2018 08 26

Rasa Baškienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Bičiulis iš Islandijos

Jorunduras Hilmarsonas. Asmeninio archyvo nuotrauka

1991 m. rugpjūčio 26 d. Islandija, pirmoji šalis, pripažinusi mūsų nepriklausomybę, užmezgė su Lietuva diplomatinius santykius.

Didžiulę įtaką dviejų šalių draugystei padarė dar 6-ajame–8-ajame dešimtmečiuose užsimezgę bičiuliški lietuvių ir islandų santykiai. Vienas didžiausių mūsų draugų buvo islandų lingvistas Jorunduras Hilmarsonas (Jörundur Hilmarsson), 1971-aisiais metais atvykęs į Vilnių mokytis lietuvių kalbos ir vėliau nuolat lankydavęs Lietuvą, kurioje jį supo daugybė draugų. 1992 m. po Lietuvos Respublikos Atkuriamojo Seimo pirmininko Vytauto Landsbergio kreipimosi į Islandijos vyriausybę jis buvo paskirtas pirmuoju Lietuvos generaliniu garbės konsulu. Deja, tų pačių metų vasarą Lietuva neteko nuoširdaus savo bičiulio, kurį iki šiol šiltai prisimena daugybė jį pažinojusių lietuvių.

Jorunduro Hilmarsono lietuviškosios studijos

1971 m. rudenį į Vilnių mokytis lietuvių kalbos atvyko islandas lingvistas Jorunduras Hilmarsonas. Savo pirmąjį susitikimą su juo skandinavų kultūros žinovė Svetlana Steponavičienė, vėliau tapusi nuoširdžia Jorunduro bičiule, aprašė tokiais žodžiais: „Jau per pirmąjį susitikimą su Jorunduru pajutau jo išskirtinumą . Jis atėjo neįspėjęs, nepranešęs, tiesiog nukrito ant galvos. Ryte atvykęs traukiniu iš Maskvos, į kurią buvo atskridęs iš Oslo, palikęs bendrabutyje daiktus, žmoną ir mažą dukrelę, vakare staiga išdygo prie mūsų buto Antakalnyje durų…“ (Svetlana Steponavičienė, „Jorunduro dvidešimt lietuviškojo gyvenimo metų“, meno kultūros žurnalas „Krantai“, 2009 m. 1 nr.)

Svetlanos adresą Jorundurui buvo nurodę kažkas iš pažįstamų islandų, su kuriais ji susidraugavo studijų metu Maskvoje. „Pasakiau, kad mūsų namai jam bus visuomet atviri, kol jis bus Vilniuje, taigi įtampa atslūgo, ir mes tuoj pat susibičiuliavome. Gurkšnodami kavą prakalbėjome iki vidurnakčio, su juo buvo lengva ir malonu bendrauti. Labai apsidžiaugė, kad galime bendrauti islandiškai, nes lietuviškai jis kalbėjo dar tik truputį. (Svetlana Steponavičienė, „Jorunduro dvidešimt lietuviškojo gyvenimo metų“, meno kultūros žurnalas „Krantai“, 2009 m. 1 nr.)

Jorunduras Hilmarsonas, senos ir garbingos islandų šeimos palikuonis, į Vilnių atvyko iš Oslo universiteto, kuris tuo metu buvo baltistikos, slavistikos ir komparatyvistikos citadelė. Šiam centrui vadovavo profesorius Christianas Stangas, žymus baltistas ir slavistas, 1966 m. išleidęs monografiją „Baltų kalbų lyginamoji gramatika“. Jorundurui, studijavusiam lyginamąją lingvistiką, daugiausia slavų ir indų kalbas, norėjosi pažinti daugiau. Jis kreipėsi dėl stipendijos studijoms Sovietų Sąjungoje ir netrukus ją gavo. Pasirinko studijas Lietuvoje, panorėjęs išmokti lietuvių kalbą.

Jorunduro lietuvių kalbos mokytoja, tuometinė VU Lietuvių kalbos katedros vyr. laborantė Vytautė Eidukaitienė, prisimena savo įspūdį, kurį jai paliko pirmasis jųdviejų susitikimas: „Išsikvietė mane prorektorius ir sako, kad atvažiuoja stažuotojai, su kuriais reikės dirbti, kad jie išmoktų kalbėtis. Atėjo vyrukas ilgais plaukais, ne toks kaip visi. Pirmiausia žvelgiu į akis – gero žmogaus akys“, – sako Vytautė.

Mokslai vyko kas antrą dieną, daug dienų praleidžiant gamtoje, nes Vytautė laikėsi nuostatos, kad kalbą lengviausia mokytis iš aplinkos. „Jorunduras labai nustebo sužinojęs, kad mūsų žodis „eiti“ turi net 300 variantų. Kaip tai gali būti? Atnešiau jam iš skaityklos diplominį darbą, kuriame daug dėmesio skirta žodžio „eiti“ sinonimams, jų paplitimui. Jis susiėmė už galvos: „Visų neišmoksiu…“ Pradėjome skaityti tekstelius, rašyti, o rašė jis be klaidų. Laiškuose prašydavo, kad, jei bus klaidų, grąžinčiau visą laišką su pataisymais arba išrašyčiau sakinius su klaidomis atskirai, kad daugiau tokių „kiaulysčių“ jis nebedarytų. Jam šis žodis labai patiko…“ – šypsosi Vytautė. – Domėjosi jis viskuo: pas mane raugėme kopūstus, virėme, blynus kepėme, sausainius. Jį domino tradicijos. Labai mėgo keliones, tik pyko, kad nėra sniego.“

O kelionėms reikėjo leidimų. Tuomet atsirasdavo „palydovas“. „Tik nueini į stotį ir matai, kad jau sėdi, akys žvalgosi virš laikraščio. Jorunduras tą pastebėjo ir klausė – kodėl? Tačiau vėliau suprato. Sykį toks „palydovas“ atsisėdo už nugaros traukinyje, tad mums beliko skaičiuoti medžius ir mokytis skaitvardžių. Pasiekus Trakus Jorunduras jau visus skaitvardžius žinojo“, – juokiasi Vytautė.

Mokymosi metu Jorunduras, lyginamosios kalbotyros specialistas, naudojosi lentelėmis, su jų pagalba susikurdavo sau schemą. Tose schemose būdavo įvairių kalbų žodžių. Lietuviškai kalbėti Jorunduras pradėjo jau po dviejų–trijų mėnesių. Perskaitęs K. Donelaičio „Metus“ užsimojo išversti dalį apie pavasarį, tačiau pasirodė per sunku versti hegzametrą. Norėjo imtis pasakų vertimo, bet Vytautė jį perspėjo, kad bus labai sunku jas versti, kadangi pasakos, kiekvienos tautos sukauptas turtas, turi daug perkeltinių reikšmių.

Svetlana Steponavičienė ir Vytautė Eidukaitienė. Asmeninio S. Steponavičienės archyvo nuotrauka

Vėliau Jorunduras kartu su savo mokytoja tris kartus perskaitė Kazio Borutos „Baltaragio malūną“, pažiūrėjo filmą. Susižavėjęs šia „lietuviškąja saga“ ėmėsi versti į islandų kalbą. Islandų kalba „Baltaragio malūnas“ buvo išleistas prieš 1976 m. šv. Kalėdas ir iškart buvo pamėgtas islandų, dovanojusių šią knygą vienas kitam.

„Mane ir prajuokino, ir šiek tiek įžeidė, kai, baigus pirmųjų metų kursą, jis šypsodamasis pasakė: „Jūs nedaug nukrypote nuo Šmalstygo (W. R. Schmalstieg – JAV baltistas, – red. pastaba) lietuvių kalbos vadovėlio. Ar jūs jį turite?“ Man tai buvo komplimentas, bet užgavo, kad jis man neprasitarė apie tai, kad žvilgčioja į tą vadovėlį. Tą vadovėlį man siuntė, bet cenzūra jį nukreipė į spec. fondus. Jame buvo LDK žemėlapis, kitokie tekstai, tad vadovėlis buvo uždraustas sovietų laikais. Jorunduras man jį padovanojo, bet, deja, jį pasiskolinęs į Vokietiją vykęs vienas aspirantas po poros metų mirė, ir aš nuo to laiko nebežinau, koks to vadovėlio likimas“, – sako Vytautė.

„To atminimas nemiršta, kas gera paliko…“

Atvykęs į Vilnių, Jorunduras Hilmarsonas pasinėrė į aktyvią veiklą, atverdamas lietuviams duris į iki šiol beveik nepažįstamą islandų kultūros pasaulį. Jis įsteigė islandų kalbos fakultatyvą Vilniaus universitete, kurį lankė universiteto dėstytojai ir Mokslų akademijos darbuotojai, skaitė paskaitas apie islandų kalbą, konsultavo vertėjus, rengė islandiškosios muzikos vakarėlius. Jis mėgo gamtą, žmones, turėjo daugybę bičiulių. Pasak jo mokytojos Vytautės Eidukaitienės, netgi prof. Vincas Urbutis, žemaitis, kietas riešutas, gerai sutarė su Jorunduru, abu kalbėdavosi apie žodžių darybą, priesagas. Prie šachmatų lentos palinkdavo kartu su docentu Aleksu Girdeniu. Jo artimas bičiulis buvo akademikas habil. dr. Zigmas Zinkevičius, tuo metu VU filosofiją studijavusi Giedrė Kadžiulytė (dabar – leidyklos „Apostrofa“ savininkė), kuriai, kaip ji pati sako, Jorunduras atvėrė vartus į Vakarų kultūrą.

Didele jo bičiule tapo Svetlana Steponavičienė, baigusi skandinavistikos aspirantūrą Leningrade, kuriame skandinavistas prof. M. Steblin-Kamenskis buvo įkūręs vienintelį skandinavistikos centrą tuometinėje Sovietų Sąjungoje. Įsimylėjusi islandų kalbą ir kultūrą, Svetlana šiame centre apsigynė disertaciją tema „Kalbinės ironijos priemonės H. Laxnesso tetralogijoje „Pasaulio šviesa” („Heimsljós“). Draugystė su Jorunduru Svetlanai padėjo tobulinti islandų kalbą, o puikus islandų kultūros žinovas Jorunduras tapo neišsenkamu islandiškosios kultūros ir kalbotyros šaltiniu Svetlanai. Beveik tuo pačiu metu abu ėmėsi vertimų: Svetlana, paskatinta Lietuvos kultūros žmonių ir patarta Jorunduro, išvertė „Egilio sagą“ („Egils saga Skallagrímssonar“), o Jorunduras ėmėsi „Baltaragio malūno“.

Pasak S. Steponavičienės, tada, prieš 50 metų, beveik nebuvo jokių ryšių su Skandinavijos šalimis, o dėmesys skandinaviškajai kultūrai buvo akivaizdžiai slopinamas. Jorunduro Hilmarsono indėlis šioje srityje buvo neišmatuojamas. Tai davė gražių vaisių: lietuviai šiuo metu studijuoja islandų kalbą Reikjaviko universitete, islandai atvyksta į Vilnių, vyksta dėstytojų ir doktorantų stažuotės, senosios islandų kalbos seminarai, konferencijos.

Po mokslinių stažuočių Vilniuje, Prancūzijoje, Danijoje Jorunduras visa galva pasinėrė į tocharų, šiuo metu jau mirusios III–II tūkstantmetyje pr. Kr. gyvavusios indoeuropiečių kalbų grupės, atrastos XIX–XX a. sandūroje, studijas. Parengęs dvi monografijas apie tocharų kalbas, pradėjo ruošti vadovėlį, įsteigė vienintelį pasaulyje specializuotą žurnalą, skirtą tocharistikos studijoms, kurį redagavo pats, sudarė kol kas vienintelį pasaulyje tocharų kalbos etimologinį žodyną, išleistą jau po Jorunduro mirties.

Tačiau Lietuva nuolat buvo Jorunduro akiratyje. Pasak Vytautės Eidukaitienės, pradžioje stebėjęsis, kodėl „lietuviai tokie dviveidžiai”, vėliau tokių klausimų nebeužduodavo. Nemažai pakeliavęs po pasaulį suprato lietuvių laisvės troškimą ir karštai įsitraukė į jos rėmėjų gretas. Po Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo Jorunduras Hilmarsonas vertėjavo Lietuvos atgimimo vadovui prof. Vytautui Landsbergiui, jam lankantis su oficialiu vizitu Islandijoje, versdamas tiesiog iš lietuvių kalbos į islandų ir atvirkščiai. Globojo į Islandiją atvykstančius lietuvius, su jais bendravo iki pat savo mirties.

Jorunduras Hilmarssonas mirė 1992 m. rugpjūčio 13 d. Reikjavike eidamas tik 47-uosius metus. Tuometis Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo Užsienio reikalų komisijos pirmininkas Emanuelis Zingeris, prisimindamas Užsienio reikalų komisijos posėdį, įvykusį Islandijoje 1991-aisiais, prisimena, kaip Jorunduras Hilmarsonas, garbės konsulas Islandijoje, jau sirgdamas mirtina liga, išvertė Lietuvos prašymą pripažinti jos valstybingumą Islandijos deputatams.

Miršta galvijai, miršta gentainiai,

ir pats tu numirsi taip pat. 

Tačiau to atminimas nemiršta,

kas gera paliko.

(„Aukštojo eilės // Poetinė Eda“. Is senosios islandų kalbos vertė Aurelijus Vijūnas, „Aidai “, 2009 m.)

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien