau ant scenos, parodžiau savo numerį. Tikrasis cirkas yra gyvenimo būdas.“

Kalbėdama apie tai, kokį savo gyvenimą įsivaizduoja, Monika svarsto: „Turiu karavaną Prancūzijoje, gyvenu jame, tai tokį ir įsivaizduoju – laisvabūdišką gyvenimą gamtoje, savo daržovių, vaisių auginimą. Aišku, cirkas tikrai būtų šalia manęs. Ar keliaučiau, ar mokyčiau, norėčiau gyventi laisvą gyvenimą. Laisvė, gamta ir patinkantis užsiėmimas – tai, kas mane daro laimingą.“