2018 08 12

Kun. Algirdas Toliatas

Tyto alba

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

A. Toliatas: „Nešiojamės Dievo atvaizdą savo moliniuose induose. Ir tai yra žmogaus grožis“

Kunigas Algirdas Toliatas. Algimanto Aleksandravičiaus fotografija.

Algirdas Toliatas „Šeštas jausmas yra pirmas. „Žmogaus ir Dievo metų“ trečioji knyga“. Vilnius: „Tyto alba“, 2018 m.

Esu jums brolis, bendrakeleivis, tarnas, lazda kelionėje ir toks pat trapus žmogus.

Algirdas Toliatas (g. 1978 m.) baigė Vilniaus kunigų seminariją, studijavo Prancūzijoje. 2007 m. buvo įšventintas į kunigus. Po studijų Italijoje 2012 m. gavo dvasinės teologijos licenciato laipsnį ir buvo paskirtas kunigu Šv. Rapolo bažnyčioje. Nuo 2013 m. eina Lietuvos policijos vyriausiojo kapeliono pareigas. 2016 m. išleido savo pirmąją pamokslų knygą „Žmogaus ir Dievo metai“, 2017 m. – antrąją ciklo knygą „Gerumo liūnas“. „Šeštas jausmas yra pirmas“ – trečioji „Žmogaus ir Dievo metų“ trilogijos knyga, liturginių A metų pamokslų ciklas.

Trilogijos dalys atspindi TIKĖJIMĄ, VILTĮ IR MEILĘ. TIKĖJIMAS – tai žmogaus ir Dievo kelionė per metus. Tik-ėjimas… Tamsoje, apgraibomis, tačiau paskui savo žvaigždę. „Gerumo liūnas“ – VILTIES knyga, skausminga, bet šviesi kaip viltis neviltyje. Kaip viltis po kryžiumi. O trečia knyga kalba apie MEILĘ. Kaip palikta moteris. Kaip apleista motina. Kaip švč. Mergelė Marija Ramintoja, išprievartauta ateistinių perdangų, bet nepraradusi grožio, moteriškumo. Spindinčiomis gyvenimu akimis. Meilė – galingiausia jėga. Ir spalvota. Net kai visai vilties nebelieka, meilė toliau stato tiltus tarp bedugnių. Tiesa, avarinius. Jokių garantijų. Saugiklis – tik šeštasis jausmas. Bet jis yra pirmas, nes žmogaus keliui pasibaigus prasideda Dievo kelias žmoguje, pranokstantis lakiausią vaizduotę.

Kun. Algirdas Toliatas

***

Siūlome jums paskaityti knygos ištrauką.

VIEŠPATIES ATSIMAINYMAS

2 Pt 1, 16–19

[…] mes skelbėme jums mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus galybę ir atėjimą ne mėgdžiodami gudriai išgalvotas pasakas, bet kaip savo akimis matę jo didybę liudytojai. Jis gavo iš Dievo Tėvo garbę ir šlovę, kai iš šlovingosios didybės nuskambėjo jam balsas: Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi. Tą balsą mes girdėjome aidint iš dangaus, kai buvome su juo ant šventojo kalno. […]

Mes turime tvirčiausią pranašų žodį. Jūs gerai darote, laikydamiesi jo tarsi žiburio, šviečiančio tamsioje vietoje, kol išauš diena ir jūsų širdyse užtekės aušrinė.

Šventasis Petras kalba apie Kristaus atsimainymą savo mylimų mokinių akivaizdoje. Tai, kas švenčiausia, galime patirti tik būdami pakankamai atviri arba arti. Neišgirsime Dievo balso skendėdami triukšme, kol nenurimsime. Esame Jam kaip veidrodis, kol mūsų vandenys nenurimsta, Jis negali pamatyti savęs, o mes neregime Kristaus atsimainymo ir liekame kaip voverės daugybės darbų rate, tik tie darbai neteikia mums išganymo. Nedidelis pokytis, viskas gali būti taip pat, bet su Dievu arba be Jo. Tai sielos dispozicija: arba esi pasiruošęs priimti atsimainiusį Dievą ir išgirsti Jo balsą, arba tavo širdis uždara.

Ant aukšto nuošalaus kalno Petro, Jokūbo ir jo brolio Jono akyse atsimainius Kristui įvyksta susitikimas su Moze ir Eliju. Tai gerbiamiausi Senojo Testamento pranašai, Mozė atitinka Įstatymą, Elijas – Pranašus ir abu simbolizuoja nueitą Dievo tautos kelią. Mozė galėjo ramiai ganyti avis pabėgęs iš Egipto, bet Dievas norėjo daugiau, nes matė Mozės potencialą. Todėl gudriai kaip vaiką suviliojęs jį degančio krūmo ugnies liepsna pasišaukė išvesti Jo tautą iš vergovės. Jis buvo nuėjęs tą kelią pats, nes reikėjo, kad pasikeistų ir taptų Dievo vaiku, o kelionėje iš Egipto su Dievo tauta įvyko jo atsimainymas, jis atrado savo dievišką prigimtį ir tapo tautų tėvu.

Dievas prabyla degančio krūmo liepsnomis ir pasikviečia savo numatytiems darbams. O mes trypiam vietoje: kam čia to reikia, kodėl iš Egipto, gal nesugebėsiu, ir apskritai, kodėl turiu grįžti ten, kur man buvo blogai? Daugybės visokių klausimų erzelis. O Mozė prisiima atsakomybę ir keturiasdešimt metų vesdamas tautą ją pamilsta kaip savo vaikus. Jeigu iš pradžių abejojo, tai pabaigoje jau buvo pasiruošęs galvą už ją guldyti netgi po to, kai nedėkingi žmonės išsilieję aukso veršį pasuko savo keliais, patogesniais, aiškesniais, labiau jiems suprantamais. Sutrumpino sau kelią, o iš tiesų pasidarė stabą. Ir Mozė iškeliavo permaldauti Dievo už savo tautą. Iš tikrųjų Dievas serga už ją, Jis myli ją, todėl leidosi Mozės permaldaujamas ir pavertė jį tėvu. Visai panašiai persimaino ir Abraomas. Tik jam liepiama paaukoti savo sūnų Izaoką, atiduoti tai, kas brangiausia. Tokiomis aplinkybėmis žmogaus rankos sulenda iki alkūnių į savo gerą: neduosiu, čia mano turtas, mano idėja, mano darbas, įsitikinimai, kūnas. Bet ir Dievui tai brangiausia, nes tai Jo pažadas. Dievas Izaoką pažadėjo Abraomui kaip jo tęstinumą. Ir tą akimirką, kai Abraomas atsiduoda Dievo valiai, įvyksta nušvitimas, jis dar kartą tampa Tėvu.

Kartais paklausome Dievo žodžio, bet neįkūnijame. Mums trūksta tai duonos, tai mėsos arba vandens, ir mes gręžiojamės atgal arba pasidarome aukso veršį, kuriam galime melstis. Kiek Mozei reikėjo kantrybės ir tėviškumo, kol įsimylėjo tuos kietasprandžius žmones ir jie po truputėlį ėmė atšilti. Tačiau prigimtį sunku pakeisti. Tad Elijas mūsų klausia, kiek dar šlubuosime, ir liepia apsispręsti, kuo tikime – Dievu ar Baalu. Biblijoje kalbama alegorijomis, nes kreipiamasi į mūsų širdis, mat ne vien protu, o ir širdimi suvokiame stebuklus. Dievo tautos tragedija buvo ta, kad ji tikėjo be širdies, Dievui atsidavė ne iki galo, neatvėrė savo sielos, nors ir karštai meldėsi. Jiems stebuklai nevyko, nes jų sielose šėlo audra. Grumant perkūnijai, drebant žemei Dievo negirdime. Visiškoje tyloje įvyksta mūsų susitikimas su Dievu. Kol nenueiname į savo tylą ir ramų sielos šnarėjimą, esame tik žvangantys cimbolai. O tyloje ir ramybėje pasisemiame jėgų.

Apie ką kalbėjosi pranašai su Kristumi ant nuošalaus kalno? Kristus buvo atsiųstas į žemę išganyti Dievo tautos: jis turėjo už ją mirti, kad išpirktų žmoniją iš mirties ir duotų jiems apsčiai gyvenimo. Ne mirtis čia akcentas. Žmonės jam tokie brangūs, kad tampa pačiu gyvenimu ir jo gyvenimo prasme. Tą akimirką žmogus nušvinta, nes tampa Kristaus bendražygiu. Golgotos kalnas tėra menka kalvelė, turbūt mažesnė ir už Gedimino kalną. Tačiau ne jos dydis svarbu, o prasminis monumentalumas. Ant Golgotos kalno irgi įvyksta stebuklas. Marija atiduoda savo sūnų Dievui už Jo tautą, kuri jį nukryžiavo. Skausmingai, tačiau be neapykantos. Pasak Teofilio Matulionio, neapykanta – tai kankinių išdavystė. Ji atima viltį, ištuština sielą, nes išveja Dievą iš jos. Turime kovoti už tiesą, tačiau ne neapykanta, o malda ir tiesos žodžiu, kaip Kristus ir kaip jo motina.

Dievo Sūnus savo meile parodo ne tik savo dieviškumą, jis atskleidžia ir mūsų įvaikystę, ir sumaištį mūsų sielose. Petras pasiūlo ant kalno pastatyti tris palapines, nes jam ten gera ir ramu, bet Kristus turi leistis pas Dievo tautą, nes savo misijos neužbaigė. Jis žinojo savo kelią, bet dar žinojo, kad tai kelias, padedantis sielai nusiraminti, atsiverti, o protui susivokti. Išganymo istorija – tai kiekvieno iš mūsų gyvenimo istorija, tačiau mes dažniausiai tyrinėjame tik jos nuosėdas. Žmogus susivokia po laiko, kaip romėnų karys, perdūręs Kristui šoną ir staiga supratęs, kad jis tikrai buvo Dievo žmogus. O tada atgailauja, kaip piligrimai, keliaujantys Santjago de Komposteloje šv. Jokūbo keliais. Būtent todėl Kristus priėmė Judo bučinį, kad susigrąžintų jį kaip paklydėlį sūnų, ir tris Petro išsižadėjimus, kad šis suvokęs nebesididžiuotų savo jėga, o patyręs būties trapumą suprastų Dievo galią ir gailestingumą, ir semdamas ją iš trapaus indo gydytų išvargintas sielas.

Nešiojamės Dievo atvaizdą savo moliniuose induose. Ir tai yra žmogaus grožis. Tačiau jis daug labiau gailisi savęs, negu džiaugiasi Dievo malone, gyvenančia jame. Argi tai ne piktnaudžiavimas? Bet jeigu piktnaudžiaujame, vadinasi, nesame kelyje, apgaudinėjame save, o ne ką nors kitą, vadinasi, šlubuojame kaip Dievo tauta, nežinodami, kuo tikime, ir esame neįgalūs keistis, nes nežinome, ar to norime. O kol nenorime, neatsimainysime, iš pataikavimo ir savigailos Egipto neišeisime. Vis dėlto įžengti į Pažadėtąją žemę galimybę turime nuolat – vartus į ją atveria arba užtrenkia mūsų pasirinkimai, apsisprendimai, mūsų darbai ir žodžiai. Vos atsipalaiduojame, vos pamanome viską turintys ir valdantys, esame nubloškiami tolyn ir tampam fariziejais. Žvelkime į priekį. Pasak Pauliaus, nesvarbu, kiek pasiekėme, nesustokime kalno viršūnėje vien todėl, kad jo papėdėje laukia nepatogumai. Kaip ir Kristaus, mūsų taurė nepraeis neišgerta – nuo savęs nepabėgsime, o jei mėginsime, pirmiausia bėgsime nuo Dievo. Viskas, kas vyksta mūsų gyvenime, vyksta ne veltui, tad verčiau paklauskime savęs – kodėl. Tokia mūsų atsimainymo pradžia. Ir jai nereikia nuošalaus kalno: nemalonūs žmonės, sunkios situacijos – štai mūsų kalnai, kuriuose galime išgirsti Dievo balsą.

Pasak šventojo Petro, Kristus mums tarytum žiburys tamsoje, vilties šviesulys. Žiūrėdami į jį turėtume prisikelti kaskart, kai mums sunku. Jis yra mūsų dvasinis kroviklis, mūsų paguoda, vedlys. Jei norime, kad stebuklai vyktų, patikėkime visa širdimi, o darbus atiduokime Dievui, tada įgausime galios ir energijos sėkmingai jiems užbaigti. Nebūkime žiurkės, bėgančios iš laivo, nes užuodė nepatogumus, būkime dieviško laivo kapitonai, tačiau nepalikime jo nei pirmi, nei paskutiniai, o plukdykime jį per audras į saugų uostą. Stebuklui įvykti gana ir akimirkos.