Senosios muzikos atlikėjos kelias. Pokalbis su barokinės operos soliste Rūta Vosyliūte

Naujasis scenos žanras gimė Abiejų Tautų Respublikoje, jį įprasminantis kūrybos vaisius pristatytas Vilniuje net dešimčia metų anksčiau nei Paryžiuje. Šiais metais, minint Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, Mindaugo karūnavimo – Lietuvos valstybės dieną – liepos 6-ąją – atstatytuose Valdovų rūmuose, kurie po šešiolika metų trukusių darbų visiškai atverti lankytojams, atliktas „Elenos pagrobimo“ koncertinis variantas.

Ta proga 2018 m. liepos 10 d. kalbėtasi su Elenos vaidmens kūrėja dr. RŪTA VOSYLIŪTE, operos soliste, dažnai scenose atliekančia senąją muziką, barokinę operą. Šiuo menu ji susižavėjo dar Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (toliau – LMTA), bakalauro studijų pradžioje, vėliau meistrystės paslapčių mokėsi Italijoje. Taigi pokalbis su dr. R. Vosyliūte apie „Elenos pagrobimą“ ir operos žanro meną XXI amžiuje.

„Elenos pagrobimas“ – koks tai kūrinys?

Operos siužetas, kaip ir būdinga visoms ankstyvosioms barokinėms operoms, yra mitologinis. Jame pasakojama, kaip Priamo, Trojos karaliaus, sūnus Paris išsprendžia dar prieš tai, kai prasideda opera, kilusį ginčą dėl grožio tarp Veneros ir Junonos. Jame, žinoma, nugalėjo Venera, o Junona labai supyko. Paris, sužeistas Amūro, yra įsimylėjęs Eleną, nors jos dar nėra matęs. Aklai įsimylėjęs jis nutaria keliauti pas ją ir pagrobęs atsigabenti į Troją. Tokia priešistorė.

Opera prasideda tuo, kad Junona, supykusi ant Pario dėl to, kad jis nusprendžia keliauti pas Eleną, siunčia košmariškus sapnus Elenos vyrui – Spartos karaliui Menelajui. Jis sapnuose regimų furijų išsigąsta, palaiko jas likimą pranašaujančiais ženklais ir juos supranta kaip raginimą palikti savo karalystę – Spartą. Opera ir prasideda tuo, kad įpykusi Junona, susikvietusi furijas, rezga keršto planą.

Menelajas susitinka su Elena. Šioji nesupranta, kodėl vyras toks išsigandęs, kodėl nori ją palikti. Elena iš tiesų jį myli, todėl labai baiminasi, nes tuo metu plaukti į Kretos salą tas pat, kaip turbūt valtele per vandenyną. Ji nujaučia, kad vyras gali negrįžti – mirti, žūti, todėl dainuoja jam raudas, kad tik jos nepaliktų. Baugina, kad vėjai ir dievai gali supykti ir pasiųsti nebūtinai gerą orą jūroje.

Kaip tik tuo metu atvyksta į Spartą Paris, ir jo, aklai įsimylėjusio Eleną, aistra ją išvydus dar labiau įsižiebia. Menelajas sako: „Na va, atvyko kilmingas princas, aš palieku jį tavo globoje, o pats išvykstu.“ Elena iš pradžių nesupranta, kas vyksta, bet po truputį pamilsta Parį – Trojos princą. Ir gimsta jųdviejų meilės istorija. Aetra, Elenos auklė, – kaip žinome, karaliai savo vaikų neaugindavo, juos maitindavo, auklėdavo svetimos moterys, kurios tapdavo labai artimos, kaip antrosios mamos, – pataria Elenai nelaukti grįžtančio Menalajo ir tęsti meilės istoriją su Pariu. Ši opera baigiasi tuo, kad Elena išvyksta iš Spartos Trojos link kartu su Pariu.

Dainuoti Eleną – man didžiulis malonumas, nes Italijoje mokiausi „recitar cantando“ dainavimo manieros, o Lietuvoje doktorantūros studijose tyrinėjau barokinę muziką. Turėti atitinkamus raktus ir žinoti būdus, kaip atrakinti šią muziką, kaip ją išjausti, išgyventi, man tiesiog malonumas.

Kokia jūsų Elena?

Elena, kaip ir pasakojau, pagal libretą, mano požiūriu, yra be galo graži, išmintinga, atsidavusi vyrui moteris. Na, jeigu ją įsimyli net nematęs (lengvai nusijuokia)… vadinasi, ji labai žavinga ir graži. Manau, ji ir be galo ryžtinga, dargi stipresnė už savo vyrą – karalių. Tačiau ji ir be galo jausminga, nes pasiduoda atvykusio svečio grožio kerams. Manau, šiuo atveju jos poreikis buvo tiesiog būti mylimai, galbūt tas faktas, kad vyras ją paliko, tarsi privertė suabejoti, ar iš tiesų jis – karalius Menelajas – ją myli, kad netgi palieka, nepasiima kartu į Spartą.

Elena artima jums?

Kiekvieną vaidmenį, kiekvieną personažą vis dėlto prisijaukini ir per savo gyvenimišką patirtį perleidi. Ji man artima tiek, kiek galiu įsijausti ir suprasti jos personažą. Žinoma, ji turi tapti man artima, kitaip negalėsiu jos suvaidinti – perteikti. Taip, esu gana impulsyvi ir emocionali, tad tikrai Elena man, galiu sakyti, artimas personažas.

Kas įkvėpė jumyse Eleną?

Pagrindinis šaltinis visada yra libretas. Jį skaičiau originalo kalba, nes moku senąją italų kalbą. Žinoma, labai padėjo Dainiaus Burės, vieno geriausių vertėjų iš senosios italų kalbos Lietuvoje, išverstas libretas. Bet man visada patinka skaityti originalo kalba, tai yra tas pat, kaip žiūrėti melodramą. Skaityti baroko operų libretus senovine italų kalba yra mano aistra.

Kaip jus veikė, ypatingiau nuteikė žinojimas, kad dalyvaujate, kuriate pirmosios Lietuvoje pastatytos operos išpildyme mūsų laiku, dargi valstybės dieną, dargi minint atkūrimo šimtmetį, ir tokioje ypatingoje vietoje – Valdovų rūmuose?

Žinoma. Tai buvo ypatinga diena ir ypatinga vieta. Mes gerai nežinome, kaip rūmai tada atrodė, bet žinoti, kad būtent Abiejų Tautų Respublikos Valdovų rūmuose buvo atlikta ši opera, dargi susiejant su mūsų valstybės šimtmečiu, man buvo be galo svarbu, reikšminga ir tikrai didelė garbė atlikti Elenos partiją.

Kalbėdama apie pačią salę galiu pasakyti, kad solistai, muzikantai iš tikrųjų susidūrė su nemenkais iššūkiais, nes pritrūko tokiai muzikai tinkamos akustikos. Kaip muzikantai sakome: salė turi turėti akustiką, kad atlikėjas girdėtų sugrįžtantį garsą ir tai jam padėtų tą garsą skleisti, išreikšti. Tiesiog reikia, kad garsas nueitų su tam tikru aidu. Tai nėra bažnytinė akustika, bet manau, kad tokios kaip Valdovų rūmų Renesansinės menės arba vadinamosios trečiosios antikameros akustikos šiai operai reikėtų.

Nusakykite „Elenos pagrobimą“ muzikine, operos žanro ypatybių prasme.

Yra išlikęs originalus šios operos libretas, kuriame aprašyta ir scenografija, scenų kaita. Galima sakyti, kad ši opera buvo sukurta demonstruojant scenografinius Agostino Locci sugebėjimus. Muziką sukūrė Marco Scacchi, deja, ji neišliko. Todėl ją 2018 m. parašė puikus klavesinininkas ir kompozitorius Marco Vitale. Jis kūrė remdamasis būtent to laikotarpio muzikine kalba ir idėjomis. Jį daugiausia inspiravo Claudio Monteverdi muzika, jo ankstyvosios operos.

M. Vitale sukurtą muziką vertinu tikrai labai gerai. Ji parašyta recitar cantando stiliumi, tai yra rečitatyviniu stiliumi, kuriame labai daug žodinio teksto. Tiesą pasakius, toks yra ankstyvosios operos tikslas, prasmė – atkurti antikinę graikų dramą, visų pirma – dramą, tai yra teatrą (!). Muzika tėra žodžio tarnaitė. Galbūt žiauriai nuskambės, bet muzika yra antraeilis dalykas dramoje. Tačiau M. Vitale, – kadangi jis yra italas ir puikiai valdo italų senovinę kalbą, afektų meną – retoriką, tikrai puikiai sukūrė labai jautrią ir paliečiančią XXI a. klausytoją muziką.

Jūsų mintys apie „Elenos pagrobimo“ išpildymą, mąstant apie senąją muziką ir šiuolaikines galimybes, būdus ją įprasminti patraukliai.

„Elenos pagrobimas“ – tai buvo tik koncertinis variantas, – bet jį jau pradėjo režisuoti Claudio Levati, semdamasis idėjų iš Adriáno Schvarzsteino. Jie yra labai įsigilinę į commedia dell‘arte meną, kuris pagrįstas improvizacija. Mano nuomone, kuo artimesnis santykis tarp atlikėjo ir publikos, kai peržengiamas klasikinės operos, kur ant pjedestalo – scenoje – dainuojama, statikos barjeras, tuo labiau kalbama žiūrovui.

Ir šio pastatymo atveju režisierius ieško būdų, kaip patraukliau pateikti, galbūt apgyvendinant operos vyksmą XX a. ar XXI a. aplinkoje, kad tai būtų artimiau. Kad senoji muzika skambėtų patraukliai ir kartu autentiškai, pasitelkiami barokiniai gestai, šokis.

Mes nežinome, kaip skambėjo kastratų balsai tuo metu, kai jie atliko tas operas, bet yra kontratenorų, galinčių atlikti, ar moterų, persirengusių vyrais. Viskas yra bandymai. Tiesiog tai yra mūsų – XXI a. žmonių – bandymai, ir tik mes žinome, kas artimiau XXI a. klausytojui.

Jums dainuoti Eleną – iššūkis ar malonumas?

Didžiulis malonumas, nes Italijoje mokiausi recitar cantando dainavimo manieros, o Lietuvoje doktorantūros studijose tyrinėjau barokinę muziką. Turėti atitinkamus raktus ir žinoti būdus, kaip atrakinti šią muziką, kaip ją išjausti, išgyventi, man tiesiog malonumas.

Senoji muzika yra kalba, atskira kalba, kaip yra džiazo kalba, kaip yra roko muzikos kalba, taip yra ir senosios muzikos – baroko muzikos – kalba. Ji lygiai tokia pat aktuali šiuolaikiniams klausytojams, kaip ir kitos muzikinės stilistikos.

Barokinė opera

Esate susitelkusi į barokinę operą. Nusakykite jos ypatybes ir ypatingumą.

Et… Barokinė opera gimė, kaip žinome, Italijoje tarp intelektualų, Florencijos „Camerata de‘ Bardi“ terpėje, iš pradžių kaip poetinė idėja atgaivinti antikinę graikų dramą. Tuo metu vyravo polifoninė, daugiabalsė muzika, intelektualai pasakė: „Ne, žodis turi girdėtis.“ Vadinasi, atsisakome daugiabalsiškumo, paliekame vieną balsą ir vieną ar kelis instrumentus, padedančius jam išsiskleisti, kad žodis, tekstas labiausiai girdėtųsi. Kaip jau minėjau, beveik visi libretai paremti mitologija, tuo pirmosios barokinės operos ir skiriasi nuo vėlyvesnės.

Kiek šios stilistikos gyvos, reikšmingos ir reikalingos dabarčiai?

Apskritai kalbant apie meną, jis yra reikalingas žmogui tam, kad jis pažvelgtų į kitą – nematerialų, o dvasinį – pasaulį. Visa iki šiol sukurta ar atlikta muzika tam skirta.

Muzikos neskirstyčiau chronologiškai – tai senoji muzika, tai baroko epocha. Labai įdomu, kad baroko muziką atrado ir pradėjo tyrinėti XX a., tad tai yra gana modernus reiškinys. Senoji muzika yra kalba, atskira kalba, kaip yra džiazo kalba, kaip yra roko muzikos kalba, taip yra ir senosios muzikos – baroko muzikos – kalba, kuri yra lygiai tkokia pat aktuali šiuolaikiniam klausytojui, kaip ir kitos muzikinės stilistikos.

Bet! Aišku, tai vadinamoji aristokratiškoji – aukštoji – kultūra, kuri reikalauja tam tikrų žinių ir klausytojų pasiruošimo. Manau, kad afektai, kuriuos išreiškia barokinė muzika, tikrai pasiekia XXI a. klausytojus, jų širdis.

Kuo jus sužavėjo ir tebežavi barokinė opera?

Besimokant Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, labai konkrečiai galiu pasakyti – Junijos Galejevos dalyko – barokinės operos pirmame kurse, dėstytoja tiesiog įtraukė pasiklausyti pirmosios išlikusios barokinės operos – Claudio Monteverdi „Orfėjo“. Mane sužavėjo drama, teatrališkumas ir muzikos ekspresija, barokinės operos libretų kokybė, žodžių prasmių gylis.

Kaip atradote operos meną?

Mano santykis su opera ypatingas vien dėl to, kad man bakalauro ir doktorantūros studijose dėstė Lietuvos primadona Sigutė Stonytė. Vien eiti į LNOBT klausytis, kaip ji dainuoja, kaip ji atlieka, ir po to patirti jos asmeninį mokymą dainuoti operos ir ne tik operos – kamerinės muzikos, oratorijos žanro, tai buvo ypatinga. Didžiausia mokykla.

Barokine opera, kaip sakiau, susižavėjau pirmame kurse. Profesorė S. Stonytė mane paskatino specializuotis barokinės operos srityje. Tokių dalykų Lietuvoje tuo metu nebuvo, tad išvažiavau į Italiją, į barokinės muzikos kursus, pamačiau, kaip italai dirba, patyriau, kaip skirtinga dainuoti skambant senoviniams instrumentams, kurių ne metalinės, o žarninės stygos. Tai buvo labai gera patirtis. Manoji aistra dar labiau stiprėjo. Aš be galo tai mėgstu ir labai džiaugiuosi galimybėmis, kai tik galiu atlikti barokinę operą Lietuvoje ar Baltijos šalyse, ar kitur užsienyje.

Dažnai sakoma, kad opera jau pasenęs, atgyvenęs menas. Kaip regite operą šiandien?

Na ir taip, ir ne, tai yra senas ir nesenas žanras. Puikiai žinome, kad Lietuvoje vyksta šiuolaikinės operos festivaliai, kuriamos lietuvių autorių operos, jos vertinamos visoje Europoje. Taigi šis žanras tikrai yra įgavęs skirtingų formų, ir toliau gyvuos, nes opera – vienas, manyčiau, įdomiausių žanrų, sujungiantis teatrą, muziką, dailę, šokį ir kt.

Truputėlį gaila, kad barokinė opera retokai įtraukiama į nacionalinių teatrų repertuarus, vis dėlto dominuoja romantinės operos, repertuarai sustabarėję. Yra bandymų barokinę operą pateikti šiuolaikiniams klausytojams, pasitelkiamos naujos režisūrinės idėjos, tai vienas iš būdų ją priartinti, galbūt tai vienas iš būdų…

Muzika negali keistis, mintis istorijose, libretuose – ji nesikeičia, nes tam tikros vertybės yra universalios ir aktualios visais laikais, keičiasi tik priėjimo būdai, dažniausiai režisūriniai sumanymai.

Mane visados domino aktorystė, režisūra… Opera apskritai yra menų sintezė, tai ir žavingiausia, kad visi menai susijungia ir tampa vieniu, ir gimsta šis stebuklas, kuris vadinasi opera.

Savęs pajauta

Kaip, kuo skambėjo jūsų vaikystė?

Mano mama yra liaudies muzikantė – kanklininkė, tad nuo vaikystės, nuo tada, kai dar buvau jos įsčiose, o ji važiuodavo koncertuoti, groti kanklėmis, buvau su kanklių garsu, augau liaudies dainomis.

Nenorėjote pati kankliuoti?

Ne. Nuo mažens žinojau, kad noriu būti arba aktorė, arba dainininkė (nusijuokia). Galbūt barokinė muzika ir sujungia šias išraiškas. Mane visados domino aktorystė, režisūra… Opera apskritai yra menų sintezė, tai ir žavingiausia, kad visi menai susijungia ir tampa vieniu, ir gimsta šis stebuklas, kuris vadinasi opera.

Pasidalinkite savo ypatingiausiu operos patyrimu.

Esu ir „La Scaloje“ girdėjusi C. Monteverdi „Orfėjo“ atlikimą, bet, tiesą pasakius, galbūt toks simboliškas Jordi Savallio „Orfėjo“ pastatymas, kuriame Mesadžeros partiją atliko Sara Mingardo, turbūt padarė didžiausią įtaką man pasirinkti atlikti būtent šią muziką ir apskritai uždegė mano aistrą barokinei operai.

Bet iš tiesų yra labai daug kitų atlikimų, kitų operų – barokinių – kurios man labai patinka – ir C. Monteverdi „Popėjos karūnavimas“, ir ypač – C. Monteverdi „Uliso sugrįžimas į Tėvynę“. Daug man patinkančių operų. Galbūt išskyriau J. Savallio „Orfėjo“ pastatymą dėl to, kad jį pamačiusi, išgirdusi nusprendžiau pasirinkti barokinės operos atlikėjos kelią – baroko muzikos atlikėjos kelią.

Kalbamės „Elenos pagrobimo“ koncertinio išpildymo Lietuvos valstybės, mininčios atkūrimo šimtmetį, dieną proga. Kas jums yra valstybė, jūsų valstybė?

Labai gilus ir gražus klausimas. Visų pirma tai yra mano kaip individo savimonė, kas yra mano šalis ir kiek aš prisidedu prie jos kūrimo. Tai yra savimonė, kam aš priklausau. Tai yra mano pašaukimo vieta ir terpė, kuriai esu pašaukta. Ne veltui gimiau Lietuvoje, ne veltui čia, po studijų Italijoje, grįžau kurti.

Manau, kad kiekvienas žmogus, kuris gyvena Lietuvoje, yra atsakingas už Lietuvos kūrimą. Lietuva – valstybė – tai visų pirma esu aš – individas, kuris sąmoningai žino, kad priklauso šitai bendruomenei, visų pirma pradedant nuo šeimos bendruomenės, plečiant iki giminių, draugų rato, – šitai bendruomenei, kuri vadinasi Lietuva. Šitai žemei, kuri daug iškentė, dėl kurios mūsų protėviai daug paaukojo, kad ji egzistuotų ir būtų laisva. Man yra labai svarbu, kad pati sąmoningai galiu prisidėti meno, grožio kūryba prie jos klestėjimo.

Ko linkėtumėte savai valstybei – Lietuvai?

Linkėčiau entuziastingų žmonių, sąmoningų asmenybių, jaučiančių istoriškumą ir savą pašaukimą.

Ar yra opera, arija, kuri atskleistų jus šią akimirką kaip lietuvę, kaip asmenybę, gyvenančią, kuriančią Lietuvoje, Lietuvai?

Į šį klausimą negaliu konkrečiai atsakyti, nes visa muzika, kurią atlieku, tampa mano dalimi. Man labai artima itališka kultūra, itališka opera, ir ją propaguoju Lietuvoje. Negalėčiau išskirti kokios nors arijos. Muzika, kurią dainuoju, yra mano mylimiausia ir brangiausia tuo metu, kai ją dainuoju, kai ją dovanoju Lietuvos publikai.