2018 08 14

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Prancūzijos kritikai: „A. Areima sutrina į dulkes visatą, kurią sukūrė Falkas Richteris“

Rež. Artūro Areimos spektaklio „Po ledu“ scena. AAT nuotrauka

Artūro Areimos teatro spektaklis „Po ledu“, analizuojantis žmogaus kaip sistemos vieneto problemas pasaulyje, kuriame lieka vis mažiau vietos tikrumui, susilaukė didelio Prancūzijos teatro kritikų susidomėjimo šių metų Avinjono teatro festivalio OFF programoje.

Dramaturgo Falko Richterio kūryba festivaliui yra labai gerai pažįstama, tad spektaklio kūrybinė grupė sulaukė pagyrų ne tik dėl spektaklio atlikimo, bet ir dėl gebėjimo profesionaliai atrakinti dramaturginę medžiagą bei ją sustiprinti ir papildyti. Žemiau pateikiamos ištraukos iš straipsnių, publikuotų Prancūzijos spaudoje.

Eleonor Zastavia

„Vos įėjus į salę, juntama įtampa, sukelta elektroninės muzikos, grojančios fone. Scena skęsta šimtuose plastikinių buteliukų. Tolumoje – du vyrai, galvas slepiantys po šalmais. Scenos gilumoje trys televizoriai transliuoja vaizdus iš animacinių filmų, reklamų, naujienų reportažų… Dėmesio centre – ant krėslo išsidrėbęs vyras, apstatytas mikrofonais. Galima nuspėti, kad išgyvensime nepakartojamą patirtį.

Vyras krėsle – tai ponas Niekas, kurį gniuždo nuolatinė produktyvumo paieška, konkurencinė kova versle ir visuomenėje. Jis murma apie savo gyvenimo menkavertiškumą. Vėliau išrėkia iš pačios širdies gilumos savo kančią, beprotystę, savo norą pakilti aukščiau: „Aš šaukiau saulei, bet ji manęs negirdėjo. Saulė manęs negirdėjo. Niekas manęs negirdi. Aš noriu, kad kas nors mane išgirstų.“

Priešais poną Nieką – du vyrai su šalmais (svarbios figūros įmonėje), kurie jį apkalbinėja, persekioja ir išnaudoja. Pastebėję sielvartą, vyrai apgailestauja dėl sistemos, valdomos skaičių, pelno siekimo ir konkurencijos kulto. Verslo rinkos sistema supančioja žmogų, jis perdega ir nebegali jos daugiau suvaldyti. Ji žmogų išvaro iš proto ir galiausiai visiškai sunaikina. Žmogus skandinamas plastike, medijų įvaromas į kampą, pribaigiamas įmonės: „Pasaulis, kurį sukūrėme, skirtas ne mums. Jis skirtas kažkam kitam. Jam mūsų nebereikia. Keista, dabar mano automobilis su televizoriumi kartu apsiperka.“

„Po ledu“ yra kandi satyra, pašiepianti ne tik verslo pasaulį, bet ir politikos bejėgiškumą, kultūros nuskurdimą, vartotojiškumo absurdą, egzistencijos menkavertiškumą. Ir net jei šios temos jau yra gana dažnai analizuojamos, šis būdas jas dar kartą parodyti yra ypatingas. Spektaklyje labai originaliai apgalvota, iš kurių kampų reikia pulti vaidybiškai, scenografiškai, vizualiai ir garsiškai. Idėjos yra pribloškiamos, aktorių vaidyba visiškai nepaisanti standartų, tekstas užgaulus, kad mus šokiruotų, kad sviestų tiesiai į veidą tiesą apie sistemos absurdiškumą.

Ir transliuojami vaizdai, ir muzika yra perkrauti iki kraštutinumo. Isterija yra visko pagrindas. Tai žaidimas, vykstantis ir fiziniu, ir psichologiniu lygiu. Ir visa tai sukurta pasitelkiant didelį meistriškumą, artistiškumą, šokiruojančią estetiką.

Kai mes žiūrime spektaklį lietuviškai (nors ir subtitruotą prancūzų kalba), kalba mums yra visiškai nesuprantama – kai kuriuos tai trikdo, bet tai tik dar labiau sustiprina įspūdį ir suteikia spektakliui savotiško keistumo.

Tai pritrenkia! Tai pankiška! Ir tai labai pavykę! Tai yra tai, už ką mes einame…“

Nuoroda į straipsnį originalo kalba.

Christophe Candoni

„A. Areima sutrina į dulkes visatą, kurią sukūrė Falkas Richteris. Dramaturgas priklauso kartai, kuri suvokė, kad neturėtume aklai pasitikėti mūsų Vakarų civilizacija. Jis kuria teatrą, kuris iškelia į viešumą ir garsiai analizuoja mūsų laisvos visuomenės trūkumus ir beprotystę, iki kurios privedė rinkos sukurti įstatymai bei konkurencija. Žiaurumas žmonių tarpusavio santykiuose yra aprašytas be jokio bandymo ką nors sušvelninti ar kam nors nuolaidžiauti, o Artūras Areima tą kraugeriškumą dar labiau paaštrina savo spektaklyje, visą pradinį realizmą ištirpindamas estetikoje, primenančioje psichodelinę patirtį, kurią sukelia LSD.

Pribloškiamai nuostabūs aktoriai Rokas Petrauskas, Dovydas Stončius ir Tomas Rinkūnas pasiduoda pačioms beprotiškiausioms provokacijoms ir savo neįtikėtinai galinga vaidyba atskleidžia situaciją, kurioje yra mūsų pasaulis. Žiaurus kraugeriškumas, išreiškiamas spektaklio metu, vis dėlto nenutolsta ir nuo tam tikros tyro džiugesio formos.“

Nuoroda į straipsnį originalo kalba.

Rrež. Artūro Areimos spektaklio „Po ledu“ scena. Sieloj Ramu nuotrauka

Daphné Bathalon

„Spektaklio pastatymas, pripildytas gausybe simbolikos, palieka vietos daugybei skirtingų interpretacijų ir negali būti priskirtas jokiai vietai, jokiam laikotarpiui, jokiai istorijai.

Yra tik šis vyras, Paulius Niekas, įkalintas po ledu, kurį sukūrė visuomenės reikalavimai ir konkurencinės kovos. Jis beviltiškai trokšta, kad kas nors jį išgirstų. Už jo, sekantys vienas paskui kitą, rodomi vaizdai, vieni aktualūs šiuo metu, kiti – ištraukti iš svarbių medijų archyvų ir neturintys jokio logiškai suvokiamo tarpusavio ryšio.

Visa tai, ką F. Richteris siekė užrašyti šiame spektaklyje, sukurtame 2015 metais, sprogsta lyg bomba. Tai visiška emocinė įkrova, nukreipta prieš žmogaus pavergimą darbu ir prieš pasaulį, kuriame žmonės reikalingi tik kaip aksesuarai, prieš pasaulį, kuris galėtų laimingai egzistuoti ir be mūsų. Tekste slypi didi poezija ir kraugeriškumas, kurie yra atskleidžiami scenografija. Ši interpretacija iš pirmo žvilgsnio atrodo nutolusi, o vėliau – vis opesnė, kol priartėja iki beprotybės ir palaipsniui sceną užpildo vaizdais ir garsais.

„Po ledu“ sugriauna įprastą liberalią retoriką ir išryškina žmogaus žiaurumą visuomenėje, valdomoje vien tik pelno siekimo. Viską karūnuojanti ramybė ateina tik tuomet, kai žmogus numiršta, o Žemė ir toliau neskubėdama sukasi.“

Nuoroda į straipsnį originalo kalba.

Straipsnius iš prancūzų kalbos vertė Ugnė Sprainaitytė.

AAT informacija

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien