Grupės „Subtilu-Z“ nariai: Lietuva kažkuo panaši į akordeoną

Grupė „Subtilu-Z“ Niujorke. Grupės archyvo nuotrauka

„Subtilu-Z“ – instrumentinė muzikos grupė, gyvuojanti jau tryliktus metus. Dviejų akordeonininkų – POVILO VELIKIO ir DMITRIJAUS MIHAILOVO, perkusininko VYTAUTO ŠVAŽO ir lietuvišku instrumentu – birbyne – grojančio LAURYNO VAITKAUS muzikinės pajautos skambesys, instrumentinės pokalbių variacijos, improvizacijos žaismė lemia, kodėl „Subtilu-Z“ populiarūs Lietuvoje ir laukiami svetur.

Jie atpažįstami kaip savito skambesio, muzikinės laisvės kūrėjai. Daugybė koncertų, keturios kompaktinės plokštelės, kurių naujausia „Grammy Winners“ pristatyta 2017 metais netylant ovacijoms gerbėjų, susižavėjusių savitomis kūrinių, pelniusių „Grammy“ statulėles, interpretacijomis.

Šiemet, minint Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, „Subtilu-Z“, pasipuošę specialiai šiai progai sukurtais kostiumais, keliauja dovanodami muziką plačiai pasaulyje išsisklaidžiusiems lietuviams. Koncertuose kviečiama džiaugtis muzikiniais išgyvenimais ir dalintis mintimis apie Lietuvos šimtmetį – ta proga „Subtilu-Z“ pildo šventinį metraštį. Šūkiu „100-mečio gimtadienį reikia švęsti bent 100 kartų“ pradėtos gastrolės Europoje ir JAV.

Muzikinė šventė, skambesys Lietuvoje ir užsienyje, Lietuva svetur ir muzikoje – visa tai pokalbyje su „Subtilu-Z“ nariais.

Pradėkime pokalbį nuo gastrolių JAV. Čia lankėtės nebe pirmą kartą, tad susitikimo jaudulį, nuostabą dėl išorinių dalykų regint pirmąsy, keičia noras pažinti giliau autentišką gyvenimą. Kaip viskas atrodė jūsų akimis?

JAV reikėtų suvokti kaip didelį vienetą, gal net ne kaip šalį, o kaip žemyną. Taip, kaip amerikiečiai suvokia europiečius. Pabuvęs JAV pradedi labiau vertinti Europą, Lietuvą. Mes gyvename ypač spalvingame žemės kampelyje, kuriame skirtingos valstybės, tautos sukuria tikrą įvairių kultūrų spiečių.

Todėl lankantis pirmą, antrą ar trečią kartą yra labai sunku ką nors pasakyti. Pirmas įspūdis, žinoma, kai ką palieka. Paviršutiniškas žvilgsnis turbūt patvirtina tai, ką matome amerikietiškuose filmuose. Iš esmės vaikštant po miestus, gatves, kavines atrodo, lyg būtum čia jau buvęs. Matęs kine…

Kokiose valstijose, miestuose lankėtės? Kas bendra, o kas – išskirtina? Kas stebino, o kas rodėsi pažįstama?

Šių metų gastrolėse koncertavome trijuose miestuose: Vašingtone, Filadelfijoje ir Baltimorėje. Įdomiausia tai, kad šie miestai yra labai netoli vienas kito rytinėje šalies pakrantėje, tačiau visi turi labai skirtingą ir aiškią savo dvasią.

Vašingtonas nustebino savo paprastumu. Ten nėra didelių pastatų. Filadelfija, atvirkščiai – kaip mažas Niujorkas. O Baltimorės, deja, nespėjome gerai apžiūrėti. Bet iš vietos lietuvių sužinojome, kad, nepaisant visų kultūros ir lankytinų objektų, Baltimorė turi ir kriminalų lyderės vardą.

Kaip nusakytumėte koncertų lankytojus kitapus Atlanto, taip pat lietuvius?

JAV lietuviai kitokie nei, tarkime, Europoje migravę tautiečiai. Pirmas įspūdis, kad kuo toliau esi nuo Lietuvos, tuo labiau ji tau rūpi. Europoje bendruomenėse yra po kelis entuziastus, tačiau JAV entuziastų kur kas daugiau. Jie visi itin nori ką nors padaryti, kuo nors prisidėti prie renginio.

Mes kiekviename savo koncerte esame maksimaliai atsidavę. Ir labai tikimės, kad tai pajaučia kiekvienas klausytojas. Nesvarbu, kuriame pasaulio krašte tai būtų.

Visur skirtingi klausytojai – skirtingai reaguoja. Negalėtume apibendrinti Lietuvos ir JAV gyvenančių lietuvių klausytojų. Ir vieni, ir kiti yra žmonės, turintys savus jausmus, savas problemas, kitus gyvenimo niuansus. Bet jeigu žmogus atėjo į mūsų koncertą norėdamas ką nors pajausti, pasisemti gerų emocijų ar šiaip pasižmonėti, tai jam niekas ir nesutrukdys, jis yra pasmerktas tam.

Grupė „Subtilu-Z“ Baltimorėje. Grupės archyvo nuotrauka

Lietuva kažkuo panaši į akordeoną. Akordeonas yra labai jaunas instrumentas, gyvuojantis netoli dviejų šimtų metų (šiek tiek vyresnis už Lietuvos valstybę). Tačiau tai įvairiapusiškas instrumentas, kuriuo atliekama muzika nuo klasikos iki šiuolaikiškiausių opusų.

Šimtmečio proga pildote metraštį. Tautiečius kviečiate dalintis mintimis. Kas jose dominuoja?

Turbūt labiausiai justi lietuvių ir vietinių nuoširdumas. Ten, kur buvome, sklandė optimizmas, daug šypsenų, humoro, geros nuotaikos. Stebina apskritai visų lietuvių didžiulė vienybė šimtmečio šventės metu. Tokios stiprios energijos dar neteko jausti. Kad ir su kuo kalbėtum, visi dega viena mintimi – Lietuva. Tada dar buvome maži ir mažai ką supratome, bet, ko gero, panašus vieningumas buvo jaučiamas Baltijos kelyje. Galbūt to mums kiek trūksta Lietuvoje? Bet tikime, tai jau visai arti.

Šimtmetį įprasminate kas mėnesį dovanodami po naują kūrinį. Pasidalinkite idėja.

Kai kurie nauji kūriniai įkvėpti lietuvių liaudies muzikos. Nemaža dalis – šiandienos lietuvių autorių kūrėjų kompozicijos. Tarp jų yra ir originalių kūrinių, parašytų specialiai mūsų sudėčiai. Šiandien koncertuose jau grojame Remigijaus Rančio kompoziciją „Buriuotojai“, Povilo Velikio „Apie svajonę“, mūsų pačių parašytą kūrinį „Play Life“. Visas kompozicijas kuriame ieškodami geriausio skambesio.

Kūriniai lietuvių liaudies tematika veikiausiai gimę klausantis gausaus muzikos paveldo. Ką atradote naujai, išgirdote kitaip? Kiek šis sumanymas jums iššūkis, kiek – malonumas?

Visada malonu prisiliesti prie kūrinių, kurie gyvuoja ilgiau nei tu pats. Tai yra kultūra, istorija ir išmintis viename. Kartu su malonumu, aišku, yra ir didesnė atsakomybė. Kaip aranžuoti kūrinį, o šiuo atveju – nepaprastą kūrinį, kad jis nenuvertėtų, kad būtų įdomu klausyti ir ne mažiau įdomu atlikti.

Kaip jums kiekvienam asmeniškai skamba šimtmečio Lietuva, Lietuvos šimtmetis?

Dmitrijus: Esu gimęs svetur, bet džiaugiuosi kartu su draugais ir su visais Lietuvos žmonėmis, kad jie turi galimybę švęsti garbingą nepriklausomybės atkūrimo datą.

Povilas: Šimtas metų valstybei yra gana mažas laiko tarpas. Mūsų valstybė dar jauna, sakyčiau, dar tik beveik paauglė. Ieškanti, maištaujanti, jaunatviškai energinga, ne visada išmintinga. Dabar pagalvojau, kad Lietuva kažkuo panaši į akordeoną. Akordeonas yra labai jaunas instrumentas, gyvuojantis netoli dviejų šimtų metų (šiek tiek vyresnis už Lietuvos valstybę). Tačiau tai įvairiapusiškas instrumentas, kuriuo atliekama muzika nuo klasikos iki šiuolaikiškiausių opusų. Ne visiems kompozitoriams pažįstamas ir suprantamas, todėl tik nedaugelis ryžtasi rašyti muziką akordeonui. Šis instrumentas novatoriškas, nes vis dar tobulėja ir susirenka iš kitų instrumentų tai, kas geriausia ir patikrinta. Tikiu, kad tokia yra mūsų Lietuva.

Laurynas: Jauna, bet didinga, su labai šviesia ateitimi šalis.

Vytautas: Kaip paukščio čiulbėjimas miške – miškas didžiulis, tačiau mažas paukštis turi jėgos ir stiprybės būti išgirstas ir pastebėtas.

Paskutinis pokalbio akcentas – Lietuva: su kokiu garsu, kūriniu, melodija ji jums asocijuojasi?

Dmitrijus: Lietuvos himnas.

Povilas: Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Jūra“.

Laurynas: Vytauto Kernagio „Baltas paukštis“.

Vytautas: „Subtilu-Z“ „Play Life“.