Pal. Teofilius Matulionis Latvijoje (I) Varaklianai

Varaklianų Šv. Viktoro koplyčia. Vaidoto Žuko nuotrauka

Iš Vilniaus iki Varaklianų – apie 300 km. Karštą rugpjūčio dieną mus pasitiko katalikų parapijos klebonas Česlavas Mikšto. Pirmą kartą sutiktas kunigas buvo atidus ir paslaugus pagal popiežiaus Pranciškaus principą: „Be žmogiško ryšio nebus sielovados.“ Norėjome pamatyti ir pajusti tą aplinką, kuri formavo jaunojo vikaro Teofiliaus skonį, tą vietą, kurioje prasidėjo švento kunigo gyvenimas.

Teofilius Matulionis, baigęs Rusijos imperijos Peterburgo dvasinę akademiją ir gavęs šventimus, 1900 m. buvo paskirtas į rytinę Latviją. Varaklianų miestelis, įkurtas prie trakto Rezeknė–Ryga, kaip ir to meto Lietuvoje, buvo pilnas žydų, turėjusių čia tris sinagogas (išliko viena, mūrinė).

Varaklianų katalikų bažnyčia. Vaidoto Žuko nuotrauka

Nuo XVI a. Varaklianai garsėjo šviesiais ir veikliais grafais der Borchais. Eruditas, mokslininkas ir valstybininkas Michailas Janas von der Borchas (1751–1811) buvo sužavėtas klasicizmo idealų, sakė, kad „menas turi būti didingas, skatinti dorybingumą ir norą prasmingai gyventi“. Grafas turėjo vertingą mineralų kolekciją. M. J. von der Borchas pasikvietė iš Italijos architektą Vincenzą Macottį (1756–1798), kuris prie Varaklianų pastatė Borchams rūmus su sienine tapyba, bokštais ir parku (1783–1789, dabar – krašto muziejus).

Grafų der Borchų Varaklianų dvaras-pilis. Vaidoto Žuko nuotrauka

Kitas giminės atstovas – Karolis von der Borchas Varaklianų miestelio centre pastatė mūrinę Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią su klasicizmo elementais (1857) ir Panteonono stiliaus rotondinę Šv. Viktoro koplyčią. Jos rūsyje iki šiol palaidoti mecenatai Borchai.

Dar Varaklianuose galima aplankyti Žydų ir Brolių kapus, evangelikų liuteronų bažnyčią su apžvalgos bokštu, liuteronų kapinių ansamblį „Baltoji gulbė keliauja į dausas“ ir kita.

Varaklianų dvaro centrinė aikštė. Vaidoto Žuko nuotrauka

K. von der Borcho pastatytoje Varaklianų katalikų bažnyčioje yra puikūs rudo ir balto marmuro altoriai (manoma, pagaminti Italijoje), stilinga marmurinė krikštykla, vertingos drožybos sakykla ir tos pačios stilistikos klausykla (gal čia penitentų laukė jaunasis vikaras Teofilius).

Sakykla Varaklianų bažnyčioje. Vaidoto Žuko nuotrauka

Sakyklos fragmentas. Vaidoto Žuko nuotrauka

Marmurinė krikštykla. Vaidoto Žuko nuotrauka

Sena klausykla. Vaidoto Žuko nuotrauka

Šoniniuose altoriuose – XIX a. pabaigos Vilniaus dailės mokyklos studentų tapyti religinių siužetų paveikslai – Nukryžiuotasis ir Archangelas Mykolas – geros akademinės mokyklos kopijos. Bažnyčios šoninėse navose yra labai įdomios freskos, kurių autorystės ir sukūrimo meto dar nepavyko nustatyti.

XIX a. pab. Vilniaus studentų nutapytas Nukryžiuotasis Varaklianų bažnyčioje. Vaidoto Žuko nuotrauka

Freskos Varaklianų bažnyčioje. Vaidoto Žuko nuotrauka

Yra dar viena asmenybė, kilusi iš šio krašto, susijusi su palaimintuoju Teofiliumi. Tai latvių vyskupas Peteris Strodsas (1892–1960), kuris Varaklianuose gimė ir mokėsi pradžios mokykloje. T. Matulionį ir P. Strodsą siejo artimas ryšys ir abipusė pagarba, nes 1960 m. rudenį senas vyskupas Teofilius iš tarybinės tremties Šeduvoje buvo nuvežtas į Rygoje vykusias vyskupo P. Strodso laidotuves.

Varaklianų katalikų klebonas Česlavas Mikšto aprodė ne tik tradicines, reprezentacines vietas, bet ir plačias viškas prie vargonų, bokštus, bažnyčios palėpę, netgi užkaborius, pasenusių, nenaudojamų liturginių daiktų dėžes, stalčius su senais siuviniais ir audiniais. Sužinojęs apie palaimintojo Teofiliaus gimtinėje Alantoje kuriamą jo vardo muziejų, leido pasirinkti kai ką iš nenaudojamų, bet mus dominančių latviškų XIX–XX a. pradžios eksponatų.