Prarasto laiko beieškant. Pokalbis apie Marcelį Proustą

Romano veiksmo dekoracijos nedetalizuotos. Realus tik Paryžius, bet jis kažkoks sintetinis, kaleidoskopiškas, pilnas įspūdžių, literatūrinių reminescencijų: mėnesiena virš Triumfo arkos tarsi pailiustruoja XIX a. poezijos metaforas, Bulonės miške šmėkščiojančios raudonos kariškių kelnės atrodo it impresionistų nutapytos, o Trokadero panašus į mauriškąjį Mantegnos šventąjį Sebastijoną. Pasakotojo butas – nelyginant uždara teatro erdvė. O visas miestas tėra gatvių raizgalynė, adresų painiava, kur slypi pavojai, kur galbūt vaikšto ar skiria pasimatymus Albertina.

„Albertinos ciklo“ pradžia

Naujo leidimo proga apie šį kūrinį ir M. Prousto reikšmę moderniajai Vakarų Europos literatūrai kalbamės su lietuvių ir prancūzų literatūros tyrinėtoju, Vilniaus universiteto Romanų filologijos katedros vedėju, vertėju doc. dr. Vytautu Bikulčiumi ir literatūros mokslininke, VU dėstytoja dr. Egle Kačkute.

M. Prousto „Kalinė“ pasirodė 1923 metais, jau po autoriaus mirties, tačiau jį spėjo pataisyti pats rašytojas.

V. Bikulčius pažymi: „Šis kūrinys pradeda vadinamąjį „Albertinos ciklą“, kurį, be minimo romano, sudaro dar ir „Dingusi Albertina“. „Kalinė“ yra suskirstyta ne į skyrius, bet į penkias dienas, atkartojančias ir klasicistinės tragedijos struktūrą. Kūrinio tekste netgi cituojamos eilutės iš Racine’o „Esteros“. Aistra romane iškyla tragišku pavidalu: herojaus nesugebėjimas gyventi be Albertinos skleidžiasi jo nesugebėjimu šią mylėti.“

Nors pasakotojas yra tas, kuris laiko Albertiną uždaręs, paradoksalu, bet nenorėdamas išleisti iš akių savo kalinės, jis pats tampa jos kaliniu. „O vertę kalinei suteikia tik pasakotojo pavydas, nes, įsitikinęs jos ištikimybe, vyras tik ir mąsto, kaip ją palikti, ir svajoja apie nepažįstamas merginas, kurias galėtų sutikti. Taigi herojus yra ir savo meilės, ir pavydo kalinys, o jųdviejų konfliktą gali išspręsti tik mirtis“, – pabrėžia literatūros tyrinėtojas.

Tarp meno ir gyvenimo: personažų mirtis ir prisikėlimas

Dar viena reikšmingų atspalvių kūriniui suteikianti plotmė – menas. Ji atrandama per dailės kūrinius, muziką ar net pagrindinės herojės vilkimus drabužius. „Albertina pasakotojui nuolatos primena Veneciją, nešiodama šio miesto siuvėjo Fortuny sukneles. Pavyzdžiui, viena Albertinos suknelė su paukščiais, atkartojančiais paukščius nuo Šv. Morkaus katedros kapitelių, tik dar labiau sustiprina herojui Venecijos ilgesį“, – teigia V. Bikulčius.

Supriešinimas tarp meno ir gyvenimo, anot jo, irgi įgyja mirties ir prisikėlimo formų per romano veikėjų paveikslus: „Šiuo požiūriu labai iškalbinga rašytojo Bergoto mirtis. Apsilankęs olandų dailininkų parodoje, jis sustoja prie Vermeerio paveikslo „Delfto vaizdas“, nes ką tik buvo paskaitęs kritiko straipsnį, kad šiame kūrinyje mažas geltonos sienos lopinėlis vertingas pats savaime. Nors rašytojas puikiai žinojo šį darbą, jis tiek žavėjosi šia detale, kad net ėmė priekaištauti sau, jog tik dabar supratęs, kaip reikia rašyti. Ir čia jį ištinka mirtis.“

Atsakymas į pasakotojo klausimą, ar Bergotas mirė visiems laikams, V. Bikulčiaus teigimu, galėtų būti romane pavaizduota knygyno vitrina, kurioje stovi rašytojo knygos – it „angelai išskleistais sparnais“.

Personažų prisikėlimo motyvą „Prarasto laiko beieškant“ epopėjoje akcentuoja ir VU Romanų filologijos katedros dėstytoja E. Kačkutė. Nors daugelis rašytojų teigia, kad neverta ieškoti gyvų personažų prototipų, nuneigti pastarųjų įtaką M. Prousto kūryboje, anot jos, sunku. Rašytojo gyvenime netrūko nelaimingų draugysčių istorijų.

„1913-aisiais M. Proustas aklai, beviltiškai įsimylėjo heteroseksualų savo vairuotoją, vėliau įdarbintą sekretoriumi, Alfredą Agostinelį. Jo meilę, dėmesį ir ištikimybę jam teko pirkti dovanomis, aviacijos pamokomis ir pinigais jam bei visai jo skurdžiai šeimai. Deja, 1914 m. gegužę Alfredas išskrido virš Viduržemio jūros, nevykusiai pasuko lėktuvą ir nukrito į vandenį. Nemokėdamas plaukti, jis nuskendo kartu su lėktuvo nuolauža“, – tragišką istoriją primena ji.

Pasak literatūros mokslininkės, ši netektis M. Proustą sukrėtusi taip, kad jis nebeįstengė džiaugtis net ilgai lauktu savo pirmojo „Prarastojo laiko beieškant“ romano triumfu. O šis įvykis paskatino jį radikaliai permąstyti romanų ciklo struktūrą.

„Albertina, iš pradžių turėjusi būti nereikšmingas personažas, tapo vienu svarbiausių romano „Žydinčių mergaičių šešėlyje“ charakterių ir net dviejų ciklo dalių – „Kalinė“ ir „Pabėgėlė“ – atsiradimo priežastimi“, – teigė E. Kačkutė. Taigi prancūzų ir pasaulio literatūra, anot jos, buvo praturtinta nepakartojamais nevaldomos ir galingos, norinčios valdyti, turėti ir išnaudoti aistros aprašymais, aistros, abejingos net pačiam geidžiamam objektui.

Galiausiai meno reikšmę romane, V. Bikulčiaus teigimu, dar labiau paryškina muzika. Pavyzdžiui, kūrinio scena, kurioje vaizduojamas vakaro pas Verdiurenus metu atliekamas Ventejo septetas.

„Išsamiai aprašinėdamas jo muziką, M. Proustas iškelia mintį: ar tik menas nėra tikresnis už tikrovę? Pasakotojui kyla įtarimas, kad menas pratęsia gyvenimą, mat, apleidęs rašymą, jis liko nuošalyje ir nuo tikrovės. Tiktai kol kas herojus, išklausęs septetą, gali nujausti, kad egzistuoja kažkas, ką kuria menas, bet jis dar nežino galutinio atsakymo“, – teigė V. Bikulčius.

Taigi menas M. Prousto kūryboje tampa aukštesniąja tikrove arba pačia tikrove.

Svarbiausios M. Prousto kūrybos tyrinėjimų sritys apima korespondencijos, biografijos ir genetinės kritikos sritis, taip pat filosofiją, muzikos ir dailės įtaką, intertekstualumo teoriją, temines studijas, modernizmą ir jos įkvėptus literatūros bei meno kūrinius.

M. Prousto įtaka moderniajai literatūrai

„Prarasto laiko beieškant“, E. Kačkutės teigimu, yra svarbiausias modernizmo kūrinys pasaulio literatūroje, savo įtaka toli pralenkęs net tokias knygas kaip Jameso Joyce‘o „Ulisas“, Virginios Woolf „Į Švyturį“ ar Williamo Faulknerio „Kai aš gulėjau mirties patale“. Visa tai rodo nuolat augantis rašytojo kūrybos tyrinėjimų laukas, kuris, anot didžiausio M. Prousto tyrinėtojo, rašančio anglų kalba, Adamo Watto, nuo 2013 metų (kai buvo minimas pirmosios ciklo dalies „Svano link“ išleidimo šimtmetis) išgyvena aukso amžių.

Svarbiausios M. Prousto kūrybos tyrinėjimų sritys, pasak mokslininkės, apima korespondencijos, biografijos ir genetinės kritikos sritis, taip pat filosofiją, muzikos ir dailės įtaką, intertekstualumo teoriją, temines studijas, modernizmą ir jos įkvėptus literatūros bei meno kūrinius.

Pirmasis, korespondencijos, biografijos ir genetinės kritikos, laukas, anot E. Kačkutės, šiuo metu yra turtingiausias: „Nuolat atrandama netyrinėtų, paslėptų, cenzūruotų M. Prousto laiškų, intymių dokumentų, kurie 8-ajame dešimtmetyje, suklestėjus lyčių studijoms, atskleidė svarbų M. Prousto kūrybos aspektą – jo homoseksualumo įtaką kūrybai. Dabar jau žinoma, kad visų romanų cikle vaizduojamų moteriškų romantinių meilės objektų prototipai yra vyrai, tačiau ne tiek jų gyvenimo detalės, kiek emocijos, kurias rašytojas išgyveno savo mylimųjų dėka.“

Kalbėdama apie šiuolaikinės moterų literatūros tyrinėjimus, E. Kačkutė atkreipia dėmesį, kad M. Proustas yra vienas iš autofikcijos žanro, kurį galima laikyti svarbiausiu šiuolaikinės literatūros bruožu, pradininkų. Kaip viena pagrindinių M. Prousto sekėjų šiuolaikinėje prancūzų literatūroje, pasak jos, galėtų būti Lietuvoje gerai žinoma rašytoja Annie Ernaux, savo kūryboje irgi nuolat ieškojusi prarastojo savo gyvenimo ir visos kartos laiko.

Taigi romane, kuriame visos iliuzijos pasmerktos žlugti, meilė atrodo neįmanoma, o vienintelė, amžina, aukščiausia tikrovė, it muzika plevenanti netgi po mūsų mirties, yra menas. V. Bikulčiaus žodžiais tariant, skaitytojų vis tiek laukia įstabi kelionė, gvildenanti meilės ir pavydo paslaptis, už kurių išryškėja ir universalūs meno bei kūrybos klausimai. Tegu kiekvienam skaitytojui ši kelionė per M. Prousto romano puslapius būna savita ir prasminga.