Adelė Dirsytė – Sibiro tremtinių maldaknygės autorė

Adelė Dirsytė

„Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos“( Mt 10, 24–33)

1946 m. kovo mėnesį sovietų saugumas suėmė visą būrį pogrindyje veikusios katalikiškosios ateitininkų jaunimo organizacijos narių: vyriausiosios valdybos narę, moterų sekcijos vicepirmininkę Stefaniją Ladigienę, mokytoją ateitininkę Adelę Dirsytę, ateitininką Juozą Brazauską ir visą būrį jų jaunų bendraminčių. Sovietinei valdžiai rūpėjo „likviduoti nusikaltėlių gaują“, dėl to stengtasi kelias bylas sujungti į vieną ir pateikti kuo sunkesnį kaltinimą.

1946 m. kovo 6-osios naktį suimta Adelė aštuonis mėnesius buvo žiauriai tardyta saugumo rūsiuose. Jos bylą melas lydėjo nuo pirmosios arešto dienos: ji buvo suimta kovo 6-osios naktį, o nutarimas suimti pasirašytas tik kovo 15 dieną. Suėmimo orderis išduotas kovo 18 d. Iš tardymų ir akistatų protokolų matosi, kad Adelė kartu su kitais lietuviais inteligentais lankydavosi susirinkimuose, kurių dalyvis buvo žinomas LLKS partizanų išdavikas ir provokatorius Juozas Markulis-Erelis, dalyvavęs vienoje akistatoje kalėjime su A. Dirsyte. Visa byla ir areštai buvo gerai organizuota provokacija prieš nekaltus asmenis.

Yra išlikę tardymo protokolai, kuriuose Adelė prisipažįsta dalyvavusi „antisovietinėje ateitininkų organizacijoje“, veikusi prieš Sovietų Sąjungą dar nepriklausomos Lietuvos laikais, kai tos valdžios Lietuvoje dar nebuvo. Tardymai vykdavo naktimis – 5 ar 6 valandas, tačiau protokolui surašyti pakakdavo vos vieno puslapio. Iškankinta auka būdavo verčiama pasirašyti po jai sukurtais kaltinimais, kuriais remiantis teismas skirdavo nuosprendį. Kaltinimo išvadoje (tardymo bylos nr. 7076) Adelė buvo kaltinama už dalyvavimą antisovietinėje ateitininkų organizacijoje ir kartu su kitais 9 suimtaisiais 1946 m. lapkričio 2 d. nuteista pagal RTFSR BK 58 p. 1 ,,a” ir 58 p. 11 straipsnį: dešimt metų kalėjimo lageriuose ir dar penkeri metai tremties be teisės grįžti į Tėvynę.

Iki suėmimo

XX amžiaus katastrofos lyg vėtyklės sijojo paprastų žmonių gyvenimus. Kažin, ar Adelė Dirsytė, ne kartą savo eilėse rašiusi: „…kur, o kur mano kelias?“, galėjo įsivaizduoti, kokie įvykiai nulems jos gyvenimą? Gimusi 1909 m. daugiavaikėje Promislavos vienkiemio ūkininkų šeimoje, Kėdainių apskrityje, 1928 m. baigė Kėdainių gimnaziją. Vėliau studijavo Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakultete germanistiką, lituanistiką, pedagogiką ir psichologiją. Studijų metais aktyviai dalyvavo studentų ateitininkų veikloje, skaitė paskaitas katalikiškųjų organizacijų renginiuose, vadovavo draugijai „Caritas“, kūrė eilėraščius. Mirus tėvui dėl nelengvos materialinės padėties Adelei teko nutraukti mokslus ir eiti dirbti, tad Vytauto Didžiojo universitetą Adelei pavyko baigti tik 1940 metais. Ji buvo viena iš Lietuvių katalikių moterų draugijos vadovių, dažnai keliaudavusių po Lietuvą skaityti paskaitų. Ypač daug dėmesio ji skyrė moterų reikalams, kviesdama jas neužsisklęsti tik šeimos pasaulėlyje, skelbė straipsnius spaudoje. Vienas jų: „Motina, komunizmas ir kova su juo“ (Moteris, 1938, nr. 1), rastas kratos metu, vėliau taps svariu įkalčiu prieš Adelę.

1940 m. Adelė Dirsytė mokytojavo mergaičių gimnazijoje Vilniuje, o vokiečių okupacijos metais (1942–1944 m.) amatų mokykloje dėstė vokiečių kalbą, buvo 20 mergaičių klasės auklėtoja. Kartu su kun. Alfonsu Lipniūnu Adelė organizavo šalpą ir jos dalijimą vargstantiesiems.

Grįžus sovietams, A. Dirsytė pradėjo dirbti Vilniaus S. Nėries mergaičių vidurinėje mokykloje. Kartu su mergaitėmis ji eidavo į Šv. Mikalojaus, Šv. Kotrynos ir Šv. Teresės bažnyčias. 1945 m. per Vėlines A. Dirsytė su tautiniais drabužiais pasipuošusiomis savo auklėtinėmis dalyvavo Švč. Sakramento adoracijoje Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos koplyčioje. Tai neliko nepastebėta: netrukus apie šį įvykį sužinojo okupacinės valdžios saugumo struktūros, kurios jau domėjosi A. Dirsytės ir kitų ateitininkų veikla.

Sibiro gulagai

Po teismo praėjus daugiau kaip pusmečiui, 1947 m. vasarą Adelė Dirsytė kartu su daugybe jaunų moterų ir mergaičių (kai kurioms tuo metu buvo dar tik 16–17 metų), išgabenama į Čumą (Komijos aut. Respublika) tiesti geležinkelį. Gyvenimo sąlygos itin rūsčios, darbas sunkus, tačiau Adelė moko mergaites nepasiduoti nevilčiai, melstis už Tėvynės laisvę, įžvelgti prasmę savo kančioje. 1949 m. kovo 20 d. laiške artimiesiems ( 2000 m. Domo Akstino išleisti atskiru rinkiniu „Jūs manieji“ ) ji rašo: „Nesu nelaiminga. Be šio gyvenimo būčiau tik nesubrendęs vaikas, gyvenimą tik čia pamačiau, pajutau. Galima skaityti, ekrane matyti, kalbantį girdėti, bet niekas prieš išgyvenimą. Ponia Lad. (Stefanija Ladigienė – red. pastaba) vis kadaise žadėjo iš savo gyvenimo rašyti romaną. Dabar, sako, atsisakau tos minties. Juk būtų tokia tik buržuazinė – miesčioniška apraiška, šiandien visai bluki. Čia gyvenimas kančia nuspalvintas, jis – gyvenimas.“

Adelė tampa savotiška diakone kalinčioms moterims: iš gretimo vyrų lagerio slapta parneša šv. Komuniją, kartu su likimo draugėmis švenčia šv. Mišias, kalba rožinį, sulipdytą iš duonos gabalėlių.

1949 m. Adelė Dirsytė išvežama 70 km už Taišeto (Irkutsko sritis) kirsti miško. Ir čia kalintiems žmonėms ji tampa traukos centru, padedančiu išlikti neprarandant žmogiškojo orumo. Ją kartais užplūsta sunkios mintys ir nuojautos, kai „jausmai apmiršta ir aplink darosi taip blausu, jog viskas atrodo neteisinga“. Tuomet Adelė prisimena kitus: „Reikia ne imti, o duoti.“ Prisimena paliktus saviškius Lietuvoje, rūpinasi jų likimu, laiškuose skatindama siekti mokslo, darbuotis dėl Tėvynės.

1950 m. ji išvežama į Magadaną, vieną baisiausių vietų gulage. Darbas statybose be galo sunkus, kamuoja nuolatinis alkis ir šaltis, žiaurus prižiūrėtojų elgesys. Adelė tampa savotiška diakone kalinčioms moterims: iš gretimo vyrų lagerio slapta parneša šv. Komuniją, kartu su likimo draugėmis švenčia šv. Mišias, kalba rožinį, sulipdytą iš duonos gabalėlių. Savo laiškuose, kuriuos rašyti jai leidžiama labai retai, ji rūpinasi artimaisiais, džiaugiasi, galėdama padėti kartu kalinčioms mergaitėms: „…dažnai būnu labai laiminga, ypač kai galiu jaunuolėms padėti. Jos mane savo mama vadina, man padeda, patarnauja… Aš rašau moterims laiškus, aiškinuos su mergaitėmis įvairius klausimus, daug kalbamės apie gražiąją meilę, mokomės jos. Meilės išmokti – didžiausias dalykas, o mergaitei didesnio papuošalo nėra kaip meilė. Labai mažai supratimo turėjau be šių sąlygų. Skaičiau, žavėjaus gražiais posakiais, bet beveik piršto nepajudindavau, o reikia darbų, darbų, tik darbų… Kraštas laukia ne svajonių, bet darbščių rankų, mylinčių širdžių. Be meilės nieko laimingu nepadarysi“ (iš laiško Liucytei, Magadanas, 1950 11 22).

„Marija, gelbėk krauju ir ašaromis, pasiaukojimu, pasiryžimais ir meile išpuoštą žemę…“

„Marija, gelbėk mus” maldaknygė. Nuotr. Rasos Baškienės

1953 m. vasario 16 d. pasaulį išvysta tremtinių rankų darbo maldaknygė „Marija, gelbėk mus“, surišta iš laikraščio skiautelių, tošies gabalėlių, ant kurių surašytos maldos. Jų autorė – Adelė Dirsytė. Jai talkina trys bičiulės: Leonora Grigalavičiūtė, Valė Bernatavičiūtė, Levutė Vizbaraitė, kurios maldaknygę iliustruoja ir įriša. Slaptu būdu ši Sibiro kankinių maldaknygė pasiekia Lenkiją, o vėliau – JAV.

Jau po šešerių metų, 1959-aisiais, ši maldaknygė Amerikoje išleidžiama kun. Kęstučio Trimako ir Putnamo vienuolyno seserų pastangomis. Iš pradžių ji verčiama į anglų kalbą (vertėjas kun. K. Trimakas), o vėliau išversta į vokiečių, olandų, prancūzų, kinų ir netgi korėjiečių kalbas, leidžiama šimtatūkstantiniais tiražais. Visų kraštų krikščionis paliečia šios maldos, persmelktos didžiulės kančios ir pasitikėjimo dieviškuoju gailestingumu, prašant Švč. Mergelės Marijos jėgų ir stiprybės.

Adelės Dirsytės veiklą netrukus pastebi lagerio administracija. Grįžtančią iš darbo ją sumuša sargybiniai ir uždaro į karcerį. Grįžusi į baraką, Adelė ramina mergaites, ragina melstis už skriaudėjus: „Jie nežino, ką daro.“

Adelės terorizavimas tęsiasi. Nuolatinės kratos, laiškų atiminėjimas, karceris, tardymai. Su ja kalinčios mergaitės mato sumušimus, mėlynes, bet Adelė nesiskundžia. Eleonora (Levutė) Vizbaraitė prisimena: „Aš matydavau, kad ji labai kenčia. Ji visada savo kančias aukodavo Dievo Motinai Marijai už Lietuvą. Taip kankinama ji visai susilpnėjo, dažnai skaudėdavo galvą, krūtinę. Po vieno tardymo buvo sutinęs veidas, ji ilgai spjaudė krauju. Tik vėliau prisipažino, kad buvo išmušti dantys.“

1953 m. rudenį Adelė Dirsytė kažkur išvežama. Grįžusi tik 1954-ųjų pavasarį vėl uždaroma rūsyje. Ją aplankiusios mergaitės išsigąsta: Adelė purvina, mėlynais paakiais, trumpai nukirptais plaukais. Paklausta, kur buvo ir ką patyrė, ji pradeda klejoti, blaškytis, šauktis savo tėvų. Prašo tyliai kalbėti, nes muš. Eleonorai pasisako, kad buvo tardoma kažkokiuose požemiuose. „Ji tada labai ilgai su manimi kalbėjo, ir aš pirmą sykį mačiau, kaip jos veidu rieda ašaros. Sakė: ten buvo žiaurūs tardytojai, ypač kažkoks žydas, jai nurovęs pusę plaukų.“

1954 m. pabaigoje Adelė perkeliama į lagerio ligoninės psichiškai sergančiųjų skyrių. Ji rami ir tyli, atsisako valgyti, nes „gi nedirba“. 1955 m. rugsėjo 26 d. Adelė miršta, likus nepilniems dviem mėnesiams iki bausmės termino pabaigos…

Iki šiol nežinomas Adelės Dirsytės kapas, nors ne kartą artimieji per Lietuvos Respublikos pareigūnus kreipėsi į Rusijos valdžią, prašydami leisti sužinoti jos palaidojimo vietą. 2009 07 17 gautas atsakymas iš Rusijos Federacijos ambasados LR: mirė nuo dizenterijos (sic!) Vidaus reikalų ministerijos Chabarovsko krašto pataisos darbų lagerių ir kolonijų valdybos ligoninėje, palaidota ligoninės kapinėse, ties Vladivostoko kelio 17-uoju kilometru.

***

2000 m. rugsėjo 24 d. Kauno arkikatedroje bazilikoje prasidėjo Dievo tarnaitės Adelės Dirsytės beatifikacijos bylos procesas.