2018 09 02

Asta Valentinaitė

Tapati

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Žlugdantis tobulumo siekis

Pixabay.com nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš žurnalo „Tapati“ 2017 m. pavasario numerio. 

„Kas yra tobulumas? Tai – iliuzija. Jos besivaikantieji virsta savo pačių inkvizitoriais ir budeliais, o tikrąja visų mūsų siekiamybe turėtų išlikti aukso vidurys, galimybes atitinkantys tikslai“, – tikina psichologas-psichoterapeutas, savivaldybių mokymo centro „Dainava“ direktorius ZENONAS STREIKUS, pastebintis, kad perfekcionizmo siekis ir jautri reakcija į netobulumą dažnam sukelia įtampą, o kartais net atima norą gyventi. Kaip atsitiesti ir padėti sau?

Kas yra perfekcionizmas?

Tai – vidinis žmogaus įsitikinimas, kad gyvenime viskas turi būti tobula. Deja, bet tobulumas yra didžiausias laimės priešas. Siekdamas tapti Dievu žmogus nutolsta nuo savęs ir aplinkinių, praranda žmogiškumą ir vertybes, dėl kurių verta gyventi. Kai kada tobulumo siekis ar jautrumas netobulumui sukelia nenorą gyventi ir didžiausią įtampą, sutrikdo santykius su aplinkiniais. O kur dar perfekcionisto įsitikinimas, kad klaidos labai žalingos ir viskas, ko jis imasi, turi pavykti iš pirmo karto.

Iš kokių asmens bruožų ir savybių pažinsime perfekcionistą?

Perfekcionistas trokšta pagirų, o į kritiką reaguoja isterija, priešiškumu ar nepakantumu. Šis žmogus nepasimoko iš aplinkinių pastabų ir skuba nukirsti ryšius su jį kritikuojančiu, taip galutinai sugriaudamas tarpusavio santykius. Nuolatinė baimė pralaimėti, siekis viską atlikti tobulai ir sukelia stresą, įtampą, nepasitenkinimą, neturėdamas kada atsikvėpti perfekcionistas jaučia nuolatinį erzelį. Netgi savikritiką perfekcionistai paverčia savigrauža, dar kitaip vadinam savikrapšta, o tai verčia juos jaustis menkais, prastais. Jiems tai – bene žiauriausias išgyvenimas, dažnoje situacijoje vertindami save kaip prastesnius už kitus jie sako, kad ne jiems nepasisekė, o kad jie – nevykėliai. Gyvenant visuomenėje, kuri ypač vertina pergales ir tobulumą, iškyla rizika netekti asmeninio gyvenimo. Užuot lyginęsi su savimi (šiandien esame geresni nei buvome vakar) perfekcionistai paverčia tai rungtynėms su aplinkiniais. Reiktų kelti pasiekiamus ir realius tikslus, nes norų ir galimybių frustracija ilgainiui griauna žmogų ir jo savastį.

Kur reikėtų ieškoti savo netobulumo ištakų?

Psichoanalizės korifėjai Zigmundas Froidas ir Alfredas Adleris tvirtino, kad tobulumo standartus pradeda kurti mūsų tėvai. Jei jie kaip išprotėję dėl vaiko pasiekimų įdieginėja „teisingo“ elgesio taisykles ir teigia, kad vaikas mylimas tik pateisinęs jų lūkesčius, natūralu, kad nuo jų nukrypęs vaikas jausis lyg nevykėlis.

Galbūt tai ir skatina žmones palikti gerai apmokamus darbus ir leistis į pasaulio pažinimo ir savo pačių paieškas?

Visuomenė tarsi pati suformuoja žmogui lūkestį būti svarbiam, o jei kurį laiką šis nebesulaukia pakvietimų, ima jaustis lyg būtų iškritęs iš gyvenimo… Bendra visuomenės tendencija – reikalauti pergalių ir tobulumo. Kaip pavyzdį paminėsiu lenktynininką Benediktą Vanagą, kuriam šiais metais nepavyko laimėti Dakaro ralio. Ir kas atsitiko? Ar nepasiekęs pergalės jis tapo niekam tinkamas? Taip, aplinka reikalauja tobulos mūsų išvaizdos, šeimos, tokių pat draugų, tobulo buto, darbo, o nuo tokių reikalavimų net koktu, taigi apima nerimas, įtampa, ilgainiui – depresija. Sėkmės ir iliuzijų vergai bei aukos užsikrėtę tobulumo siekiu virsta savo pačių inkvizitoriais ir budeliais. Apimti skubėjimo, pergalių, koncepcijų kūrimo, žmonės pajunta, kad prarado patį gyvenimą, nebesugeba žavėtis nei santykiais, nei žvaigždėmis, jaučiasi pinigų kalikais, kurie tik seikėja, matuoja, lygina, tada ateina laikas stabtelėti.

Jimmy Bay nuotrauka

Išeitų, kad perfekcionistai užkerta sau kelią į laimę? Kai kada net sugriauna savo pačių metų metais statytus tiltus?

Besaikis tobulumo siekimas individą nužmogina: žmogus nebegali būti savimi. Kas yra tobulumas? Tik iliuzija, tikrąja visų mūsų siekiamybe turėtų išlikti aukso vidurys, galimybes atitinkantys tikslai.

Kaip pagelbėti tokiems žmonėms?

Pakaktų, jei šie nuleistų aukštų reikalavimų kartelę. To užtektų siekiant pajusti ramybę ir vidinę laisvę. Bet įprastai pajutę žlugdančią perfekcionizmo galią žmonės metasi į kitą kraštutinumąmeditaciją arba visišką pasitraukimą iš aktyvios veiklos.

Ko reikėtų vengti linkusiems į perfekcionizmą?

Jeigu norite pasijusti visiškai prastai tėra du būdai: kuo daugiau laiko skirsite savęs lyginimui su tobulu „aš“ arba jei nuolat lyginkite save su tobulais kitais, kuriuos regite laikraščių ir žurnalų puslapiuose, netrukus imsite savęs nekęsti. Tai – žiauriausias savivertės žlugdymo būdas. Kai kada žmonės bando maskuotis titulais, išoriniais papuošalais, bet viduje daug netekties.

Ar galėtumėte iliustruoti, kaip atrodo perfekcionizmo apraiškos kasdienybėje?

Savo aplinkoje matau žmonių, kurie nelinkę kviestis svečių į namus vien todėl, kad jų namai prastesni nei jų draugų. Taip pat esu konsultavęs labai daug abiturienčių, kurios negalėdavo įsivaizduoti, jog už baigiamąjį egzaminą galėtų gauti prastesnį pažymį nei aukščiausią. O jei besimokydamos pirmuosiuose medicinos kursuose vis tik gaudavo mažesnį įvertinimą, sužlugdavo jų asmenybė: jos pasijausdavo niekingos, prastos, nevykusios… Ši nuostata sužlugdydavo visą jų gyvenimą, neleisdavo būti savimi.

Nik Shuliahin nuotrauka

Ką sakyti žmogui, tvirtinančiam, kad jo gyvenimas nieko vertas?

Beviltiškoje situacijoje atsidūrusiems žmonėms juokaudamas patariu užsimerkti, ištiesti rankas į priekį, pajudinti pirštus į šonus. Jei žmogus neužčiuopia karsto lentos,  viskas, kas jam netiko ar nutiko, yra niekai palyginus su tuo, kad jis gyvas. Kartais dėl užgriuvusių problemų nebematome to, kas brangiausia. Perfekcionizmas susiaurina mūsų protą ir mąstymą, paklaidina pavienių detalių jūroje ir nebeleidžia įžiūrėti visumos. Taikliausias pavyzdys – baimės apimta žmogaus akis mato tik siaurą plotą, štai kodėl susinervinusius žaidėjus treneris sodina ant atsarginio suolelio. Tokios būsenos asmuo nemato visumos. Taip nutinka ir su perfekcionistais: jie nebemato, kas dingsta iš jų gyvenimo, todėl, kad atsiranda siauraprotystė. Mąsto kaip Dievas, o mato kaip vabalas. Siaurai, kaip per mikroskopą. Linkėčiau būti atlaidesniems sau patiems, dabarčiai, santykiams.

Nuo ko atsispirti norint pakeisti mąstyseną?

Keisti reiktų žmogaus filosofiją. Mūsų nuostatos ir vidiniai įsitikinimai turi nepaprastai stiprią galią gyvenimui. Kažkas yra tai pavadinęs Dievo įrankiu. Jeigu žvelgiame į gyvenimą kaip į šventę, jei siekiame būti savimi, jei dalyvauti mums svarbiau nei laimėti, malonumas ir laimė turėtų būti patiriami gana dažnai. Tuo metu tobulumo siekis ypatingai griauna santykius su kitais, su pačiu savimi ir atima iš mūsų gyvenimo gražiausią laiką. Kadangi perfekcionizmas skatina darboholizmą, visiškai nebelieka laiko asmeniniams gyvenimui, o tuomet liekame nuolat nepatenkinti. Tačiau dar nė vienas mirties patale nesigailėjo, kad per trumpai dirbo. Įprastai gailimasi, kad per mažai laiko buvo skirta santykiams su artimaisiais, su savimi, kad buvo per mažai keliauta ir patirta.

Ar tiesa, kad perfekcionistui – ne vis vien, ką apie jį žmonės pasakys?

Perfekcionistams be galo svarbu paisyti gyvenimo normų ir įtikti kitiems. Jiems ne vis vien, kaip į juos pažiūrės, kaip įvertins aplinkiniai. Jie trokšta būti giriami, todėl yra nepaprastai jautrūs kritikai, įprastai reaguoja į ją isterija, priešiškumu. Jie nesugeba pasimokyti iš kitų pastabų, greičiau sunaikina ryšį su tuo žmogumi, kuris atkreipė dėmesį į jo klaidas ar trūkumus. Nuolatinė baimė pralaimėti perferkcionistus skatina viską, ko tik jie imasi, atlikti tobulai. O tai sukelia stresą, įtampą, nepasitenkinimą, žmogui nebėra kada pailsėti. Savikritiką paversdami savigrauža arba savikrapšta perfekcionistai save menkina, nebemoka džiaugtis darbo procesu, tobulumo siekis juos gąsdina ir alina.

Anna Dziubinska nuotrauka

Bet, jei tokia reakcija nuolat kartojasi gyvenimas tampa panašus į bėgimą?

Žydų kilmės prancūzų sociologas ir antropologas Emile‘is Durkheimas yra pastebėjęs, jog perteklinis tobulumo siekis ir pasitenkinimo jausmo nebuvimas veda prie gyvenimo nuovargio. Pusiausvyros ir vidinio vientisumo netektis, yra ne kas kita kaip egzistencinis nenoras gyventi. Jo, deja, joks poilsis nepašalina.

Ar galime leisti sau stoviniuoti, kai laikmetis prašo greitų rezultatų? Nepaklūstantys iš šio žaidimo tiesiog išmetami…

Ne kartą esu matęs, kaip apsėsti tobulumo perfekcionistai tempia už rankos vaiką pykdami už jo lėtumą, pamiršdami, kad suaugusioje rankoje viso labo maža rankutė… Skubant ir siekiant savo tikslų užgožiamas bet koks, net ir amžinybės, jausmas.

Ko palinkėtumėte panirusiems į skubėjimą ir rutiną?

Žmogui, kaip ir upei, būtinas ūpas, bet pakankamai ramus. Tėkmė nuneš ten, kur reikia. Niekur nenuskubėsime, tik lėkdami pražiopsosime pagrindinę dovaną – patį gyvenimą.