Paroda „Vakarų vėjai“. Be meninio štilio

Parodos logotipas. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka

Nuo rugpjūčio 3-iosios iki rugsėjo 2 dienos Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) vyksta Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus menininkų paroda „Vakarų vėjai’18“. Ekspozicija skirta Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui.

Įvairovės vientisumas

Tai jau septintoji vakarvėjininkų paroda. Šiemet Klaipėdos dailininkų bendruomenė švenčia 45 metų jubiliejų. Neplanuotai, netikėtai parodoje dalyvauti panoro ir į ją pateko būtent 45 autoriai. O Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriui priklauso 115 narių iš Klaipėdos ir visos Vakarų Lietuvos: Palangos, Neringos, Kretingos, Mosėdžio, Telšių ir kitų miestų. Menininkai buvo raginami siųsti naujausius, per pastaruosius dvejus metus, sukurtus darbus. Būtent tai ir buvo pagrindinis atrankos į parodos ekspoziciją kriterijus.

Todėl parodoje randame gana įvairios kokybės, profesionalumo, meninio lygio darbų. Tačiau tai, teigė parodos kuratorė Neringa Poškutė-Jukumienė, leidžia susidaryti apytikrį vaizdinį apie Vakarų Lietuvos regiono vizualinio meno situaciją.

Ir kokia ta Vakarų Lietuvos regiono situacija? Ogi panaši į bet kurio kito Lietuvos regiono – įvairi, daug žadanti, tam tikrais aspektais savita. Paroda suskirstyta į tris segmentus – taikomojo meno ir instaliacijų, tapybos ir grafikos, skulptūros. Nepaisant eksponatų meninės kokybės netolydumo, dailės šakų ir stilių įvairovės, parodos kuratorė gana sėkmingai sukonstravo kūrinius į vientisą ekspoziciją.

Zita Inčirauskienė „Votai“ (2018 m., silikonas, akrilas, drobė, rėmo fragmentas, 120 x 100 cm). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka

Danius Drulys „Mediniai šoviniai“ (2018 m., medis, metalas, dažai, 60 vnt., mažiausio aukštis – 7,6 cm, skersmuo – 1,2 cm, didžiausio aukštis – 64,5 cm, skersmuo – 13,7 cm). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka

Gražina Eimanavičiūtė „100 svarbiausių Lietuvos istorijos datų 1918–2018“ (2018 m., siuvinėjimo siūlai, drobė, 60 x 60 cm). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka

Parodos lygtis

Savo vietą atrado net ir silpnesni darbai, nuo kurių buvo kiek atsiribota, juos atskiriant architektūros sprendimais, bet išlaikant pagarbą kuriančiam, saviraiška užsiimančiam žmogui. Kitose ekspozicijos vietose silpnesniųjų kūrinių trūkumai tarsi užmaskuoti ar, tiksliau, nukenksminti, pašalinti, sumažinti, nepaprastai integraliai įkomponavus juos į stipresniųjų gretas. Ekspozicijoje puikuojasi nemažai gerų, dėmesio vertų, įdomių darbų. O keletas jų tiesiog sukrečia, persmelkia, paliečia.

Taigi eksponatų visumos suma analogiška daugeliui grupinių parodų. Šiuo atveju aktualios būtų ypač tos, kuriose tenka vadovautis narystės ar panašiais biurokratiniais kriterijais.

Tačiau parodos kuratorė Neringa Poškutė-Jukumienė, mano supratimu, sugebėjo parodos lygtyje sukurti papildomos pridėtinės vertės ir viršyti tiesiog paprastą kūrinių sumą. Todėl pačią parodą galima pavadinti tam tikru kūriniu. O tam, kad ekspozicijos monolite nepaskęstų, neprapultų, neišnyktų atidos verti kūriniai, N. Poškutė-Jukumienė pasitelkė nominacijas. Apdovanojimai – puikus įrankis pagerbti autorių įdirbį, atkreipti lankytojų dėmesį į ilgesnio stabtelėjimo vertus kūrinius, parodyti kūrėjams, kad šie yra teisingame kelyje.

Romualdas Inčirauskas „Kabinetas“ (2018 m., bronza, aliuminis, 110 x 75 x 60 cm). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka

Petras Balčius „Simas“ (2018 m., žalvaris, medis, mineralas, aukštis – 20 cm). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka

Jaunųjų žvilgsniu

Vertinimo komisiją sudarė LDS pirmininkė Edita Utarienė ir menotyrininkai Danguolė Ruškienė, Evelina Januškaitė, Astijus Krauleidis-Vermontas bei aš. Parodos organizatorė mums pasiūlė štai tokias nominacijas: „Jaunojo menininko prizas“, „Už ištikimybę menui“, „Už taiklią istorinės minties refleksiją kūrinyje“, „Už konceptualiausią kūrinį“, „Specialusis komisijos prizas už geriausiai temą atliepiantį kūrinį“.

Į jaunojo menininko prizą pretendavo keturi kūriniai, iš kurių bent trys susilaukė komisijos narių dėmesio. Balsų dauguma laimėtoja išrinkta buvo Gražina Eimanavičiūtė, kryželiu išsiuvinėjusi „100 svarbiausių Lietuvos istorijos datų 1918–2018“. G. Eimanavičiūtės sukurta infografika estetiška, minimalistinė, konceptuali ir interaktyvi. Puslapyje http://lietuvai.visatai.lt/ galime sužinoti, kokius įvykius užkodavo jos kryželiai. Kūrinyje veikia ir kalbinis sluoksnis. Kryželis, kryžius – glaudžiai su lietuvybe, mūsų religija, liaudies menu besisiejantis ikonografinis ženklas. Kūrinys subtilus ir labai šiuolaikinis.

Papildomą verslininkų įsteigtą jaunojo autoriaus prizą komisijos siūlymu gavo Agnė Matulionytė. Jos kūrinys tapo parodos „veidu“ – logotipu. Tai – skaitmenine spauda ant drobės atspaustas patrauklaus dizaino skaičius „100“, kuriame nuliai susilieja į begalybę. Tai – lyg palinkėjimas Tėvynei gyvuoti dar nesuskaičiuojamą galybę metų. Susidomėjimą kėlė ir Tomos Šlimaitės-Bubelienės kūrinys „Durnių laiptai“, kuriame per fotografiją, laiko praskiestą, ašaromis apšlakstytą flomasterio pynę svarstoma apie lietuvių (pa)sąmonėse tebeglūdintį sovietinį palikimą.

Toma Šlimaitė-Bubelienė „Durnių laiptai“ (2018 m., popierius, fotografija, flomasteriai, 63 x 63 cm). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka

Liuda Liaudanskaitė „Šimtasiūlė“ (2018 m., popierius, akvarelė, 85 x 53 cm). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka

Anatolij Klemencov iš ciklo „Konfidencialiai – Serafimas“ (2018 m., popierius, spauda, aplikacija, tušas; 72 x 102 cm). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka

Ištikimai ir taikliai

„Už ištikimybę menui“ buvo apdovanoti taip pat du autoriai. Pirmiausia laimėtoju buvo išrinktas visiems gerai žinomas menininkas – Romualdas Inčirauskas, kuris jau daugybę metų rūsčia plastine kalba postmoderniai ir su savitu rimto humoro jausmu konstruoja Lietuvos istoriją, laiko tėkmę, aktualijas reflektuojančius skulptūrinius objektus. Šiai parodai autorius pateikė Vasario 16-ajai skirtą „Kabinetą“. steampunkiška dėžutė tvirtai susriegta, susiūta – kaip valstybės pamatas. Tai lyg signatarų stalas, aplipęs tautos praeities fragmentais.

Antruoju nominacijos laimėtoju išrinktas Petras Balčius, metalo plastikos ir juvelyrikos meistras. Šis klasikas buvo vienas papuošalų modernizuotojų, 6 dešimtmečio viduryje dirbusių Klaipėdos „Dailės“ kombinate, suteikusių papuošalams etnografinių ypatybių. Parodai jis pristatė mažosios plastikos kūrinius: dekoratyvius, bet ne saldžius, lakoniškus, bet iškalbingus.

Nominacijos „Už taiklią istorinės minties refleksiją kūrinyje“ laimėtoja vienbalsiai buvo išrinkta Liuda Liaudanskaitė. Akvareles liejanti autorė ir šį sykį pasirinko savo pamėgtą dažą. Gofruotas popierius virto konceptualiu kūriniu „Šimtasiūlė“. Pilka spalva, sagutės, reljefas ir kalinio numeris – taip abstrakčiai ir kartu labai jautriai bei giliai menininkė sutelkė, perteikė, sukoncentravo visą lietuvių tremtinių skausmą.

Rytis Martinkonis „Lėta animacija spiraline trajektorija“ (2017 m., aliejus, drobė, 170 x 120 cm). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka

Virginijus Viningas „Poilsis“ (2018 m., drobė, akrilas, 170 x 160 cm). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka

Žiedai ir kulkos

Nominacijos „Už konceptualiausią kūrinį“ laimėtoja ir vėl vienbalsiai buvo išrinkta metalo, stiklo menininkė, juvelyrė Neringa Poškutė-Jukumienė, ji taip pat yra šios parodos kuratorė ir LDS Klaipėdos skyriaus pirmininkė. Jos instaliacija „Šimtas žiedų“ prabyla apie laikinumą, trapumą, nyksmo procesą. Metaliniais žiedais sužieduoti kalijų žiedai vykstant parodai turėtų nuvysti, nugeibti. Kūrinyje susiduria trumpaamžiai biologiniai žiedai ir ilgaamžiai metaliniai. Nuvytusieji kaip gyvenimo kelią nuėję žmonės palieka savo pėdsaką, įspaudą, savo nuveiktų darbų ilgaamžį žiedą.

Tačiau parodos kuratorė nesijautė patogiai, gaudama premiją savo kuruotoje parodoje, todėl pergalę perleido kito konceptualaus kūrinio autoriui – Daniui Druliui. Šis metalo menininkas parodai pristatė instaliaciją „Mediniai šoviniai“. Paspalvintų kulkų armija, lydima besivoliojančių tūtelių, man pasirodė šiek tiek matyta, neišbaigta estetiškai, tačiau kūrinys turi savo idėjinio ir formaliojo žavesio. Instaliacija atveria platų asociatyvinį lauką – kulkos primena lūpdažius, raketas ir pan. Kulkų mastelių skirtumai sukuria įdomų ritmą.

Aurimas Anusas „Prūsų mišios“ (2018 m., geležis, nerūdijantysis plienas, labradoritas, sidarbas, auksas, aukštis – 48 cm). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka

Neringa Poškutė-Jukumienė „Šimtas žiedų“ (2018 m., auksas, sidabras, varis, geležis, emalis, flora, 210 x 210 cm). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka

Instaliuota praeitis

„Specialųjį komisijos prizą už geriausiai temą atliepiantį kūrinį“ laimėjo juvelyras ir skulptorius, metalo plastikas ir akvarelių kūrėjas, piešėjas Aurimas Anusas. Dviejų segmentų kūrinys skirtas paskutinio katekizmo prūsiškai autoriams Abeliui Wiliui ir Pauliui Megotui bei apskritai prūsų kalbos atminimui.

Piešinyje įamžintas Pabėtų bažnyčios fasado siluetas. XVI a. šioje bažnyčioje kunigavo minėtasis Abelis Wilis. Bažnyčia buvo smarkiai suniokota sovietmečiu, joje įrengus trąšų sandėlį, bet apleistuose griuvėsiuose vis dar galima išvysti senojo meno likučių. Piešinį palydi eucharistijos taurė, puošta prūsų kalbos pavyzdžiais ir labradorito vandeniu. Šalia – žlugtas su išaugusiu kojos pirštu ir šmaikštus samtis, skirtas kuopti iš Lietuvos kenkėjus.

Tad tarp konkurso laimėtojų netikėtai daugiausia pateko instaliacijų ir jų autorių. Būtent instaliacijose atradome įdomiausių, išradingiausių sprendimų, reakcijų į Lietuvos istoriją, raidą, pokyčius, dabartį, ateities pranašystes. Tikra staigmena mums patiems, komisijos nariams, buvo tai, kad apdovanojimams neišrinkome nė vieno tapytojo.

Pirmame plane: Gintautas Jonkus „Prezidento lazda“ (2018 m., ąžuolas, aukštis – 90 cm). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka

Vitalija Petraitytė „Atstumtasis“ (2016 m., aliejus, drobė, 150 x 120 cm). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka

Šviežio oro gūsiai

Vertėtų paminėti ir autorius, kurių kandidatūra į premijas buvo svarstoma, bet nurungta. „Už ištikimybę menui“ beveik nominuotas ir Virginijus Viningas, turintis savitą, įdomų braižą, gebėjimą perteikti psichologinį portretą, dirbti su spalvomis ir abstrahavimu. Komisijos nariams didelį įspūdį paliko ir Vitalijos Petraitytės paveikslas „Atstumtasis“, neatitikęs nominacijų reikalavimų, formuluočių, bet itin paveikus grotesku, dažo varvesiu, baugia estetika.

Man, kaip siurrealizmo gerbėjai, patiko ir Ryčio Martinionio kūriniai. Pastebėta buvo ir vilutiška Anatolijaus Klemencovo grafika, Zitos Inčirauskienės votai, Gintauto Jonkaus „Prezidento lazda“, žvelgianti į savo šalį…

Tad paklauskime savęs iš naujo: kokia Vakarų Lietuvos regiono vizualinio meno situacija? Kartais nebloga, kartais visai gera, sykiais – labai gera… Įvairi, bet svarbiausia – perspektyvi. Nors jaunajai kartai kukliai atstovauta, tačiau būtent jaunieji (aišku, ir ne tik jie) atneša į parodą ir Vakarų Lietuvos meno lauką šviežio, gaivaus oro, naujų vėjų, apvalo nuo meninio štilio.

Parodos kūrinių atvirukai. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka

Na, o parodą aplankyti tikrai verta. KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 11–19 val. (valstybinių švenčių dienomis nedirba).