Aušrininkų generacija: archetipai ir stereotipai (II)

Jonas Basanavičius Karo ligoninėje. Apie 1925 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka

Skaitykite antrą dalį literatūros kritiko, Klaipėdos universiteto docento dr. Marijaus Šidlausko teksto, parengto pagal pranešimą, skaitytą akademiniame vasaros seminare „Literatūros salos 2018“. I teksto dalis

Aušrininkai turėjo du konkuruojančius idėjinės tėvystės kandidatus – Daukantą ir Baranauską. Iš pradžių siekę pasiremti Baranausko, tuomet didžiausio iš gyvųjų, dvasiniu autoritetu (Baranauskas netgi buvo priėmęs pasiūlymą redaguoti Aušrą), vis dėlto jie renkasi Daukantą ir jo gamtinio-ciklinio laiko istoriosofinį modelį, orientuotą į mitinę priešistorę ir ikikrikščioniškojo aukso amžiaus mitologiją. Baranausko linijinio laiko modelis, paremtas transcendentine Dievo sankcija ir krikščioniškomis universalijomis, lieka paraštėje. Baranausko nusigręžimas nuo Aušros gali būti interpretuojamas ir kaip tėvų / sūnų, t. y. generacinio konflikto išraiška. Šio konflikto priežastys ne tik idėjinės, pasaulėžiūrinės, bet ir psichologinės – tenka pripažinti, kad pirmajame Aušros numeryje skelbdami „Dainų dainelę“ be autoriaus žinios aušrininkai nesugebėjo Baranausko autoriteto „įdarbinti“ korektiškai. Aušrininkų ideologai jau suvokia savo naująją, kolektyvinio tautos vadovo misiją, kurios individuali „tėvystė“ dar priklauso Baranauskui.

Petras Vileišis laiške Šliūpui (1884 01 02) rašo apie saviškius, „kurie esame kaipo ir vadovais savo tautos“. Aušrininkų generacija raiškiai atspindi sūnų tapsmo naujaisiais tautos tėvais dramaturgiją, kurios įtampą „Jaunojoje Lietuvoje“ poetiškai primins Maironis: „Nuvargusi amžiais, palikus be vado, /Netekus sūnų, tu miegojai be žado!“ – tas pats Maironis, kuris savo jaunystės poemėlėje „Lietuva“ į Baranauską kreipėsi „Tėve mūsų tėvynės“. Baranauskui buvo nepakeliui su sūnumis, neįsiklausiusiais į jo dar 1857 m. (t. y. per kartos nuotolį) keltą klausimą: „Bet koks mum žodis tiesą parodys, / Koks keliavedys ves kelią?“ („Dainu dainelę“). Po dvejų metų „Pasikalbėjime giesminyko su Lietuva“ (1859) Baranauskas suformuluos programines tautos raidos gaires ir iškels poeto-kelio vedėjo idėją, tačiau Aušros epochai jo programa jau atrodys atgyvenusi. Šiandien krinta į akis, jog istoriniu požiūriu Baranausko trinarė schema (praeitis-dabartis-ateitis), lyginant su Daukanto (palaiminga praeitis-sunykusi dabartis), regisi gerokai realesnė ir pažangesnė.

Iš aušrininkų tautos tėvo-patriarcho vaidmeniui geriausiai tiko ir jį nesikratydamas atliko Basanavičius, nukonkuravęs kitus savo generacijos konkurentus: P. Vileišį, gimusį tais pačiais 1861-aisiais, ir kiek jaunesnius M. Jankų (g. 1858) bei J. Šliūpą (g. 1861). Basanavičiaus „patriarchizacijos“ reikalą pastebimai suaktyvino Antanas Smetona, 1912 m. pakiliai pristatęs jį visuomenei kaip nelygstamą kandidatą į IV Rusijos Dūmą. Įdomu, kad Maironis, 1927 m. vasario 21 d. Kauno bazilikoje sakydamas kalbą mirus Basanavičiui, atsisveikina su juo ir kaip „vienu geriausių tėvynės sūnų“, ir kaip „mūsų vadinamu tėvu ir patriarchu“, ir kaip „mūsų numylėtu tautos vadu“ (Maironis. Raštai, T. III, 2 kn. Vilnius: Vaga, 1992, p. 686–688), tuo būdu autoritetingai užviršuodamas „trys viename“ paradigmą. Basanavičiaus aura pradėjo įgyti sakralumo dar XIX a. pabaigoje, kai Kudirka pavadina jį pranašu („Pranašas“ – pamislijau tada apie Basanavičių jau lietuviškai“). Beje, Kudirkos „atsivertimas“, aprašytas Aušros dešimtmečiui ir Basanavičiaus pagerbimui skirtame straipsnyje (Varpas, 1893 Nr. 3) ir primenantis biblinę sūnaus palaidūno sugrįžimo pas tėvą istoriją, turi aiškią religinę dimensiją.

Petras Vileišis. 1929 m. Atvirukas. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka

Pastaruoju metu vykstanti Basanavičiaus (ir tam pačiam strateginiam užmojui priklausanti Justino Marcinkevičiaus), kaip tautos ikonos, demitologizacija yra neišvengiama ir primena archetipinę sūnų maišto prieš tėvą schemą, kurią išgrynino Sigmundas Freudas savo veikale Totemas ir tabu (1912–1913) – tik lietuviškasis šio maišto ypatumas tas, kad čia už sūnų reikalą krūtine stoja ir dukros. Toji schema ne itin humaniška, tačiau, turint galvoje šiandieninio pasaulio dehumanizacijos pagreitį ir jos dangstymo technologijų išmanumą, matant, kaip humaniškasis politkorektiškumas virsta realpolitik cinizmu, gal ne nuodėmė panašias išblaivinančias schemas priminti.

Pasak Freudo, sūnų santykis su tėvu ambivalentiškas – jie ne tik nekenčia ir bijo jo kaip despoto, bet sykiu gerbia ir savaip garbina, nes kiekvienas norėtų užimti jo vietą (plg. su odi et amo principu). Sūnūs pavydi tėvui absoliučios valdžios, pirmiausia tik jam priklausančios teisės į visas genties moteris. Sulaukę progos, jie tėvą nužudo, o kūną, pagal to meto papročius, išsidalinę suvalgo, tikėdami, kad šitaip įgysią jo galių. Ilgainiui tėvo vietą užima toteminis žvėris, toks pat stiprus ir baisus kaip tėvas, garbinamas kaip genties steigėjas ir sergėtojas, o ritualinės šventės metu iškilmingai nužudomas ir suvalgomas. Sudorojusi toteminį žvėrį – tėvo simbolį – gentis švenčia susivienijusių sūnų pergalę prieš tėvą.

Pastangose dekonstruoti Basanavičiaus mitą taip pat galima įžvelgti odi et amo dvilypumą. Garbusis patriarchas atmetamas kaip neturėjęs Lietuvos politinės idėjos – ir todėl šiandien trukdantis realiai valstybės pažangai. Jo retroperspektyvinė etninė-mitologinė lietuvybė buvusi itin paranki sovietmečio ideologijai, nes eliminavusi krikščioniškąjį lietuviškumo substratą. Tad šiandien Basanavičius laikytinas neveiksniu ir esąs nebeaktualus. Antra vertus, kaip istorinis kultūrinis simbolis jis tebesąs godotinas ir gerbtinas, tik jo vieta tautinių ikonų hierarchijoje turinti būti kur kas žemesnė (sociologinių tyrimų duomenimis, dabar jis yra ketvirtas po Vytauto, Mindaugo ir Smetonos).

Basanavičiaus dekanonizacijos bylos argumentai, iš pirmo žvilgsnio gan įtikinami, grindžiami labiau išankstine nuostata, o ne istorine nuovoka. Reikalauti iš idealisto romantiko realios Lietuvos politinės vizijos reikštų nepaisyti jo individualios prigimties ir asmeninio pasirinkimo. Čia galėtume paklausti, kokią politinę Lietuvos viziją turime šiandien – jokios? Gal tuomet geriau turėti bent mitą – savą, o ne primestą įsivaizdavimą. Nes gamta, juolab darvinistiškai suprantama politika ir ideologija, nemėgsta tuštumos. Lengvą to, kas nuėjo praeitin, nurašymą Clive Staples Lewisas yra pavadinęs chronologiniu snobizmu, kuriuo pats jaunystėje sirgo (bet greitai išsigydė, polemizuodamas su Owenu Barfieldu).

Chronologinį snobizmą šiame kontekste susiečiau su sinchroniškų žmonių sąvoka, kurią tepaaiškina citata iš Zygmunto Baumano knygos Vartojamas gyvenimas: „Pasinaudodama Stepheno Bertmano terminologija, Elzbieta Tarkowska, pati iškili laiko sociologė, išplėtojo „sinchroniškų žmonių“ sąvoką – žmonių, „gyvenančių vien tik dabartyje“ ir nekreipiančių dėmesio į praeities patyrimą bei būsimus savo veiksmų padarinius; tokia strategija „nukelia į būseną, kai nebėra ryšių su kitais“. „Dabartistinė kultūra“ „svarbiais laiko greitį ir efektyvumą, visiškai nuvertindama kantrybę ir ištvermę.“

Literatūros kritikas dr. Marijus Šidlauskas. Inos Šidlauskienės nuotrauka

Skubėdami greitai ir efektyviai diskvalifikuoti Basanavičių kaip politiką, turėtume nematyti jo diplomatinių sugebėjimų (jam svetimas radikalus neigimas (Šliūpo ir kitų linija), buvo apdairus ir pakantus); nebesuvokti jo konsoliduojančio vaidmens Didžiajame Vilniaus Seime 1905 m., Vilniaus konferencijoje 1917 m. ir Lietuvos Taryboje 1918 m. pasirašant Lietuvos Nepriklausomybės Aktą; tektų ranka numoti į jo vaidmenį modeliuojant politinius santykius su lenkų okupuotu Vilniaus kraštu etc.

Taip, Basanavičius ir aušrininkai, lietuviškumą principingai atribodami nuo lenkiškumo, išties formavo savas / svetimas priešpriešą, kurią bandė įveikti liberalioji demokratija (bet iki šiol neįveikia, daugindama šios priešpriešos metastazes) ir kurią stengiasi užtrinti postmoderni vertybinio pliuralizmo ideologija (bet niekaip neužtrina, veldamasi į savo pačios kuriamas naujas prieštaras). Betgi neatsiskyrę nuo lenkystės nebūtume turėję politinės lietuvių tautos anei nepriklausomos valstybės, ir šiuo požiūriu būtent Basanavičiaus politinė vizija pasirodė reali ir įvykdoma, o, tarkim, Vilniaus krajovcų politinis projektas – idealistinis ir neįgyvendinamas, taigi priklausantis tam pačiam sociopolitiniam romantizmui, kuris inkriminuojamas Basanavičiui.

Pažiūrėjus iš kitos pusės, aušrininkai priešpriešą savas / svetimas ir savaip naikino, susidurdami su nekalbinės lietuvybės klausimu. Šį klausimą iškėlė ir savaip išsprendė J. Šliūpas, straipsnyje „Bicziulystė“ tvirtinęs, kad A. Mickevičius, J. Lelevelis, T. Narbutas, J. I. Kraszewskis ir kiti, „būdami bajorais, sulenkėjusiais lietuviais, j a u t ė  l i e t u v i š k a i  i r  m i s l i j o (išskirta Šliūpo – M. Š.), norint rašė lenkiškai“. Žinoma, aušrininkai dar naiviai vylėsi susigrąžinti Mickevičių ar Kraszewskį, atversdami juos į Mickų ir Krašauską (šiandienėje emigracijoje mickeys ir crashsonais tampama praktiškai per vieną kartą). Kadangi vidinio lietuvybės tapsmo, o ypač nyksmo dialektika šiandien grėsmingai akivaizdi, Šliūpo įžvalga apie lietuviškai jaučiantį ir mąstantį, tačiau nelietuviškai kalbantį žmogų galėtų būti drąsiai įtraukta į einamuosius lietuviškosios tapatybės svarstymus – tiek į teorinį lietuviško galvojimo (A. Šliogeris, V. Daujotytė), tiek į praktinį lietuviško veikimo lauką.

Lygiai pigu būtų Lietuvos mokslo draugijos steigėjui ir ilgamečiam pirmininkui nubraukti mokslines kvalifikacijas, matant vien tyrinėjimų mėgėjiškumą ir utopiškumą, tačiau snobiškai užmirštant, kad jo folkloristikos, etnografijos, mitologijos, archeologijos, antropologijos darbai buvo svarbus, dažnai pirmas akstinas šių sričių mokslinei plėtotei. Didžiosios Basanavičiaus hipotezės tautos ir kalbos kilmės klausimais, tiesa, nepasitvirtino, tačiau tiesa ir tai, kad jos skynė ir tebeskina kelią naujoms hipotezėms bei teorijoms. Esama žiojėjančios moralinės ir kultūrinės spragos tarp atsidėjimo ir aistros, kurių vedamas Basanavičius visą gyvenimą tyrinėjo Lietuvos istorijos ir kultūros mįsles, ir to atsainaus atmetimo stiliaus, kuriuo Basanavičius nuvertinamas. Galima pamanyti, kad lietuvių tautos ir kilmės klausimai jau seniai išspręsti, o sprendimo raktus greiti ir efektyvūs Basanavičiaus kritikai turi savo kišenėje, kada ne kada pabarškindami jais neišmanėlių panosėje.

Smerkti Basanavičių už tai, kad jo etninė-mitologinė lietuvybė be krikščioniškojo matmens padėjo palyginti lengvai ateizuoti ir sovietizuoti Lietuvą po 1940-ųjų – taip pat keistoka nuostata, prasilenkianti su istoriniu kontekstualumu ir moksliniu korektiškumu. Vadovaujantis panašia logika Basanavičius turėtų būti nusidėjęs ir dėl to, kad Lietuvos neopagonys popiežiaus vizito proga nutarė savo šventąjį tikėjimą įteisinti instituciškai – ir, galimas daiktas, su žaliųjų palaiminimu tai iškilmingai padarys – pažaliavusios senosios Europos džiaugsmui.

Jonas Basanavičius 1905 metais. Fotoatvirukas. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka

Tai, kad įkandin Daukanto aušrininkai su Basanavičiumi priešakyje kūrė ikikrikščioniškos Lietuvos aukso amžiaus mitą – stereotipinis priekaištas. Šio mito nuotrupa laikytina ir mesianistinė aušrininkų idėja, kad rojuje kalbėta lietuviškai (Vištelis, Vilius Bruožis). Pati idėja, žinoma, nėra originalus lietuvių išradimas, o tik nacionalizmo konteksto inspiruotas atgimstančių tautų kompensacinis-narcistinis įsivaizdavimas, išsirikiuojantis šalia nuo Renesanso einančių įrodinėjimų, kad rojuje kalbėta viduriniąja nyderlandų (Janas van Gorpas, XVI a.), teutonica lingua (Horpijus Bekanus, 1569), lenkų (Wojciechas Dembolenskis, 1633) ar vengrų (A. Veličas [Velics], XX a. pr.) kalbomis. Bene originaliausias panašių etimologijų meistras buvo švedų XVII a. filologas Olausas Rudbeckas Atlandas, įtikinėjęs, kad Dievas kalbėjo švediškai, Adomas – daniškai, o žaltys – prancūziškai (Ieva kaip smalsesnė, matyt, buvo poliglotė).   

Manyčiau, bėda ne Basanavičiaus idėjos ir vertybinės nuostatos, o veikiau mūsų interpretacijų ydingumas – apriorinis selektyvumas, asmenų bei reiškinių spraudimas į savąsias mąstymo schemas, siekis ne kvestionuoti, o demaskuoti. Ir troškimas privatizuoti visą tiesą, oponentui nepaliekant nė grūdelio. Akivaizdu, jog tų interpretacijų apskritai trūksta – išsamesnė Basanavičiui skirta monografija žurnalisto A. Nezabitauskio parašyta prieš 80 metų, o monografinių darbų apie Jakštą, Kudirką neturime iki šiolei. Kryptingų kultūrologinių tyrinėjimų stygius sąlygoja esamų versijų tendencingumą, efekto forsavimą, polinkį į kategoriškumą ir tiesos monopolį. Pasigavus ideologizuotą iššūkio – atsako schemą  nesunku sukelti triukšmelį, tik jis, užuot tapęs turiningomis diskusijomis, netrunka pavirsti etikečių kabinimu bei sąskaitų suvedinėjimo niautynėmis, užsitęsiančiomis ad absurdum.

Tad niekur nedingsi – vėl tenka kalbėti apie mūsų akademinės minties ir viešojo mentaliteto atotrūkį, bendrąjį žiniasklaidos konjunktūriškumą, didžiumos spaudos analitinį nepajėgumą ir pan. Kitaip tariant, rodomasis pirštas krypsta į žvarbų visuomenės kultūrinį klimatą ir menką sąmoningumą, o visa tai gerinti būtų pirmoji švietimo sistemos pareiga ir užduotis. Bet juk Basanavičiaus Aušra, raginanti pažinti savąją istoriją, „apšviesti žmones, auginti juos doriškai“ (J. Šliūpas, Aušra, 1884) pradėjo būtent nuo švietimo, nuo tautos ir asmens sąmonės žadinimo bei savimonės ugdymo. Nuo darbų, kuriuos tęsė Vydūnas, Stasys Šalkauskis, Antanas Maceina, Juozas Girnius ir kuriuos ignoruodami smagiai nubildėjome į šiandienę švietimo ir lituanistikos krizę.

Suprantu, kad išpainioti Basanavičių apraizgiusių archetipų ir stereotipų pynę nėra paprasta, o pasiekti visus tenkinantį bendrąjį interpretacinį vardiklį gal ir neįmanoma. Belieka palinkėti rengiančiam naująją monografiją istorikui Eligijui Railai atkurti iš interpretacinės inercijos išvaduotą portretą, kuriame archetipai įveiktų stereotipus ir kuris kviestų mus ne garbinti ar demaskuoti, bet turiningai ir gyvai kalbėtis su vis dar aktualiu Basanavičium ir jo generacija – vis dar jaunatviška ir viena stipriausiųjų.