2018 08 25

Aistė Mišinytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

#renkuosiskaityti. Drakonai, bičiuliai, skrenda drakonai!

Ar jums patinka drakonai? Mums jie taip patinka, kad net 25 skydeliai „Griūk iš juoko“ ant drakoniškų knygų viršelių neišgąsdintų. Tad čiupome Josh Lacey seriją apie drakonus prižiūrintį berniuką (išleido „Alma littera“ 2018 m.) ir nepasigailėjome. Nors šios knygos purios ir lengvos kaip kukurūzų spragėsiai, pritaikytos dar sunkiai susikaupiantiems skaitytojams naujokams, bet čia tikrai nepiktnaudžiaujama fiziologiniu humoru ir nesiekiama pigaus populiarumo, supriešinant vaikus ir suaugusiuosius. Jei pasišaipoma, tai švelniai. Edvardo Smito Piklio, pradinių klasių moksleivio bei atsakingo drakonų prižiūrėtojo, šeimynykščiai kad ir turi trūkumų, bet yra mylintys ir rūpestingi. Taip, vėjavaikis dėdė nuolatos užkrauna savo drakonų priežiūrą sesers šeimai, bet jis visada turi tam rimtų priežasčių: gelbsti avis iš po sniego nuošliaužų arba savo dvasinę ramybę atokiame ašrame. Edžiui belieka rašyti dėdei elektroninius laiškus bei tikėtis, kad šis galų gale pasirodys ir išspręs visas bėdas. Bergždžios viltys! Dėdė jau skuba taisyti griūnančių bažnyčių ar į pagalbą potvynio siaubiamam kaimui, nespėdamas nė poros žodžių brūkštelėti. 

Taigi, nors knyga parašyta elektroninių laiškų formatu, bet išties labiau primena seną gerą dienoraštį, kuriame dėdė tėra įsivaizduojamas pašnekovas. Tiesą sakant, kartais man ir atrodė, kad dėdė su savo drakonais yra fantazija, padedanti Edžiui ir jo mažajai sesutei susitaikyti su tėvų skyrybomis. Juolab kad vienoje iš istorijų – „Drakonų prižiūrėtojas skrenda“ – paaiškėja, kad ir dėdės Mortono drakonų šeima iširo. Aišku, mano mažasis skaitytojas šios linijos beveik nepastebėjo, bet jam ir nereikia. O vaikui, išgyvenusiam tėvų skyrybas, knyga galėtų padėti suprasti ir patikėti, kad tėvai vis tiek gali mylėti bei rūpintis, net ir nebūdami nuolatos greta.  

Įdomu, kad nors knyga skirta savarankiškai skaityti pradedantiems vaikams, čia įpintos linijos šeimyniniam skaitymui. Vieni pokštai skirti mažiesiems, kiti – jų tėvams. Paprastai man toks knygų bendravardiklinimas ne prie širdies, bet J. Lacey labai gerai jaučia skaitytojų amžių ir gero skonio ribas. Neišvengiami pokštai apie drakonų kakučius netampa atgrasūs suaugusiems skaitytojams, o ironiškos pastabos apie nenusisekusį šeimyninį gyvenimą įpinamos gana subtiliai ir netrikdo vaikų. Neįtikėtina, bet šis kokteilis tikrai veikia! Taip ir mūsų šeimoje knygos pradžią netyčia nugirdęs tėtis tuoj įsiprašė į skaitytojus, nors vaikų literatūros nemėgsta ir vertina labai kritiškai. 

„Drakonų prižiūrėtojo“ seriją skaitytojai pamėgo ne tik dėl sklandaus, lengvo ir juokingo pasakojimo, bet ir dėl linksmų, kiek karikatūriškų iliustracijų. Dailininkas Garry Parsonsas kone kiekvienam skyriui-laiškui sukūrė po prisegtuką, nespalvotą „nuotrauką“, kurioje pagautas esminis komiškas ar dramatiškas tos dienos momentas. Be to, knygas labai šauniai įrėmina Edžio ir jo dėdės portretai, jei tik portretais galima pavadinti šių dviejų į kompiuterius įsikniaubusių vyrukų pakaušių atvaizdus. Užtat vaikams labai linksma tyrinėti, kaip bėgant laikui keičiasi knygos veikėjų kambariai, kaip atsiranda nauji suvenyrai, nuotraukos, susijusios su patirtais nuotykiais. 

Nuotykių užteko jau devynioms nedidelėms knygelėms apie drakonų prižiūrėtoją Edį. „Alma littera“ lietuviškai išleido keturias iš jų, taupiai įrišdama po dvi istorijas kartu. Pirmiausia pasirodė knyga „Drakonų prižiūrėtojo rūpesčiai“, kur tilpo vasara bei atostogomis dvelkiantis pasakojimas „Pirmoji drakono viešnagė“ ir visai kitokios, rudeniškos nuotaikos istorija „Drakonų prižiūrėtojas skrenda“ apie mažą drakoniuką bei jo besipykstančius tėvus. Antrasis tomelis – „Drakonų prižiūrėtojas atostogauja“ – galėtų būti puiki kalėdinė dovana, mat čia surašyta, kas nutiko žiemą. „Drakonų prižiūrėtojo pilyje“ pasakojama, kaip Edis per Kalėdas sulaukia netikėtų svečių, kurie sužlugdo šventinį vakarėlį. Na, o „Drakonų prižiūrėtojo sala“ – tai šiurpi (ir baisiai juokinga!) istorija apie žiemos atostogas, praleistas dėdės saloje, kol šis keliauja po Mongoliją. Paaiškėja, kad Škotijos vandenyse gyvena ir keistesnių padarų nei mieli drakonai.

Mano septynmetis vaikis nekantriai laukia, kol pasirodys likusios knygos, mat Edis ir drakonai jam labai patiko. Štai jo komentaras:

Įdomu, kad knygose bandė taip tikroviškai rašyti apie drakonus. Niekas jais netiki, ir tik Edis žino, kad drakonai tikri. O gal iš tikrųjų kur nors yra drakonų, apie kuriuos niekas nežino? Būtų gerai su jais draugauti. Kai šalta, jie pašildytų, uždegtų laužą. Knygos man labai patiko. Noriu dar! 

—————————————————-

Aistė Mišinytė yra tinklaraščio „Meškiukas bibliotekoje“ (knygeles.neto.li) autorė