D. Kalinauskaitė: „Valstybė prasideda tada, kai atkeli nuo lovos užpakalį“

Anketa publikuota 2018 m. nr. 7 (liepos) „Metų“ numeryje.

Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą, etninės atminties ištvermingumą. Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis – proga apmąstyti mūsų kultūros raidą, įvardyti žymiausius asmenis, prisiminti jų nuopelnus kraštui. Kokie vardai, judėjimai, iniciatyvos, darbai ir kūriniai Jums atrodo iškiliausi mūsų laisvėjimo kelyje?

Žinia, sunkiausia yra įvertinti tai, kas savaime suprantama, pavyzdžiui, orą, kuriuo kvėpuoji, na, jis tiesiog yra, tai kokia gali būti oro vertė. Tas pat ir su kalba: ja kalbi, skaitai, rašai knygas, ir tai yra savaime suprantama, nes kalba kaip oras. Bet mūsų šimtmečio istorijoje juk galėjo nutikti taip, kad to savaime suprantamumo galėjo ir nebūti, o oras, kuriuo kvėpuojame taip laisvai, kad jis net nesiskaito, mums galėjo būti dozuojamas mažytėmis porcijomis.

Laisvėjimo kelyje tarp visų judėjimų, iniciatyvų, darbų ir kūrinių reikšmingiausia man atrodo pati lietuvių kalba, kuria kvėpuojame. Dar – visai ne iškilūs vardai, o paprasti žmonės (netiesa, kad tuo metu visi bendradarbiavo su sistema), sugebėję išlaikyti nenulenktus sprandus, vertybes, tikro meno poreikį.

Tie žmonės, gyvendami virtuvės pogrindyje, tyliai nesitaikstė su primesta ideologija. Sugebėdavo pramisti kruopomis, nuo galvos iki kojų apsimegzti (nepainioti su „megztomis beretėmis“), kad sutaupytų knygai, spektakliui, koncertui. Eidama po „Kino pavasario“ dokumentinio filmo apie Marią Callas, nugirdau dviejų labai garbaus amžiaus moterų pokalbį: jos turi namie visus M. Callas įrašus, plokšteles, jų klauso, atmintinai moka visas arijas. Senos inteligentės drapanom iš „Humanos“. Tos kartos žilagalvių žmonių, kuriems kliuvo gyventi sunkiausiais sovietmečio laikais, ištverti pokarį, bet nekolaboruoti, neįdavinėti, nevogti iš valstybės, nepasidavimas, pagaliau visą laiką gyvas kultūros ir meno interesas man kelia didžiausią pagarbą. Jie visada buvo kelyje į laisvėjimą.

Na, o iškilius vardus visi žinome, tik, bandydamas juos suminėti, rizikuoji ką nors praleisti: muzikoje – Bronius Kutavičius su „Paskutinėmis pagonių apeigomis“, Giedrė Kaukaitė, inspiravusi kompozitorius, Feliksą Bajorą, Osvaldas Balakauskas su Antrąja simfonija, pasaulinio lygio kūriniu, Kęstučio Antanėlio roko opera „Meilė ir mirtis Veronoje“, Vytautas Kernagis, Vilniaus džiazo trio (Viačeslavas Ganelinas, Vladimiras Tarasovas, Vladimiras Čekasinas), Mataičių folkloro teatras ir Veronika Povilionienė, Donatas Katkus, Vytautas Landsbergis; dailėje – Vladas Vildžiūnas su jo iniciatyva įkurtu Jeruzalės skulptūrų sodu, namais kaip traukos centru, kur burdavosi menininkai, Petras Repšys, anot Alfonso Andriuškevičiaus, „baisus senovės fanas“, kuriam rūpėjo baltų gentys, Lietuvos krikštas, mitai, liaudies papročiai, studijų metu teko matyti, kaip gimsta jo freskos filologijos fakultete, kiti dailininkai, kurie kelyje į laisvėjimą sovietmečiu buvo gerokai pranokę rašytojus; teatre – Juozas Miltinis, Jonas Jurašas su cenzūruotais, darkytais ir uždraustais spektakliais, „Barbora Radvilaite“, perpildžiusia taurę, pastūmėjusia emigruoti, Jonas Vaitkus, Eimuntas Nekrošius; kine – Jonas Vabalas su savo „Laiptais į dangų“, „Skrydžiu per Atlantą“, Vytautas Žalakevičius su „Niekas nenorėjo mirti“,„Jausmais“, Arūnas Žebriūnas su „Velnio nuotaka“, „Riešutų duona“ ir kt.; literatūroje – partizanai Mamertas Indriliūnas ir Bronius Krivickas ir kiti, iš kurių galbūt būtų išaugę lietuvių literatūros didieji, bet jie padėjo galvas miške, disidentai Julius Sasnauskas ir kiti, laisvą vakarietišką literatūrą rašę Tomas Venclova, Saulius Tomas Kondrotas ir kiti, galėtum vardinti visus talentingiausius, ir tai vis būtų tie iškilūs vardai. Antanas Kalanavičius įsteigė tokį poezijos pasaulį, kuriame išvis negaliojo jokie sovietiniai ribojimai ir draudimai.

Buvau penktoje klasėje, kai 1972-ųjų gegužės 15 dieną prie Kauno muzikinio teatro susidegino Romas Kalanta. Rusų kalbos mokytoja jį išvadino bepročiu ir griežtai uždraudė mums „trainiotis“ po Laisvės alėją… Šiandien mano ir dar jaunesnės kartos rašantiesiems sunku suvokti tų laikų rašytojų laisvės galimybes. Redaguojant Kazio Bradūno publicistikos rinktinę „Kertinė paraštė“, reto įdomumo knygą, atsivėrė visas tuometinio egzilio skerspjūvis, emigravusių rašytojų nuotaikos, požiūris į okupuotą Lietuvą ir kaip sunku buvo anapus suprasti, kas čia vyksta. Tiesiog neįmanoma, pagaliau ar mums viskas iki galo įmanoma…

Gerai prisimenu tuoj po Nepriklausomybės šoką sukėlusį „Šiaurės atėnuose“ išspausdintą Romualdo Granausko prisipažinimą bendradarbiavus su saugumu. Dabar, kai jau perprantame, kokios liūdnos yra tos taip ir neįvykusios liustracijos pasekmės, R. Granausko, kuris nieko neišdavė ir niekam nenusikalto, prisipažinimas gali atrodyti juokingas. Bet jis ne juokingas, o dramatiškas, tragiškas. Tai labai sąžiningo žmogaus veiksmas, ypač šiandien, kai žinome, kaip maišais iš KGB rūmų į Maskvą buvo išgabentos tikrųjų kolaborantų bylos ir kaip jiems pasisekė likti šešėlyje.

R. Granauską laikyčiau vienu sąžiningiausų rašytojų, gyvenusių šiapus ir negalėjusių naudotis tokiomis laisvėmis, kokios buvo turimos anapus. Jam priklauso puiki, irgi skerspjūvinė, esė „Rakto ieškojimas“ apie Tarybų Lietuvos rašytoją, „užutėkio herojų“, kuris, atėjus Nepriklausomybei, skaudžiai praregėjo, kad, pasirodo, „didžiosios“ literatūros durys neatsirakina jo „Volgos“ rakteliu. Taip, daug kas tikėjosi, kad lietuvių, kaip ir rusų, rašytojai galbūt turi savo stalčiuose kai ką drąsaus ir laisvo, slapčiom visus tuos metus rašyto, ir, atgavus laisvę, neabejotinai ištrauks, bet, atėjus Nepriklausomybei, stalčiai pasirodė besą tušti.

Ir nors, anot R. Granausko griežto „ir tegu niekas nesako: tokie buvo laikai“, vis dėlto tokie buvo laikai. Tuo metu buvo lemta klestėti egzilio literatūrai, ji buvo pilna jėgos, nenukraujavusi: Marius Katiliškis, Antanas Vaičiulaitis, Antanas Škėma, Algimantas Mackus, žemininkai su Juozo Kėkšto, Kazio Bradūno, Alfonso Nykos-Niliūno, Henriko Nagio, Vytauto Mačernio poezija. Išaušo diena, ir abi literatūros susijungė.

Kelias į laisvę, jis tęsiasi ir šiandien… Kai kitados su tėvais eidavau Kaune į Panemunės bažnyčią, prieigose stovėdavo tikrintojai iš mūsų mokyklos, registruojantys, kas ten lankosi. Kaip teko sužinoti, po keliolikos metų tie registravusieji jau rėžė liepsningas nepriklausomybininkų kalbas. Nenustebčiau, jei šiandien jie tarp nemariųjų Petro Cvirkos ir Salomėjos Nėries griovėjų.

Taip, visi supranta, kad reikia įvertinti šių rašytojų darbus (vienareikšmiškai – išdavystę), bet paneigti literatūrinę kūrybą, išmesti iš apyvartos, iš mokyklos programų, išbraukti kaip nė neegzistavusius… Kažkas feisbuke rašė: „Šiandien ginsite Cvirką kaip rašytoją, rytoj žiū Hitleris jums tebus tapytojas. Šiukšlių vieta šiukšlynuose.“ Na, jei tai kelias į laisvę, tada atsiprašau, nesinori juo kulniuoti.

Jei ne tie penkiasdešimt okupacijos metų, per kuriuos danai mus ne tik kiaulėmis aplenkė… Stumiame, už plaukų tempiame save atgal į praeitį su posovietiniais kompleksais, savinieka (kartu iš kur toks pasipūtimas?), visą sovietmetį kultivuotu, ir, pasirodo, itin sėkmingai, baudžiauninko mentalitetu.

Rašytoja Danutė Kalinauskaitė. Redo Vilimo nuotrauka

Kaip apibūdintumėte šiandienę mūsų literatūros, kultūros ir visuomenės situaciją? Kokios gyvenimo galimybės ir pokyčiai nuteikia viltingai, įkvepia kūrybai? Kokias didžiausias problemas ir iššūkius visuomenei, tautai bei valstybei kelia naujųjų laikų procesai?

Kalbėdama apie literatūros, kultūros situaciją, sakyčiau – apstuma. Man net visko per daug – knygų, renginių, filmų, spektaklių, preformansų (kitados, žalioje jaunystėje, šaipiausi iš Vaidoto Daunio, mokiusio „psichinės higienos“…). Tik kokybės – nepervirš. Bet kitaip tikriausiai ir būti negali: tuštumoje neatsiranda niekas, visko turi susidaryti kritinė masė, kad iš jos, iš tų gausių pelų, rastųsi vienas kitas grūdas.

Visuomenės situacija, valstybė… Deja, mes ne estai, kurie kalbėdami apie savo valstybę, net apie problemas ir trūkumus, sugeba jos nedergti. Ne vienam lietuviui Lietuva yra nuobodi, neįdomi, smirdinti jau nuo lėktuvio trapo, vos jis nusileidžia atskridęs iš Italijos ar Ispanijos. Be to, čia debesys žemai, o saulės mažai. Bet viską lemia požiūris. Kitam ji – ne neįdomi ir nuobodi, o su septyniais šimtais bažnyčių, baroko šedevrais, atgimstančia dvarų kultūra, ežerais, kvepiančiomis, nesusintetintomis pievomis, kuriose dar gali vaistinių žolelių prisirinkti, pasaulinio lygio muzika (užtenka išgirsti ir pamatyti Lietuvos šimtmečiui skirtą koncertą „Gloria Lietuvai“ Operos ir baleto teatre), daile, teatru, taip, ir literatūra.

Jei ne tie penkiasdešimt okupacijos metų, per kuriuos danai mus ne tik kiaulėmis aplenkė… Stumiame, už plaukų tempiame save atgal į praeitį su posovietiniais kompleksais, savinieka (kartu iš kur toks pasipūtimas?), visą sovietmetį kultivuotu, ir, pasirodo, itin sėkmingai, baudžiauninko mentalitetu.

Problemos ir iššūkiai… Pirmiausia humanitarikos padėtis, o iš to galima kildinti ir visa kita. Valdžios tamsybiškumas. Kultūros plačiausia prasme stygius, kuris reiškiasi požiūriu į paveldą (Misionierių ansamblio darkymas, Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios užstatymas ir kt.), kertamais medžiais kapinėse ir gatvėse, ko negalima paaiškinti niekuo kitu, kaip tik europinių pinigų įsisavinimo nauda, kad ir ką suoktų miestų merai.

Iki neįmanomumo išpūsta biurokratija su sveiku protu nesuvokiamais reikalavimais, kliūtimis, išrandamomis pačiame Briuselyje, kur veši neadekvačios pareigūnų algos ir reprezentacinės išlaidos vaišėms vos ne su lakštingalų liežuvėlių paštetu – šiandieniame pasaulyje tai amoralu. Pilni emigruojančiųjų lėktuvai ir dėl to. Korupcija, sumanumas naudotis įstatymų landomis, kad galėtum vogti „teisėtai“.

Pilietinės visuomenės apatija. Rypavimai: „Turime tautą, bet neturime valstybėėės“, tačiau valstybė prasideda tada, kai atkeli nuo lovos užpakalį ir rinkimų dieną eini balsuoti. Visa, ką čia vardiju, priklauso nuo mūsų valios, pastangų, sąžinės ir smegenų, o kitkas – nepavydėtina geopolitinė padėtis – duota Dievo ant amžinųjų amen, bet su tuo taip pat reikia mokytis gyvent, diena dienon, kad, atėjus tai valandai, ir vėl nebūtume nė karto neiššovę.

Per šimtą metų lietuviška knyga patyrė nepaprastą kokybinį šuolį – iš didaktinės epochos amžiaus įšokome į moderniausios literatūros kontekstus, ir tai mums teko daryti gerokai sparčiau nei daugeliui Europos tautų. Per pastarąjį šimtmetį subrendo lietuvių literatūrinė kalba, išaugo meniškumo reikalavimai. Kokią lietuvių literatūrą įsivaizduojate po kelių dešimtmečių ir daugiau metų?

Manau, bandyti įsivaizduoti literatūrą po kelių dešimtmečių ir daugiau metų tai tas pat, kas XVIII amžiuje bandyti įsivaizduoti, koks pasaulis bus po tūkstančio metų. Maždaug tokia analogija. Nes išmaniosios technologijos vystosi žmogui neįsisąmoninamu greičiu. Dirbtinis intelektas. Suinternetinti daiktai, kai internetas persikelia į paprasčiausius buities daiktus.

Štai užtenka pažvelgti į veidrodį, o jis jau transliuoja tau šios dienos naujienas. Atveri drabužių spintą, o ji jau žino, koks lauke oras, pagal tavo mėgstamas spalvas sugeneruoja ir pasiūlo optimalų apsirengimo variantą. Ir tai nebe fantazija. Viskas tavo patogumui. Išmaniųjų technologijų tvarkomas pasaulis. Kai Robertas Dargis, Pramonininkų konfederacijos pirmininkas, ir jo kolegos nuolat kartoja, kad išmaniųjų technologijų srityje mes vis dar nepakankamai greiti, kad atsiliekame, man kaskart gerklėje pasistoja klausimo ašaka (o, šventas naivume): kas gi šitame greityje darosi su žmogumi.

Juk jis, kaip ir prieš šimtų šimtus metų, myli, džiaugiasi, kenčia, išduoda ir yra išduodamas pats, jį graužia sąžinė arba nubunda tamsiausi instinktai ir jis rengiasi ką nors papjauti, sulaukęs vidurio amžiaus vis dažniau pagalvoja apie pabaigą ir pratinasi prie minties, kad teks mirti, galų gale miršta, suvokęs tai arba suvokti nespėjęs. Ar šitie procesai taip pat pagreitės? Patobulės? Ne. Tik rasis daugiau depresikų ir savižudžių. Jau randasi. Vis naujus plotus užimantys socialiniai tinklai, kurių tikslas – sujungti, suvesti, suburti, – daugins vienišius. Daugina.

Mano dukra sako, kad žemei tikriausiai neiškils jokios į ją atsitrenksiančios Melancholijos, kaip Larso von Triero „Melancholijoje“, pavojus. Ji sunaikins pati save iš vidaus. Ne ne, nepiešiu čia apokalipsės, tik manau, kad to taip besikeičiančio pasaulio akivaizdoje literatūra patirs jai gyvybiškus išbandymus. Mes sakome, kad literatūros žodžiai ima pralaimėti vaizdams, kurie yra tūkstančius kartų greitesni ir efektyvesni, greitesni dar ir todėl, kad jų nereikia versti į kitas kalbas, jie sklinda per pasaulį be jokių kliūčių. Kad įsigali vizualumo kultūros epocha. Bet ta epocha jau įsigalėjusi. O žodžiai jau pralaimėję. Ką žinai, galbūt ateity literatūra išvis bus visa įpaveikslinta, virs paveiksliukais ir ikonėlėmis?

Esu tikra, kad daugės beraščių ir neskaitančių. Aišku, žmonės skaitys, kaip ir šiandien kasdien perskaito didžiulius informacijos kiekius, kuriuos galėtum sudėti į storas knygas. Bet tai ne Thomas Mannas. Meniškumo kriterijai menks, pritariu Andriui Jakučiūnui, menksta ir dabar. Apskritai trinsis ribos tarp kokybės ir nekokybės. Dar labiau stiprės įvaizdžio ir viešųjų ryšių galia. Keisis pats rašytojo tipas, daugės verslių projektininkų ir darbščių amatininkų, o knygų rašymas dar labiau virs industrija. „Akimirkos tironija“ skverbsis į klasiką. Kas dar beturės laiko Marceliui Proustui, Th. Mannui, Robertui Musiliui? Jie bus adaptuoti ir sudėti į kelių valandų trukmės laikmenas, pavyzdžiui, Th. Manno „Daktaras Faustas“ išsiteks dviejose valandose. O „Anna Karenina“? O asociatyvusis, klampusis Proustas?

Klausdami savęs, kokia literatūra bus po trisdešimties ir daugiau metų, pirmiausia turėtume klausti, kas bus skaitytojas. Mažas vaikas, pasodintas ant puoduko, bubulio nepadaro tol, kol į rankas negauna išmaniojo. O įduoti jam tą daiktą, sako psichologai, tai įduoti gramą kokaino. Anot jų, be išmaniųjų prietaisų realybė aplink vaiką darosi nepatraukli, neįdomi, kaip nespalvotame kine, todėl nežadinanti intereso. Joje stinga dinamikos, greičio, spalvų. Smegenys įpranta būti nuolat stimuliuojamos, o jei to nėra, kyla susierzinimas, pyktis, užvaldo apatija.

Bet tai dar ne viskas: jam jau sunku prisikasti iki savo draugų, nors jie mokosi toje pačioje klasėje, šalia, ir tėvų, kurie sėdi čia pat, ant sofos, nosis sukišę į savuosius prietaisus. Kaip per kartų kartas keičiasi tėvų ir vaikų santykiai nuo pat mažumės, galima paklausti vaikų darželių vyresnio amžiaus auklėtojų, ką prieš keletą dienų ir padariau. Pokyčiai, nešantys į orą. Sovietmečiu guję iš gyvenimo nuobodulį (dirbti, dirbti ir dar kartą dirbti), apie nuobodulį jau kalbame kaip apie vaistą. Amerikiečių psichologas primygtinai pataria: atimkite iš vaikų mobiliuosius, ir jie nenumirs, bet ims galvoti, ką gi čia nuveikus, pradės krutėti jų smegenys, rasis kūrybingos veiklos. Gal net – pridurčiau nuo savęs – jie ims ir neduokdie paskaitys kokią knygelę.

Nedrįsčiau leistis į detales, kokią evoliuciją patirs paskiri žanrai, pavyzdžiui, ar išnyks poetinė proza (taip, veikiausiai ji nunyks), kas nutiks poezijos metrui ir verlibrui. Bet, užuot džiaugusis, kad priklausau dar senajam pasauliui, pirmiausia galvočiau apie vaikus, kurie ir bus ateities literatūros skaitytojai.