Emocinės pagalbos linijoje savanoriavusi I. Stasiulytė: jūsų ausis jau yra didžiulė pagalba žmogui

Priscilla du Preez/Unsplash.com

Dvi aktorės, kurias šiandien matome scenoje, kažkada galbūt išklausė jūsų pačią sunkiausią akimirką. Valda Bičkutė įsitikinusi, jog aktorius taip pat turi gerai išmanyti žmogaus vidinį pasaulį. Jos kolegė Ineta Stasiulytė pasibaigus repeticijoms bei spektakliams toliau gilina žinias psichologijos srityje ir savanorystę „Vilties linijoje“ vadina vienu prasmingiausių savo darbų.

Svarstė apie psichologės darbą

Aktorė Valda Bičkutė mokydamasi mokykloje pradėjo lankyti savanorių kursus „Vilties linijoje“.

„Viena iš specialybių, su kuria ketinau susieti savo gyvenimą, buvo psichologija. O kad galėčiau praktiškai patirti, kas tai yra, užsirašiau į šiuos savanorystės kursus“, – prisimena V. Bičkutė.

Vis dėlto pašnekovė pripažįsta supratusi, kad tai nėra jos kelias, ir pasuko į aktorystę.

„Supratau, jog noriu tai sujungti su kūrybiniu darbu. Tačiau šie kursai man praverčia iki šiol – manau, kad aktorius taip pat yra psichologas – mes turime suvokti žmogaus vidinį pasaulį ir jį perteikti. Todėl tą pačią temą tiesiog analizuoju per kūrybą“, – kalbėjo aktorė.

Ji pridūrė, jog kartais kenčiančiojo artimiesiems nepavyksta niekaip jam padėti – jie taip pat sutrikę, nežino, kaip reikėtų elgtis. Tada gelbėja savanorio žvilgsnis iš šono.

„Aš esu už tokias linijas, už pagalbą žmogui. Psichologinė pagalba, lankymasis pas psichologą neturėtų būti kažkas baisaus – tai turėtų būti visiems suprantama gyvenimo dalis“, – svarstė aktorė.

V. Bičkutės nuomone, psichinė sveikata – tokia pat svarbi, kaip ir fizinis kūnas, pavyzdžiui, dantys. O dantų juk nepaprašome sutaisyti artimojo – su psichine sveikata taip pat turėtų dirbti specialistas.

Warren Wong/ Unsplash.com

Žmonėms psichologinę pagalbą padeda gauti ir šiandien

Aktorė prisimena, jog tuomet, kai mokėsi „Vilties linijos“ savanorių kursuose, viskas buvo netikėta: kaip reikia elgtis, klausyti pašnekovo, kaip užduoti klausimus. Paauglė tuo metu lankė ir šokio, teatro būrelius, taip pat mokyklą. Galiausiai visoms veikloms neužteko laiko ir teko rinktis – Vlada pasuko į teatrą. Kokias savybes, jos nuomone, turi turėti pagalbos linijos savanoris?

„Noras išgelbėti pasaulį ؘ– nėra būtinas. Tiesiog reikia suvokti, kad kažkokios tavo žinios ir savybės gali pasitarnauti konkrečiam žmogui konkrečią akimirką. Manau, žmogui visų pirma turėtų būti įdomu. To pakanka. O vėliau prireiks žinių, nuovokos“, – sakė V. Bičkutė.

Kalbant apie tai, ar savanoris neperima psichologinės įtampos ir depresyvių nuotaikų iš skambinančiojo, V. Bičkutė sako, jog šioje srityje – panašiai kaip ir aktoriaus gyvenime.

„Žmogus negali įsijausti – jis turi turėti savo ribas. Aktoriams taip pat sako: „Oi, jūs vaidinate mirtį, žmogžudystes – kaip jaučiatės?“. Tai yra žmogaus blaivaus proto aktas – nėra jokio reikalo tapatintis nei su vaidmeniu, nei su skambinančiojo problemomis. Žmonės turėtų būti mokomi atskirti: kur yra mano jausmai, o kur – kito žmogaus jausmai“, – kalbėjo V. Bičkutė.

Aktorė priminė, kad kuo savanoris jausis geriau, tuo geriau galės padėti emocinės pagalbos ieškančiam žmogui. V. Bičkutė ir šiandien padeda žmonėms išbristi iš juos užklupusių negandų – aktorė organizuoja specialias terapijos grupes, kuriose dirba profesionalūs psichoterapeutai.

„Noras padėti žmonėms man išliko. Noras, kad visi gyventume šviesiau, geriau, laimingiau. Jau pažįstu tikrai gerų psichoterapeutų ir visuomet juos rekomenduoju žmonėms. Jei galima padaryti, kad kitam būtų geriau – kodėl gi to nepadarius?“ – retoriškai klausia aktorė.

Kita vertus, ji visiškai pritaria frazei: „Išgelbėti nieko neišgelbėsite. Galite tik išsigelbėti.“
Kitaip tariant, žmogus turi pats norėti ir ieškoti pagalbos.

„Turime suvokti, kad, jei mums reikia pagalbos, turime drąsiai jos prašyti. Tai jokia gėda – atvirkščiai, tai suaugusio sąmoningumo požymis. Emocinė sveikata yra mūsų rankose“, – svarstė V. Bičkutė ir baigdama pokalbį visiems „Vilties linijos“ savanoriams palinkėjo sėkmės.

Pavan Trikutam/Unsplash.com

I. Stasiulytė: į tokią liniją skambinama, kai vienatvė pasiekia aukščiausią tašką

Ineta Stasiulytė mokyklos laikais taip pat baigė savanorių mokymus, ir jai teko pakelti ragelį bei bendrauti su ieškančiaisiais emocinės pagalbos. Kodėl ji nusprendė tam skirti savo laisvalaikį?

„Tai labai prasminga ir tam yra didžiulis poreikis. Skambindavo žmonių, kurių situacijos skirtingos, gyvenimo aplinkybės skiriasi, tačiau emocinė savijauta – tokia pati. Visos temos susieidavo į neviltį, baimę, nusivylimą ir didžiulį įsiskaudinimą“, – prisiminė I. Stasiulytė.

Aktorės nuomone, pasakoti asmeniškiausius dalykus svetimam žmogui nėra lengva. Tačiau kai vienatvė pasiekia tokį lygį, jog daugiau nebegali tverti, toks skambutis tampa išsigelbėjimu.

„Tai – toks paskutinis taškas. Su artimu žmogumi ne visuomet gali „skaudančiomis“ temomis pasikalbėti. O čia – net nežinai, su kuo kalbi. Kartais tereikia atidžiai išklausyti. Kai einame pas psichologus, įvairiausius koučerius, taip pat daugiau kalbame patys, nei klausome kito žmogaus. Kalbėti garsiai yra baisu. Tačiau jau kai pradedame, tokių dalykų apie save išgirstame, kad „oho!“ – sakė pašnekovė.

I. Stasiulytė patikina, kad savanoris neturi griebtis narplioti skambinančiojo problemų: kiekvienas yra pats atsakingas už savo gyvenimo vingius.

„Tačiau didžiulė pagalba yra tiesiog jūsų ausis. Kiek trunka tokie pokalbiai? Nuo 5 minučių iki valandos. Jausdami, kad pokalbis jau eina į pabaigą, mes visada paklausiame: „Kaip tu jautiesi dabar? Geriau ar taip pat blogai?“ – sako aktorė.

I. Stasiulytė prisimena, kad savanoriaujant pokalbių skaičius ir krūvis labai skirdavosi – kartais telefonas tylėdavo, o kartais tekdavo ragelį kilnoti dažnai arba pokalbis su vienu pašnekovu užsitęsdavo.

„Atsarginių“ ausų išties labai reikia – o mes visi jas turim. Jei nenorite laukti skambučio, galite mėginti žmogui pagelbėti bendraudami akis į akį. Kartais nereikia nieko daugiau, kaip tik prieiti ir apsikabinti“, – svarstė aktorė.

I. Stasiulytė iki šių dienų neprarado susidomėjimo žmogaus psichologija: radusi progą apsilanko įvairios tematikos paskaitose, kursuose.

„Savanorystės metu įgavau pačių pirmųjų psichologijos žinių. Ar dar kada nors sėsčiau savanoriauti emocinės pagalbos linijoje? Tam reikia laiko. Ši savanorystė – iš tiesų atsakingas veiksmas, ir to retkarčiais, priebėgomis geriau nedaryti. Be to, tam reikia susikaupti ir žinių. Juk mažytis jūsų komentaras „ne į temą“ gali dar labiau pabloginti situaciją. Reikia labai daug dirbti su savimi, kad galėtum sėsti į tą kėdę“, – pokalbį užbaigė I. Stasiulytė.

„Vilties linija“ – anoniminę emocinę pagalbą telefonu suaugusiesiems teikianti profesionalų komanda, kuriai rūpi žmonės ir jų gyvenimai. Į „Vilties liniją“ gali kreiptis kiekvienas sunkumus patiriantis žmogus, turintis didelių ar mažų problemų, ieškantis suprantančios „ausies“. Šioje linijoje dirbančių psichologų ir specialius kursus baigusių savanorių įsitikimu, stiprus yra tas, kuris kreipiasi pagalbos.