2018 07 27

Kun. Kęstutis Palikša

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Krikščionio gyvenimo stilius

Šv. Joakimo ir šv. Onos susitikimas prie Aukso vartų. (Vittore Carpaccio (Scarpazza), 1460–1525/1526 m.).

Kviečiame skaityti kun. Kęstučio Palikšos homiliją, sakytą liepos 26 d. Vilniaus Šv. Onos bažnyčios atlaidų metu.

Švenčiame šios bažnyčios titulo iškilmę, pagerbiame šv. Oną, prašome jos ir jos vyro šv. Joakimo užtarimo. Jie yra Jėzaus seneliai, Nekalčiausiosios Mergelės Marijos tėvai.

Popiežius Pranciškus 2013 metais šv. Joakimą ir Oną  šventė Rio de Žaneire, kur vyko pasaulio jaunimo dienos. Tąkart jis taip kalbėjo apie šiuos šventuosius: „Jų namuose į pasaulį atėjo Marija, kartu atsinešdama tą ypatingą Nekaltojo Prasidėjimo slėpinį (t.y., ji buvo pradėta be gimtosios nuodėmės – aut.  past.). Jų namuose ji augo, padedama jų meilės ir jų tikėjimo. Jų namuose ji išmoko klausyti Viešpaties ir vykdyti jo valią. Šventieji Joakimas ir Ona yra ilgos grandinės dalis, kuri šeimos šilumoje perdavė tikėjimą ir Dievo meilę iki pat Marijos. O ji, į savo įsčias priėmusi Dievo Sūnų, jį padovanojo pasauliui – padovanojo mums“. Popiežius taip pat pabrėžė, kokie svarbūs šeimos gyvenime yra seneliai – per juos perduodamas žmonijos ir tikėjimo paveldas.

Marijos tėvų šeima gali priminti ir kitas mūsų pažįstamas ar seniau pažinotas šeimas, kurios yra kuklios, ramios, bet spindi ypatingu šventumu. Žinoma, ji primena ir Marijos ir Juozapo šeimą, kurios centre yra Jėzus. Tad melskimės už mūsų šeimas ir visas šeimas, taip pat už parapijas ir bendruomenes. 

Visi ir kiekvienas esame pašaukti būti Bažnyčios kūne ir gimdyti tikėjimą naujuose jos nariuose.

Šiandien švęsdama šv. Joakimo ir Onos šventę, Bažnyčia neturi tikslo tik parodyti švento gyvenimo šeimą, ypatingai susijusią su Marija ir Jėzumi. Joakimas ir Ona šiandien minimi todėl, kad yra Senojo Izraelio tikėjimo srovės tėkmėje – jie yra Abraomo ir jo palikuonių tautos nariai. Jiems Viešpats pažadėjo ir patikėjo išgelbėjimą ir viltį. Dievo Sūnus įsikūnijo žmogaus prigimtį priėmęs Izraelio kaimenėje – Marijos Sūnus pagal kūną ir Dievo Sūnus pagal dievystę. Marija buvo Joakimo ir Onos dukra, kurie taip pat iš labai arti galėjo stebėti tą Jėzaus Kristaus gyvenimo dalį, kuri buvo paslėpta net ir nuo evangelistų. Joakimo ir Onos žemiškasis gyvenimas buvo nukreiptas į anūką – Išganytoją, kurio laukė visa tauta. Tai mums primena ir paties Kristaus įkurtą Motiną Bažnyčią, kurioje pasilieka Dievo ištikimybė savo žmonėms.

Tad šiandieną melskimės ir už Bažnyčią, mūsų Motiną. Šį Bažnyčios įvaizdį labai mėgo naudoti pirmųjų amžių Bažnyčios Tėvai. Bažnyčia, kuri yra Motina, gimdanti krikščionis Krikšto šaltinyje, pati yra sudaryta iš krikščionių. Bažnyčia nėra kažkas atskiro nuo mūsų pačių. Tai tikinčiųjų kūnas, Kristaus kūnas. Šv. Jeronimas rašė, kad „Kristaus Bažnyčia yra ne kas kita, kaip sielos tų, kurie tiki į Kristų“. Todėl Bažnyčios motiniškumą išgyvename mes visi – ir vyskupai, ir kunigai, ir kiekvienas tikintysis. Todėl kai krikščionis sako, kad tiki Dievu, bet netiki Bažnyčia, tai jis sako, kad netiki savimi pačiu.

Visi ir kiekvienas esame pašaukti būti Bažnyčios kūne ir gimdyti tikėjimą naujuose jos nariuose. Ir tai daroma ne kuo kitu, o visų pirmiausiai tam tikru mūsų kasdienio gyvenimo stiliumi. Tad šiandieną, švęsdami šiuos garbingus šventuosius, melsdamiesi už šeimas, už bendruomenes, už Bažnyčią, taip pat pamąstykime – koks yra bažnytinio gyvenimo stilius? Koks turėtų būti mano gyvenimo stilius, kad kuo labiau derėtų su Bažnyčios motiniškumu?