Muzikos aukštumose – Dievas

Apie tai, kaip muzika atveria gyvenimo ir tikėjimo slėpinius. Dirigentas rugpjūčio 5-12 d. lankėsi Lietuvoje, buvo Grigališkojo choralo savaitės Marijampolėje vyriausiasis mokytojas ir choro vadovas.

Paprastai jis prisistato taip: „Mano kasdienis darbas yra su vokaliniu ansambliu Vox clamantis, esu jo dirigentas. Iš pradžių giedojome tik grigališkąjį choralą, bet labai greitai pradėjome atlikti labai įvairią muziką, taip pat šiuolaikinę.“

Kaip pradėjote giedoti grigališkąjį choralą?

Talino muzikos akademijoje studijavau dirigavimą. Pamažu susidomėjau ankstyvąja muzika, taip pat grigališkuoju choralu. Mane patraukė ne tik muzika, bet ir viduramžių kultūra, kurioje ji kilo. O ši kultūra yra neatsiejama nuo religijos. Mane ypač traukė pašvęstasis gyvenimas. Galvojau, kad baigęs konservatoriją norėčiau pasimokyti grigališkojo giedojimo. Tuo metu žinojau tik vieną vietą, kur tai būtų galima padaryti – Solesmes vienuolyną Prancūzijoje.

Jau buvau klausęs Solesmes benediktinų įgiedotų garsajuosčių. 1990 m. Estijai paskelbus nepriklausomybę atsirado galimybė nuvykti į Prancūziją. Autostopu nuvykau iki Paryžiaus. Gatvėje sutikau žmogų, su kuriuo pradėjome kalbėtis. Pasirodo, tas žmogus buvo grigališkojo choralo profesorius Louisas-Marie Vigne, kuris dėstė Paryžiaus konservatorijoje (prestižiškiausia aukštoji muzikos mokykla Prancūzijoje – red. past.), ir jis mane pakvietė būti jo mokiniu. Parvykau į Taliną, pabaigiau konservatoriją ir 1991 m. sugrįžau į Paryžių. Į Paryžių išvykau metams, bet galiausiai pasilikau septynerius. Vis dėlto visada norėjau sugrįžti į Estiją ir sukurti grigališkojo choralo ansamblį.

Pastaruosius metus Paryžiuje iš tikrųjų praleidau tarp dviejų šalių. Su bičiuliais muzikantais, kurie taip pat giedojo grigališkąjį choralą, pradėjome repetuoti Taline. Giedojome šv. Mišiose, ir labai greitai mus pakvietė koncertuoti. Pradėjome tik vyrai, bet po kiek laiko pakviečiau vieną moterį, kuri turi išskirtinai platų balso diapazoną, ji gali dainuoti ta pačia oktava, kaip ir vyrai.

Mus netrukus pastebėjo ir Estijos kompozitoriai, jie specialiai mums kūrė muziką, nes jiems patiko mūsų muzikinis pajautimas, frazavimas, vokalinė technika. Taip pradėjome bendradarbiauti su kompozitoriumi Arvo Pärtu ir giedoti šiuolaikinę muziką. Labai greitai prisidėjo projektai su improvizacinės muzikos ir džiazo atlikėjais. Tad atsivėrėme labai skirtingai muzikai. Vis dėlto viskas, ką darome, daugiau ar mažiau yra susiję su grigališkuoju choralu – iš šio giedojimo semiamės muzikinio pajautimo, be to, mes giedame tik religinę, sakralinę muziką.

„Graduale“ – grigališkojo choralo giesmynas. Simonos Jašauskytės nuotrauka

Jūsų ansamblio pavadinimas „Vox clamantis“. Kaip jį išsirinkote? Ką norite juo pasakyti?

Prieš mūsų pirmąjį koncertą turėjau ką nors sugalvoti. Pasiėmiau Graduale, Antiphonale monasticum ir iš eilės giedojau visas antifonas, kol suradau Vox clamantis („Tyruose šaukiančiojo balsas: taisykite Viešpačiui kelią!“). Vox clamantis yra labai svarūs žodžiai, jie yra iš Senojo Testamento, iš Izaijo knygos, svarbūs tiek krikščionių, tiek judėjų kultūrai.

Tikiu, kad muzika, kurią atliekame, pirmiausia grigališkasis choralas, bet ir kita sakralinė muzika, yra svarbi mūsų dienomis. Man svarbu ne tik kaip grigališkojo choralo kūrėjai giedojo prieš 1500 metų, bet ir ką ši muzika gali pasakyti šiandien, kaip ji gali paliesti šiandienos žmogų. Tai nereiškia, kad muziką atliekama tik publikai. Tai nėra labai svarbu.

Mes visada labai gerai jaučiamės giedodami liturgijoje, ne koncertuodami, ne publikai, bet liturgijoje, kur nors bažnyčios gale. Tai yra pats tobuliausias muzikos įprasminimas, kai ją atlikdamas tarnauji daug svarbesniam tikslui. Kaip sakė benediktinas br. Jokūbas, kai tarnauji liturgijoje, giedodamas turi nesirūpinti parodyti savo asmenybę. Tai nėra lengva, bet mes turime stengtis. Aš pats nuolat stengiuosi. Svarbus yra tiek balsas, tiek žinia. Visa tai ir reiškia mūsų pavadinimas vox clamantis – šaukiančiojo balsas.

Ar sutiktumėte, kad liturginė muzika iš tiesų paruošia kelią Viešpačiui? Kai giedi pamiršęs save, tu paruoši Viešpačiui kelią tiek savyje, tiek žmonėse, kurie dalyvauja liturgijoje.

Taip, aš tuo tikiu. Mes visi iš Dievo gavome dovanų, turime jas atpažinti ir naudoti, jomis tarnaudami atsakyti Dievui. Bet noriu pakartoti, kad man nėra svarbu giedoti publikai. Tuščioje bažnyčioje giedoti yra tiek pat prasminga. Gal net ir geriau, nes mes galime daug lengviau pamiršti save.

Kaip apibūdintumėte, kokia yra grigališkojo choralo esmė?

Manau, pats svarbiausias dalykas yra slėpinys. Slėpinys yra Bažnyčioje, ir grigališkasis choralas yra labai geras šio Bažnyčios slėpinio įvaizdis. Pats grigališkasis choralas yra savotiškas mysterium fidei – tikėjimo slėpinys. Jis paremtas Šventojo Rašto tekstu. Ir kai giedame, mes turime jį suprasti ir išlaikyti nepakeistą. Bet dvasiniai tekstai yra tokie gilūs, kad mes niekada negalime pasakyti, jog viską supratome.

Taip ir grigališkajame chorale niekada negalime pasakyti, kad viską supratome. Tai tinka visai gerai muzikai – niekada negalime jos visiškai perprasti. Kasmet jau trisdešimt metų giedu tuos pačius grigališkojo choralo kūrinius ir juose nuolat atrandu vis naujų dalykų. Tai lyg visata, kurioje nėra pabaigos. Todėl grigališkasis choralas – vienas iš krikščionybės slėpinių ir Didžiojo krikščionybės slėpinio įvaizdis.

Žmonės dažnai klauso grigališkojo choralo nesuprasdami teksto. Žinoma, visada yra geriau suprasti, kas giedama, skaityti vertimą. Bet manau, kad net ir be jokio vertimo šis tekstas per muziką gali paliesti žmones. Aš pats susidomėjau grigališkuoju choralu būtent taip, buvau paliestas to, ko nesupratau. Pamačiau čia drauge esant ir slėpinį, ir tiesą.

Jūs sakote būtent tai, ką šv. Tomas Akvinietis rašė XIII amžiuje. Jis teigė, kad, net jei ir žmonės nesupranta giedamo teksto, klausydami giedojimo ir suprasdami, kad jis skirtas Dievui garbinti, jie yra paveikiami, taigi giedojimas pasiekia tikslą.

Dažnai manoma, kad nėra prasmės vieną skiemenį giedoti pernelyg ilgai, pavyzdžiui, grigališkajame chorale vienam skiemeniui gali būti skirta visa natų eilutė. Kokia yra ornamentų prasmė?

Dirigentas Jannas-Eikas Tulve veda repeticiją Grigališkojo choralo savaitėje Marijampolėje. Simonos Jašauskytės nuotrauka

Iš esmės grigališkasis choralas yra paremtas silabiniu giedojimu: vienam skiemeniui – viena nata. Ir dauguma kūrinių yra antifonos, kurios šiam tipui ir priklauso. Taip pat turime išplėtotą ornamentinį stilių. Ornamentų atrasime pažvelgę į bet kurią liaudies muziką, toks muzikos pajautimas yra bendras visiems žmonėms. Grigališkasis choralas taip pat kilo iš liaudies muzikos ir jam formuojantis vyravo ornamentinė tradicija. Visgi gausiai ornamentuoti kūriniai buvo skirti giedoti solistams. Liturginės muzikos repertuaras keitėsi kasdien ir sudėtingesnius kūrinius giedoti buvo pajėgūs tik keletas profesionalų. Tuo metu ir bažnyčios buvo mažesnės, tad jos chorą sudarydavo 4–6 žmonės.

Esu girdėjusi, kad ornamentai turi savo teologinę kalbą.

Kiekvienas kompozitorius kartu yra ir teologas, nes jis interpretuoja tekstą, jį privalo labai gerai pažinti. Bet nėra bendros taisyklės, kaip giedoti konkretų žodį, pavyzdžiui, Dievas ar Marija. Ir tai yra labai gerai. Mes panašiu būdu artinamės ir prie tiesos. Kompozitorius gali tobulai perteikti tekstą neprivalėdamas prisirišti prie vieno konkretaus raiškos būdo. Kartais labai svarbus žodis yra gausiai ornamentuojamas, o kitą kartą ilgas ornamentas išgiedamas prieš svarbų žodį, o jis atliekamas silabiškai, vienam skiemeniui – viena nata.

Jūs mokote vienuolius ir vienuoles giedojimo. Ar galėtumėte papasakoti apie savo patirtį?

Dažniausiai tenka mokyti giedojimo vienuolynuose Prancūzijoje, bet teko lankytis ir pas benediktinus Škotijoje bei Izraelyje. Į vienuolyną žmonės stoja ne giedoti, bet giedojimas sudaro didelę jų gyvenimo dalį. Yra tokių, kurie atvyksta niekad neišbandę savo balso ir staiga jie turi giedoti valandų valandas. Jiems reikia pagalbos. Visgi galiu pasakyti, kad nors ir padedu jiems, jie man padeda daug labiau.

Kokiu būdu?

Savo gyvenimo pavyzdžiu. Monastinis gyvenimas yra sunkus, bet mūsų gyvenimas pasaulyje taip pat labai sudėtingas. Vienuoliai mane moko, ką reiškia būti bendruomene. Kai pasaulis darosi vis didesnis, mums reikia pavyzdžio, kaip gyventi kartu. Taip pat jie moko maldos – kaip praktikuoti religiją kasdieniame gyvenime. Ir galiausiai – kaip pajusti muziką. Jie yra nuostabus pavyzdys.

Vienuolynuose visuomet yra tik keli muzikinį išsilavinimą turintys žmonės. Bet niekad nesu susidūręs su bloga muzikine interpretacija. Žinoma, balsai gali būti neišlavinti, bet muzikos interpretacija niekada nėra lėkšta. Joje yra kažkas tikra. Ir tai yra pavyzdys profesionaliems muzikantams. Mes nuolat stengiamės lavinti savo balsą. Bet tai nėra svarbiausia. Tai galioja visokiai muzikai.

Dirigentas Jannas-Eikas Tulve su Grigališkojo choralo savaitės Marijampolėje dalyviais. Simonos Jašauskytės nuotrauka

Kaip vertinate šiandien bažnyčiose skambančią muziką?

Esu girdėjęs daug prastos liturginės muzikos, net ir kompozitorių muzikos. Manau, kad šiuo atveju kompozitoriai nepasitiki žmonėmis. Jie nedaro skirtumo tarp paprastų kūrinių, kuriuos visi gali atlikti, ir prasto skonio. Bet muzika gali būti labai paprasta ir kartu aukštos meninės vertės. Grigališkasis choralas yra to pavyzdys – jame pilna paprastų kūrinių, kuriuos visi gali atlikti, ir jie yra aukšto meninio lygio.

Taip pat dažnai susiduriu su kunigais, kurie mano, kad jei bažnyčioje giedosime linksmą muziką, žmonės ateis, o jei grigališkąjį choralą – ne. Taip pat, jei žmonės supras kiekvieną žodį, jie ateis, o jei ne – neateis. Ir dėl to mes turime tokus ilgus pamokslus. Ir jų pripildytos visos Mišios – pamokslas Mišių pradžioje, viduryje ir pabaigoje. Tai lyg mūsų laikų įvaizdis, mes norime paaiškinti kiekvieną dalyką. Mes netikime slėpiniu. Jau šiek tiek apie tai kalbėjome. Net kunigas gali šiuo slėpiniu netikėti. Dėl to manau, kad pati liturgija, kuri vystėsi per tiek daug metų, kartu su muzika mums padeda į slėpinį įeiti.

Kas svarbiausia žmonėms giedant kartu? Ką jie turėtų suprasti?

Ką nors daryti kartu – vadinasi, būti bendruomenėje. Tai reiškia, kad mes priimame žmogų tokį, koks jis yra. Chore turime norėti siekti tobulumo, bet kartu priimti žmogų tokį, koks jis yra. Tai svarbiausias dalykas, norint ką nors kartu nuveikti. Žinoma, kaip ir vienuolyne, kiekvienas vienuolis yra ypatinga asmenybė, ir ten pilną tokių. Bet jie susieina, kad gyventų ir giedotų kartu. Taip ir chore turime siekti to paties dalyko –  mūsų asmenybė išlieka, bet visos asmenybės turi suderėti. Jei visi siekia tiesos, ir ji tikrai yra, visos asmenybės gali sueiti draugėn. Yra grigališkojo choralo antifona, Ubi caritas est vera, Deus ibi est (ten kur tikra meilė, ten ir Dievas). Tiesa, meilė ir Dievas.