2018 08 02

Kun. Algirdas Toliatas

Marijos radijas

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min

48 val. nenutrūkstamai šlovinti Dievą susitikimo su Šventuoju Tėvu belaukiant

Greičiausiai nebėra negirdėjusiųjų, kad jau visai visai greitai – rugsėjo 21–25 dienomis – Lietuvoje lankysis popiežius Pranciškus. Kaip pasirengti jo atvykimui? Be abejo, svarbiausia – dvasiškai. Kad tai taptų ne tik renginiu, bet ir vaisingu susitikimu su Kristumi.

Apie tai Lietuvos policijos kapelionas kunigas Algirdas Toliatas kalbasi su dviem šauniais jaunais žmonėmis – Karoliu Kaplevskiu ir Solvita Sylytemaldos grupės „Viešpaties balsas“ nariais. Ši maldos grupė šlovina Dievą Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčioje trečiadieniais 19.30 val., o sekmadieniais 16 val. – per Mišias Vilniaus Šv. Ignoto bažnyčioje.

A. Toliatas: Kaip popiežiaus atvykimui ruošiasi jaunimas? Žinau apie vieną svarbią iniciatyvą – laukiant Šventojo Tėvo Pranciškaus, 48 valandas nepertraukiamai šlovinti Dievą. Bus kviečiami visi aktyviai jungtis. Bet pirmiausia, Karoli, papasakokite apie „Viešpaties balso“ maldos grupę ir šlovinimą.

K. Kaplevskis: „Viešpaties balsas“ įkurtas prieš pustrečių metų. Maždaug prieš tiek laiko pirmąkart į Lietuvą atvažiavo misionierius iš Lenkijos Marcinas Zielińskis. Nuėjau į susitikimą su juo iš smalsumo, tiesiog pasižiūrėti – buvo įdomu, nes ir spauda rašė, ir žmonės kalbėjo, kad, atvažiavus misionieriui Zielińskiui, vyksta stebuklai. Aklieji praregi, nebyliai prabyla, kurtieji pradeda girdėti – Dievas iš tiesų prisiliečia ir gydo šiandien, ir dalykai, apie kuriuos skaitome Evangelijoje, nėra pasibaigę prieš du tūkstančius metų – jie vyksta ir šiandien. Tad pirmiausia į tą susitikimą ėjau pasižiūrėti. Bet atėjus įvyko kažkas keista: pajutau, kaip Dievas prisilietė apčiuopiamai. Nuo to momento nebebuvo taip, kad tiesiog tikiu, jog Dievas yra. Tą momentą iš vidaus supratau: jis iš tiesų yra.

A. Toliatas: Žinoti iš vidaus, kad Dievas yra – koks tai jausmas?

K. Kaplevskis: Tą akimirką tiesiog pajutau begalinę Dievo meilę. Pajutau, jog esu mylimas, ir esu mylimas toks, koks esu, kad man nereikia prie nieko pritapti. Neturiu Dievui kaip nors ypatingai įtikti – jis tiesiog myli mane kaip savo kūrinį. Tiesiog pajusti Dievo meilę – kažkas įspūdinga. Supratau, kad tą pačią dieną Dievas prisilietė ir prie mano brolio. Iš tiesų daug mūsų narių – tai sužinojome gerokai vėliau, kai kelionėje susiradome vienas kitą, – buvome ten, ir prie mūsų Dievas prisilietė.

A. Toliatas: Dievas susižvejoja mus, patiems to nežinant, kiekvieną skirtingai. Vykstant futbolo čempionatui, išgirdau gerą frazę: negana matyti kamuolį – reikia aprėpti visą aikštelę. Tai Dievas mato visą aikštelę ir į ją susirinkusius žmones, kiekvieną susigaudo, kažką įdeda į širdį. Vėliau tie žmonės vieni kitus atranda, ir jiems atrodo atsitiktinumas, o iš tiesų čia – Dievo paruošti keliai… Žinoma, galima neatsiliepti Dievui, pasakyti: „Ne“. Bet jei nesutrukdome Dievui veikti (tai svarbiausia!), Dievas mus suveda ir uždega širdis. Kaip tų trijų išminčių, kurie, išvydę Betliejaus žvaigždę, suprato turį eiti į priekį.

K. Kaplevskis: Man anas susitikimas įdėjo į širdį du dalykus. Pirmiausia – norą šlovinti, nors neturiu muzikinių gabumų, nemoku groti, neturiu muzikinės klausos. Kitas dalykas – noras melstis už žmones, nešti jiems Gerąją žinią, kad žmonės patys galėtų tai patirti. Kai patiri Dievo grožį, gerumą, meilę, nebegali nesidalinti su kitais. Pats to ieškojau visą jaunystę kituose dalykuose, bet negalėjau atrasti. Širdis ieškojo Dievo, o aš galvojau, kad tai, ko ieškau, atrasiu piniguose, santykiuose, pomėgiuose. Bet niekas negalėjo užpildyti širdies – tik Dievas. Jam buvo vieta mano širdyje.

A. Toliatas: Besiklausydamas prisimenu biblinį vaizdą. Mozė, kaip suprantu, turėjo kalbos sutrikimų. Kai Viešpats Mozei pasakė eiti pas savo tautą ir paskelbti, kad jie turį keliauti iš Egipto, Mozė pasakė nemokąs, negalįs kalbėti. Tada Dievas jam davė Araoną, kuris mokėjo gerai kalbėti. Nepavyko Mozei išsisukti. Tad pagalvojau: kodėl Dievas pasikviečia šlovinimo grupės vadovą, neturintį muzikinių gebėjimų? Nes turintis gabumų galėtų didžiuotis: „Va, koks aš kietas – kaip gražiai galiu pašlovinti!“ Pasikviečia neturintį gabumų, kad tas šlovinimas būtų nuolankus, kad malda. Net, sakyčiau, išmalda: šlovintojas, neturintis gabumų, supranta nieko neturįs, esąs tuščiomis rankomis, ir tik Dievo malonė čia gali veikti. Kartu tai Dievo skirta misija – jis siunčia, kad peržengtume savo bedugnę, baimes, kompleksus, kad pagaliau patikėtume: ne aš savo jėgomis viską galiu, o Dievas daro savo darbus per mus, net per mūsų negales. Per jas dar labiau nei per įgalumą. Kai esame įgalūs, darome patys, ir Dievui čia vietos nebelieka. O kai esame pažeidžiami, Dievas veikia per mus, ir per mus eina Viešpaties balsas. Tai svarbiausia maldoje ir šlovinime.

K. Kaplevskis: Kaip viskas vyko? Kilo begalinis troškimas (ir dabar jis išlikęs) šlovinti Dievą. Kaip minėjau, aname susitikime su misionieriumi buvome kartu su broliu, ir jis patyrė tą patį, tad daug dalykų darome kartu. Tai, kad, leisdamasis į tokią kelionę, nesu vienas, jog galime eiti kartu – taip pat didžiulė Dievo malonė. Kai atrodo, kad jau per sunku, kad atėjo naktis, turiu brolį, kuris sako: „Keliamės, einame, darome.“ Toks vienas kito palaikymas! Ir šlovinti kartu pradėjome, diena po dienos. Iš pradžių tas mūsų šlovinimas labai ilgai užtrukdavo, nes nemokėjome to daryti. Įsijungdavome internetą, susirasdavome jutube giesmių ir giedodavome, melsdavomės.

A. Toliatas: Neblogas variantas, kai nėra šlovinimo grupės – įsijungi internetą ir šlovini. Panašiai, kaip melstis kartu su Marijos radiju. Įsijungiame radiją ir giedame iš širdies su angelų chorais.

K. Kaplevskis: Tikrai taip. Norėjosi šlovinti Dievą, susitikti su juo nuolat, kartu leisti laiką. Kaip su kažkuo artimu, labai brangiu. Todėl šlovinant laikas bėgdavo labai greit. Susitariame su broliu vakare pusvalandį ar valandą pašlovinti. Šloviname, šloviname. Žvilgtelime į laikrodį – trečia nakties. Praėjo keturios valandos! Iš ryto – į darbą. Kitą vakarą – vėl tas pat. Užtrukdavome, nes norisi būti su Dievu, gera su juo būti.

Šlovinimas labai stiprina. Žinoma, skaitau Šventąjį Raštą, kitaip meldžiuosi, skaitau litanijas. Bet stengiuosi kasdien rasti laiko šlovinti bent valandą. Ką esu patyręs per šlovinimo metus? Kaip ir visi, kartais turiu rūpesčių, kuriuos reikia išspręsti, dalykų, kurie kelia nerimą. Bet padedu juos į šalį ir sakau: „Dieve, dabar laikas tau.“ Ir einu šlovinti. Ne kartą esu patyręs, kaip Dievas pasirūpina tais dalykais, kurie kėlė nerimą. Tarkim, pašlovinęs žvilgteliu į telefoną ir randu atėjusių žinučių, pranešančių, kad išspręsti dalykai, dėl kurių buvo neramu ir kuriems galėjau sugaišti visą vakarą. Tad kasdien skiriu bent pusvalandį šlovinimui, ir jaučiu, kad tai mane pripildo, augina.

A. Toliatas: Taip, turime nuostabų dalyką – šlovinimą. Tai pratimai ne tik sielai, bet ir kūnui. Teko girdėti, nors nesu matęs: hebrajų kultūroje į šventyklą žmogus ne eina, o bėga – tiek išsiilgęs susitikti su Dievu. Žinoma, kartais noro bėgti gali nebūti, bet jį galima sužadinti bebėgant – tereikia atlikti tam tikrus pasitikimo žingsnius. Tai be galo svarbu ir mums, laukiantiems susitikimo su popiežiumi. Itin svarbi pasirengimo dalis – malda, laukimas, širdies paruošimas. Jei kaip Morta per daug rūpindamiesi buitiniais dalykais neparuošime širdies, tas susitikimas ateis ir praeis, neliks jokio užtaiso, vidinės galios. Tad, kad Šventojo Tėvo atvažiavimas įvyktų, paruoškime save maldoje.

Solvita, ar tavo maldos gyvenime visada buvo atrastas, suprastas ir priimtas šlovinimas?

S. Sylytė: Mano istorijoje giesmės atsirado nuo pat pradžios, nuo atsivertimo – prieš aštuonerius metus. Iš tiesų ir atsiverčiau per giesmes. Savanoriavau dienos centre, ir ten giedodavome per Mišias. Iki devintos vakaro! Visi vaikai jau būdavo išėję, o mes, savanoriai, dar giedame. Būtent per giesmes man pradėjo kilti klausimų, kodėl jos visos apie Jėzų. Žinojau apie Dievą, bet gyvojo Dievo mano gyvenime nebuvo. Ir būtent tų giesmių dėka man ėmė kilti klausimų, pradėjau melstis. Tada išgyvenau susitikimą su Dievu – kad jis yra realus, veikiantis mano gyvenime, mano kasdienybėje. Tuo metu dar nebuvau susitikusi su charizmatikais – žmonėmis, maldą išreiškiančiais per giedojimą, muziką, šokį, ritmą, tad giedojimas man tebuvo tiesiog maldos žodžiai, kuriems pritaikyta melodija. Na, ne šiaip žodžiai, o giesmė Dievui.

Apsigyvenus Vilniuje, atsirado kiek kitoks žmonių ratas, pradėjau tarsi justi kvietimą eiti į vienuolyną, tapti vienuole. Buvo laikas, kai gyvenau su vienuolėmis. Kaip tik tada jos gavo Šventąją Dvasią – tai yra jos ją turėjo visada, bet tada patyrė tokį stiprų Šventosios Dvasios prisilietimą. Tai nuostabu. Vienuolės kiekvieną vakarą, po visų maldų, atlikdavo adoraciją ir dar visą valandą šlovindavo Viešpatį.

A. Toliatas: Kaip toks papildomas šlovinimas, džiaugsminga malda su Jėzumi, keičia bendruomenės gyvenimą?

S. Sylytė: Tai tikrai paveikė santykius – atsirado daug daugiau atvirumo, džiaugsmo, dalinimosi apie giluminius dalykus, apie Dievo vedimą kasdienybėje. Kartais būti pranašu namuose iš tiesų sunku. Ir kartais net vienuolyne tampa sunku kalbėti apie savo giluminius dalykus. Čia žmonės taip arti vieni kitų, kad kartais pradedi jaustis ne iki galo saugus – visiems žinomi ne tik tie dalykai, apie kuriuos Dievas tau kalba ir ko tu nori, bet ir visos silpnybės, vietos, kur suklumpi. O suklumpi kasdien. Bet tada, kai vienuolės gavo Šventąją Dvasią, atsirado tiek daug meilės, kuri veikė ne tik tą namų bendruomenę, bet ir visą vienuoliją. Buvo labai gražu.

Kai apsigyvenau pas tas seseris, jos pradėjo burti žmones į charizminę grupelę, tad sekmadieniais būdavo ilgesnis šlovinimas, kuriame dalyvaudavo ne tik vienuolyno bendruomenė. Ten gyvenau, tad kartais dalyvaudavau.

Karolis taip pat buvo gavęs Šventosios Dvasios krikštą ir labai trokšdavo šlovinti. Ateidavo su broliu ir plodavo, net šokinėdavo. O mūsų koplytėlė buvo nedidelė, medinėmis grindimis. Ant grindų – aukšta žvakidė, kurioje dega žvakės. Šloviname, jie šokinėja, tos grindys linguoja, o aš žiūriu į žvakidę ir galvoju: „Liaukitės, mes tuoj užsidegsim!“ Plodavo jie ritmingai, bet truputėlį nepataikydami į taktą, ir tai mane erzindavo. Ir tas plojimas bažnyčioje erzino, galvodavau: „Čia ne koncertas, aš negirdžiu giesmės žodžių…“ Man tikrai būdavo sunku priimti būtent tokią emocingą maldos išraišką.

Po kiek laiko išsikrausčiau į kitą vienuolyną, kitą miestą, ir pusmetį gyvenau noviciate. Dievas mano širdyje darė tam tikrus dalykus, tad, daugiau susipažįstant su charizmatikais, požiūris į juos pamažu keitėsi. Bet vis tiek buvo sunku priimti tokią maldos išraišką.

Po pusmečio noviciate vis dėlto supratau, kad tai nėra mano kelias, tad išėjau ir natūraliai grįžau į tą pačią aplinką, pas tuos pačius charizmatikus. Karolis turėjo stiprų Šventosios Dvasios raginimą šlovinti, aš vis dažniau būdavau tuose šlovinimuose, kur visi ploja, garsiai gieda, tad ėmiau ir pati užsidegti troškimu šlovinti. Įvyko lyg lūžis. Kartą atsitiko, kad nebuvo kam šlovinti, tik aš, truputėlį grojanti gitara. Mano balsas tylus, o kai išsigąstu – apskritai nebelieka. Ir grojimas mano neįspūdingas. O tąkart tiesiog nebuvo kam. Tad sėdžiu prieš mūsų susitikimą, žmonės renkasi, o aš verkiu. Galvoju: „Bus nesąmonė, mano balso nė nesigirdi, jie visi ploja, rėkia… Tikrai jų neprarėksiu…“ Tai buvo lūžio taškas, kai tiesiog žengiau tą žingsnį. Per savo neįgalumą: „Aš negaliu, bet tu, Dieve, daryk, ką nori…“ Ir iš tiesų jaučiau, kaip stipriai Dievas mane keitė.

Dabar šloviname kiekvieną trečiadienį 19.30 val. Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčioje, o sekmadieniais 16 val. – per Mišias Vilniaus Šv. Ignoto bažnyčioje. Buvo ne vienas šlovinimas, per kurį turėjau vadovauti didesnei komandai žmonių, kai kurie iš jų ir geriau groja, ir muzikalesni už mane. Kartais norėjosi sakyti: „Tai jūs tęskite šlovinimą.“ Bet iš tiesų Dievas ragina šlovinti ne kliaunantis muzikiniais gebėjimais, o labai gerai suvokiant, kad pirmiausia ir svarbiausia – šlovinimas yra širdies malda Dievui. Tiksliausias šlovinimo apibūdinimas – tai meilės Dievui laikas. Ir Karolis minėjo: kaip įsimylėjėliai gali praleisti kelias valandas, nepastebėdami, kaip greitai jos prabėgo, taip ir šlovinant, kai mūsų giesmė, šokis, šūksniai, plojimas, grojimas instrumentu nukreipiama tik į Dievą ir tik tam, kad išreikštume meilę Jam. Kaip minėjote, kartais, kai sunku, nesinori nei šokti, nei ploti. Jautiesi pavargęs, susimovęs, nemokantis. Bet tai nėra esminis dalykas. Dievui vis tiek priklauso ta pati šlovė, kaip vakar, taip ir šiandien. Ir tada atsiranda apsisprendimas šlovinti, nepaisant savo mažumo. Dievas veda, gydo, moko. Iš tiesų dovanoja tai, ko trūksta žmonėms.

A. Toliatas: Labai svarbu, kad šlovinimas – autentiška malda, kai prieiname prie savo negalės ribos ir metamės į bedugnę. Tada Dievas tampa mūsų Keliu, Tiesa ir Gyvenimu. Kai pajunti Dievo vedimą, atsiranda visai kita maldos kokybė. Atiduodi savo balsą Dievo veikimui, ir įvyksta stebuklai.

Grįžkime prie pasirengimo Šventojo Tėvo atvykimui. Ko popiežius labiausiai laukia, ką jis labiausiai myli? Sugrudusias širdis – kaip Kristus. Ką jis veikia atvažiavęs į vieną ar kitą šalį? Eina pas vargšus, sunkiai gyvenančius vienišus senjorus, į prieglaudas, kalėjimus – ten, kur gyvena labiausiai sužeisti žmonės, kur labiausiai skauda. Tai, kad Šventasis Tėvas atvyksta į Lietuvą – mums didžiulė dovana, bet kartu ir įpareigojimas, atsakomybė. Gauname tokią dovaną – popiežius skirs mums net dvi dienas! – tad būtų nuodėmė jos neišnaudoti. Kad ir kokie būtume užimti. Galbūt galima pažiūrėti Šventojo Tėvo viešnagę per televizorių. Galbūt esame lankęsi Italijoje, Vatikane, gal net asmenukę su popiežiumi pasidarėme. Bet jis atvyksta į mūsų šalį, ir tai – mūsų galimybė atgimti Šventojoje Dvasioje, parodyti solidarumą su visa Bažnyčia, parodyti pasauliui, kad mums tai svarbu. Parodyti, kad kiekvienam iš mūsų tikėjimas yra bendrystė, o ne asmeninis reikalas. 1993-iaisiais Jonas Paulius II atvažiavo į posovietinę šalį, ir kiek žmonių susibūrė parodyti, kad esame laisvi. Tad ir dabar parodykime, kaip mums tai svarbu!

Man, kaip kunigui, labai svarbu, kad Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčioje žiemą, kai ji dar nebuvo iš naujo pašventinta, per šaltį kiekvieną trečiadienį vakarais rinkosi „Viešpaties balsas“ ir meldėsi po dvi valandas, šiek tiek pasišildydami elektrinėmis šildyklėmis. Ir išmeldėme, Dievo stebuklas įvyko! Be galo daug žmonių padėjo, kad bažnyčia atgimtų ir pasiruoštų būti iš naujo pašventinta. Vėlgi labiausiai jungė ir vienijo malda, nematomi ryšiai. Tad man Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia – kaip mūsų laisvės, pažeidžiamo žmogiškumo simbolis.

Nuostabu, kad būtent Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčioje rugpjūčio 31–rugsėjo 2 d. vyks 48 valandų šlovinimas. Pirmiausia kilo maldos už Vilnių ir jo vienybę iniciatyva. Tada paaiškėjo, kad yra norinčiųjų dalyvauti iš visos Lietuvos. Galų gale sužinojome, kad tuo metu šlovinimas vyks visose Baltijos šalyse – tarsi naujas Baltijos kelias.

Šlovinimą Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčioje pradėsime rugpjūčio 31-osios vakarą 18 val. Mišiomis. Šlovinimas be perstojo vyks iki rugsėjo 2-osios, baigsime Mišiomis. Čia nuolat atvažiuos skirtingų šlovinimo grupių, ir visi esate labai laukiami. Tad, jei jaučiate, kad norėtumėte su grupe prisidėti prie Šventojo Tėvo laukimo malda, atvažiuokite su bendruomene! Sukurta interneto svetainė http://48h.lt, kviečiame apsilankyti, prisijungti. Jei neturite klausos ar balso, galite ploti ar trypti – mūsų grindys betoninės, žvakės nenukris.

Per tas 48 valandas Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčioje vyks ne tik šlovinimas, bet ir kitų renginių, susitikimų (pirmiausia – skirtų šiuolaikinės vergovės, prekybos žmonėmis problemoms, Šv. Mortos iniciatyvai Lietuvoje – kaip žinome, jos idėja priklauso būtent popiežiui Pranciškui), bus klausoma išpažinčių, tad bus reikalingos savanorių rankos ir kojos.

Beje, rugsėjo 4 d. sukanka 250 metų, kai buvo pastatyta Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia, tad kviečiame visus jungtis malda ir buvimu.

Solvita pasakojo, kad pasaulyje yra vietų, kur žmonės šlovina visą parą. Ir Dievas gydo šiandien, gyvenimas keičiasi, o tai ir yra naujoji evangelizacija. Tad kviečiu visus, kurie meldžiatės rožinį, kalbate litanijas, pasimelskite už šį mūsų 48 valandų susitikimą, kad jis praeitų sklandžiai, kad būtume vieningi. Rožinio malda papildo šlovinimą, tad vieni kitus tik praturtiname, o jungiamoji grandis yra Kristus. Pasiruoškime Šventojo Tėvo atvykimui, pasiruoškime švęsti laisvę – kai būsime vieningi, būsime laisvi ir stiprūs.

Tegu Dievas daro per mus reikalingus darbus.