Kodėl popiežius Pranciškus Europą vadina pavargusia močiute?

2014 m. lapkričio 25 d. popiežius lankėsi Europos Parlamente. EP nuotrauka

Gyvendamas Vatikane argentinietis Jorge Mario Bergoglio grįžta prie šaknų, jo tėvai – italai, emigravę į Argentiną. Visgi Pranciškus – pirmasis popiežius šių laikų Katalikų Bažnyčios istorijoje ne iš Europos. Ir nors du jo pirmtakai – vokietis Benediktas XVI ir lenkas Jonas Paulius II ypač rūpinosi Europa, o Pranciškus pabrėžia Bažnyčios universalumą ir pirmenybę rinkdamasis keliones teikia kitiems žemynams, europiečiams jis tikrai turi ką pasakyti. Jo pastabos  – neretai kritiškos.

Europa, anot Pranciškaus, yra nutolusi nuo savo idealo – taikios, kūrybingos, veiklios sąjungos, kurios nariai ne tik gerbia savo teises, bet ir suvokia pareigas. Pavargusią ir pasenusią  Europą Šventasis Tėvas ragina atsibusti ir, suvokus savo reikšmę pasaulyje, prisiimti daugiau atsakomybės. Tiesa, be sveiko santykio su krikščioniška praeitimi to padaryti nepavyks.

„Nebematau Schumano, nebematau Adenauerio“, – sakė popiežius interviu knygoje prancūzų intelektualui Dominique Wolton. Europa yra apimta baimės. Ji užsidarė. Iš vaisingos motinos ji tapo nevaisinga močiute. 

Kelionės Europoje – nedažnos

Per penkerius pontifikato metus Šventasis Tėvas Europoje nesilankė gausiai, jei neskaičiuosime kelionių Italijoje. Pirmasis popiežiaus vizitas Europoje vyko 2014 m. rugsėjį Albanijoje, lapkritį – Prancūzijos Strasbūro mieste esančiame Europos Parlamente. Tai buvo trumpiausias vos 4 val. vizitas. 2015-aisiais Pranciškus aplankė Bosniją ir Hercogoviną, 2016 m. pabėgėlius Graikijos Lesbo saloje, katalikišką jaunimą, iš viso pasaulio susirinkusį Lenkijoje.Taip pat nuvyko į Švediją Reformacijos 500 metų jubiliejaus proga. 2017-aisiais Šventasis Tėvas minėjo Marijos apsireiškimų šimtmetį Fatimoje, Portugalijoje. Šių metų birželį Pranciškus 70-ųjų Ekumeninės bažnyčių tarybos metinių proga viešėjo Šveicarijoje, rugpjūčio paskutinį savaitgalį pasveikins pasaulinio šeimų susitikimo dalyvius Airijoje, o rugsėjo 22–25 aplankys Baltijos šalis. Iš viso per penkmetį įvyko 23 popiežiaus kelionės. Kelissyk jis lankėsi Pietų Amerikoje ir Azijoje, taip pat Šiaurės Amerikoje, Afrikoje.

2014 m. lapkričio 25 d. popiežius lankėsi Europos Parlamente. EP nuotrauka

Europa – močiutė

„Pasaulis, vis labiau susisaistęs bei globalesnis ir todėl mažiau „eurocentriškas“. Tačiau išsiplėtusi, įtakingesnė Sąjunga labiau primena šiek tiek senstelėjusią ir prislėgtą Europą, nebesijaučiančią pagrindiniu veikėju aplinkoje, į kurią dažnai žvelgia šaltai, nepatikliai ir kartais net įtariai“, – kalbėjo Pranciškus Strasbūre 2014 m. Tai buvo antrasis Katalikų Bažnyčios vadovo apsilankymas Europos Parlamente. Jonas Paulius II ten lankėsi 1988 m.

Šventasis Tėvas priminė, kad ES steigėjai (katalikai Konradas Adenaueris, Robertas Schumanas, Alcide de Gasperi – R.G.) toško taikaus bendradarbiavimo tarp tautų, kurio pagrindas – krikščioniška žmogaus orumo samprata. „Šio ambicingo politinio projekto pagrindas buvo pasitikėjimas žmogumi, ne tiek kaip piliečiu ar ekonominiu subjektu, bet visų pirma žmogumi kaip asmeniu, apdovanotu transcendentiniu orumu“, – sakė popiežius. ES įsipareigojimas gerbti ir ginti žmogaus teises ne tik Europoje, bet ir kitur kyla iš šios sampratos. Ir tai labai svarbu, nes neretai žmonės traktuojami kaip objektai, kuriais galima atsikratyti, kai jie tampa nebenaudingi.

Visgi popiežius atkreipė dėmesį, kad žmogaus teisių kultūrą reikia pagilinti, nes neretai jomis piktnaudžiaujama, reikalaujant individualistinių teisių, nepaisančių nei pareigų, nei socialinio konteksto: „Jei kiekvieno teisė darniai neorientuota į didesnį gėrį, ji galiausiai imama suvokti kaip neribota ir virsta konfliktų bei smurto šaltiniu.“

Europa yra pavargusi ir pasenusi močiutė, nebevaisinga ir nebegyvybinga, sakė Pranciškus. Politinių debatų centre vyrauja techniniai ir ekonominiai klausimai, o ne tikras rūpinimasis žmogumi. Europiečiai gyvena savanaudiškai ir dėl to juos kamuoja vienatvė ir beviltiškumas. Atrodo, kad Europą įkvėpę idealai nustojo patrauklumo.

Rafaelio freskos „Atėnų mokykla“ fragmentas, Platonas (kairėje) ir Aristotelis (dešinėje).

Europa ir krikščionybė

Kalbėdamas Europos Parlamente, popiežius pasiūlė būdą, kaip atgaivinti Europos idealą. Jis priminė garsią Rafaelio freską Vatikano Siksto koplyčioje, kur vaizduojama vadinamoji Atėnų mokykla. Platonas pirštu rodo į viršų, Aristotelis – ištiesęs ranką į priekį. Pasak popiežiaus, ši freska nusako Europą – tai dangaus ir žemės susitikimas. Atvirumas Dievui ir praktiniai gebėjimai spręsti konkrečias problemas.

„Europos ateitis priklauso nuo šių dviejų elementų gyvos ir neperskiriamos jungties atradimo iš naujo. Europa, nebegebanti atsiverti transcendentiniam gyvenimo matmeniui, rizikuoja pamažu prarasti savo sielą ir tą „humanistinę dvasią“, kurią ji vis dėlto myli ir gina“, – kalbėjo popiežius.  

Jis ragino nebijoti praeities: „Europą su krikščionybe sieja dutūkstantmetė istorija. Istorija, nestokojanti konfliktų ir klaidų, taip pat nuodėmių, tačiau visada gaivinama troškimo kurti gėrį. Tai liudija mūsų miestų grožybė ir visame žemyne gausių meilės ir žmonių bendruomenės statydinimo darbų gražumas.“

Visgi vien krikščionybė Europos neapibrėžia. Išskirtintis jos bruožas, kaip popiežius teigė interviu prancūzui D. Wolton’ui, yra integruoti kultūras, priimti kitus žmones.

Popiežius Lesbo saloje 2016 m. EPA nuotrauka

Spręsti su imigracija susijusias problemas

Pranciškus ne sykį yra priminęs Jėzaus žodžius: „Buvau keleivis – ir mane priglaudėte.“ Jis kartoja, kad pabėgėliai – žmonės, kurių negalima ignoruoti, atitverti sienomis, teisinantis politinėmis, ekonominėmis ar netgi religinėmis priežastimis.

„Nevalia leisti, kad Viduržemio jūra taptų didžiulėmis kapinėmis! Vyrus ir moteris, kurie kasdien baržomis pasiekia Europos pakrantes, būtina priimti ir jiems padėti. […] Su imigracija susijusias problemas Europa pajėgs įveikti tiktai mokėdama aiškiai pateikti savo kultūrinę tapatybę ir įgyvendinti tinkamus įstatymus, apsaugančius Europos piliečių teises ir sykiu laiduojančius migrantų priėmimą, mokėdama imtis teisingų, drąsių ir konkrečių politinių priemonių, kad padėtų migrantų kilmės šalims plėtotis socialiniu bei politiniu lygmeniu ir įveikti vidinius konfliktus – pagrindinę šio reiškinio priežastį, užuot vykdžiusi konfliktus didinančią bei kurstančią savanaudiškų interesų politiką“, – kalbėjo popiežius prieš ketverius metus Europos Parlamente. Debatai dėl migrantų, kai kurioms šalims atsisakant juos priimti, tęsiasi iki šiol.

Vienas iš savanaudiškų interesų, apie kuriuos kalbėjo popiežius, pavyzdžių – išteklių gavyba besivystančiose šalyse. Į tai Šventasis Tėvas yra atkreipęs dėmesį ne kartą. Štai prieš du mėnesius interviu apie migraciją iš Afrikos į Europą naujienų tarnybai „Reuters“ jis teigė, kad europiečiai turi Afrikoje investuoti ne išeikvodami jų išteklius, o kurdami darbo vietas, skatindami švietimą, kitaip nuolat reikės spręsti migracijos problemas. Šventasis Tėvas kritiškai atsiliepė apie europiečių skundus dėl migrantų iš Afrikos. Pasak jo, Afrikos santykis su likusiu pasauliu – neteisingas.

2016 m. gegužės 6 d. popiežiui įteikta Karolio Didžiojo premija. L’Osservatore romano nuotrauka

Pranciškaus svajonių Europa

2016 metais Pranciškui buvo įteikta prestižinė Karolio Didžiojo premija už „pastangas skleisti europietiškas taikos, tolerancijos, užuojautos ir solidarumo vertybes“. Acheno miesto ir Europos Sąjungos vadovų delegaciją Vatikane priėmęs popiežius priminė Holokaustą išgyvenusį Nobelio literatūros premijos laureato Elie Wieselio, geriausiai žinomo dėl memuarų „Naktis“, kuriuose aprašyta Aušvico patirtis, mintį, kad Europai reikalingas „atminties perpylimas“. Pasak popiežiaus, reikia prisiminti Europos vienybės kūrėjus, kurie ne tik svajojo, bet išdrįso atsisakyti senojo valstybių sambūvio modelio ir kurė naują projektą. Šiandienos sunkumai gali būti išspręsti semiantis įkvėpimo iš praeities. Europa, Pranciškaus teigimu, turi sugebėti integruoti, kalbėtis (dialoguoti) ir kurti (gimdyti).

„Svajoju apie jauną Europą, sugebančią dar būti motina; motina, kuri turi savyje gyvybę, gerbia gyvybę ir teikia gyvenimo viltį. Svajoju apie Europą, kuri rūpinasi vaiku, kuri padeda kaip broliui prieglobsčio ieškančiam visko netekusiam atvykėliui. Svajoju apie Europą, kuri girdi ir brangina sergančius ir senus žmones, kad jie nebūtų paversti neproduktyviomis atliekomis. Svajoju apie Europą, kurioje būti migrantu tai ne nusikaltimas, bet kvietimas labiau rūpintis žmogaus orumu. Svajoju apie Europą, kurioje jaunimas kvėpuoja sąžiningumo oru, myli kultūros grožį ir paprastą gyvenimą, nesuterštą konsumizmo užgaidomis, kurioje tuoktis ir susilaukti vaikų – tai didžiulė atsakomybė ir džiaugsmas, o ne problema, žinant, kad trūksta stabilaus darbo. Svajoju apie Europą kuri gina visų teises, neužmiršdama ir visiems skirtų pareigų. Svajoju apie Europą, apie kurią nebūtų galima sakyti, kad rūpinimasis žmogaus teisėmis buvo paskutinė jos utopija“, – kalbėjo popiežius. 

Krikščionių užduotis Europoje

2017 m. Popiežius Pranciškus Vatikane vykusioje konferencijoje  „(Per)mąstyti Europą. Krikščionių indėlis į Europos projekto ateitį“ vyskupams, politikams, diplomatams kalbėjo apie krikščionių atsakomybę Europoje, kur vis didesnei daliai žmonių krikščionybė darosi svetima.

Pirmiausia, krikščionys turi kitiems priminti, kad svarbiausia asmenys, o ne skaičiai ar institucijos. Antra, kad asmenys priklauso bendruomenei. Šeima ir bendruomenė, popiežiaus teigimu, yra du Europos pamatai, prie kurių statymo krikščionys gali prisidėti. Reikalingos plytos: dialogas, priėmimas, solidarumas, vystymasis, taika.

Šventasis Tėvas atkreipė dėmesį, kad reikia įveikti gan dažnai pasitaikantį požiūrį, jog religija kenkia visuomenei, todėl turi būti apribota įsitikinimų ir jausmų srityje. Dialogo stokos dirvoje suveši ekstremistiniai ir populistiniai judėjimai, kurie nesiūlo nieko konstruktyvaus, vien tik protestuoja. Tačiau krikščionys yra pašaukti kurti politinį dialogą, padėti politikai atgauti orumą, kad ji būtų suvokiama kaip tarnystė bendrojo gėrio labui, o ne valdžios savinimasis.

2017 m. interviu ispanų dienraščiui „El Pais“ popiežius sakė,  kad europiečiai turėtų nepasiduoti populizmo vilionėms, nes panašios klaidos sprendžiant ekonominius ir politinius sprendimus jau buvo padarytos 4 dešimtmetyje ir tai atvedė prie Antrojo pasaulinio karo. Jis priminė, kad Vokietija ieškojo lyderio, galinčio grąžinti jai tapatybę, ir išsirinko Hitlerį, kuris ją sužlugdė. Slegiami sunkumų mes dažnai dairomės tokių išgelbėtojų, o nuo kitų žmonių ginamės sienomis, tvoromis su spygliuota viela, kalbėjo Pranciškus.