Kun. Julius Sasnauskas atsako į devynmečių klausimus

Devynmečiai, pamiršę paruoštus ant popierėlių klausimus, sulaikę kvėpavimą klausėsi pranciškono Juliaus pasakojimo, kaip jis, vos šešeriais metais už juos vyresnis, stojo į kovą su didžiule sovietine sistema. Kokia didelė dovana ir įkvėpimas ilgam gali tapti tokios mažos pamokos po Bernardinų bažnyčios skliautais, kai išmoksti, kad kova gali būti ne tik su ginklais, bet ir su žodžiu ir netgi tyliu ir atkaklesniu už akmenį įsitikinimu. Vaikams su J. Sasnausku susitikti padėjo susitikti ir pokalbį parengė „Magnificat vaikams“.

Jokūbas. Jūs kovojot už Lietuvos laisvę. Jei atsuktumėte laiką ir galėtumėte sugrįžti į savo praeitį, ar pasiryžtumėte vėl tokiai kovai ir kančiai?

Na, jūs skaitot knygas ir žinot, kad senovėje lietuviai kovojo su kryžiuočiais, totoriais, rusais… Tai kaip jie kovojo?

Vaikai. Su ginklais, ant arklių… Vykdavo mūšiai su kardais…

Taip, jie turėjo kardus, skydus, ietis. Visi kovėsi, mušėsi – tokia kova buvo. Paskui jūs girdėjot, kad, rusams okupavus Lietuvą, partizanai būrėsi miškuose ir kovojo už Lietuvos laisvę. O 1918 metais, kai Lietuvą paskelbė nepriklausoma, ar buvo kokia nors kova?

Vaikai.???

Nebuvo kovos. Kai mes kovojome 1970–1980 metais, irgi nebuvo jokių mūšių, tai pirmiausia buvo nusistatymas gyvenime, požiūris. Daugiausia kovojome per žodį, stengėmės sakyti, kiek įmanoma, tiesą. Nes ji buvo uždrausta. Galėdavai patekti į kalėjimą už vieną parašytą lapelį. Tuomet nebuvo kompiuterių, spausdintuvų. Rašydavome rašomąja mašinėle, į kurią įsuki popierių ir muši klavišus. Ta mašinėlė labai garsiai spausdindavo, todėl ją buvo lengva susekti. Tais laikais priklausėm didelei Rusijos valstybei – Tarybų Sąjungai, kuri tuo metu turėjo vieną galingiausių kariuomenių pasaulyje – tai mes negalėjom kovoti ginklu, o tų, kurie priešinosi okupacijai, buvo labai nedaug. Partizanų mūšiai jau buvo seniai pasibaigę, gyvenimas nurimęs, bet išliko tam tikra tradicija, žmonių įsitikinimas, kad Lietuva turi būti laisva. Ne dalis svetimos valstybės, o galim turėti savo valstybę. Ir šias mintis tie žmonės stengėsi platinti. Ir aš, būdamas šiek tiek vyresnis už jus, išgirdau namie iš vyresniųjų, paskui iš knygų, kad kažkada Lietuva buvo didelė, laisva ir laiminga valstybė, bet įvyko okupacija, ją užgrobė kita šalis. Tuomet 15–16 metų su savo bendraamžiais pasirinkome kovą. Ar daryčiau dabar tą patį, jei laikas grįžtų atgal, turbūt. Taip atsitiko ir gerai.

Bernadeta. Vadinasi, kovoti galima ne tik su ginklu, bet ir su spausdintu žodžiu?

Galima kovoti ir visai be žodžių, tik su tam tikru įsitikinimu. Kai turi tvirtą įsitikinimą ir jo laikaisi, jau esi kitoks ir kovoji savo viduje. Turėti savyje idėją irgi yra kova. Dabar mums gali atrodyti keista, bet seniau kovojom, kad žmogus galėtų kalbėti, ką nori, kad galėtų išvažiuoti ir važinėti po pasaulį, kad galėtų gauti visą informaciją, skaityti knygas, kurias nori – tai seniau buvo uždrausta, ir žmonės kovojo už tas teises. Kad galima būtų laisvai eiti į bažnyčią, kad nepersekiotų tikinčiųjų – viso to reikėjo siekti. Ginklų mes neturėjome, bet jei ir būtume turėję? Visokių kovų buvo Lietuvoje, mokysitės istorijos ir sužinosite, kad buvo sukilimų, kai žmonės su dalgiais ėjo prieš daug stipresnę rusų kariuomenę. Tie sukilėliai turėjo idėją, buvo drąsūs. Svarbiausia idėja, mintis, didelė svajonė, kuri yra bendra visų žmonių ar tautos labui, ir kurią stengiamasi pasiekti. Ne visiems pasisekė, pavyzdžiui, partizanai, kurie kovojo po karo iki 1954 metų, tai jie visi arba žuvo, arba buvo uždaryti kalėjimuose, išvežti į Sibirą. Jie nebepamatė laisvos Lietuvos, o mums pasisekė. Praėjus dešimčiai metų nuo mūsų kovos, Lietuva tapo laisva.

„Magnificat vaikams“ nuotrauka

Jokūbas. Tai jūs laimėjote?                            

Mes tik tęsėm partizanų kovą, o laimėjo visa Lietuva. 1990 metais paskelbtas Nepriklausomybės atkūrimas – tai buvo visų žmonių valia ir troškimas. Kaip 1918 metais Taryboje buvo tik 20 vyrų, kurie susirinko ir pasirašė Nepriklausomybės aktą, kad Lietuva būtų laisva. Nebuvo trys ar keturi milijonai, tik 20, kurie suprato žmonių valią. Jūs nematėt nelaisvės, bet galit įsivaizduoti, kas yra nelaisvė: kai negali daryti to, kas tau svarbu, kai negali kalbėti, skaityti arba eiti į bažnyčią, ar susitikti su kitais žmonėmis. Laisvė yra gėris. Ir mes tęsėm partizanų kovą, tik ne miške, o spausdindami tekstus apie Lietuvos praeitį, faktus apie Lietuvos pavergimą, apie partizanų kovas, apie žmonių teises. Pagamindavom mažus atspausdintus mašinėle laikraštėlius ir paskui juos slapta platindavome. Slaptoji policija arba saugumas kaip sekliai nuolat sekė tuos žmones, rengdavo kratas, tardydavo juos, gąsdindavo, uždarydavo į kalėjimus.

Jokūbas. Kovodamas už laisvę jūs buvot suimtas, kiek metų kalėjote?

Kalėjime praleidau pusantrų metų, o paskui penkerius metus buvau Sibire, tremtyje. Kalėjime uždarė mane mažame kambarėlyje, kur telpa tik dvi lovos. Buvo langas su grotomis ir durys su langeliu maistui paduoti. Leisdavo uždarame kieme pasivaikščioti vieną valandą per dieną. Dieną naktį degdavo elektros lemputė, tai man patikdavo ilgai skaityti, net ir naktimis. Iš kalėjimo bibliotekos galėdavau paprašyti knygų. Ir galėjau melstis. Tie du dalykai ir padėjo kalėjime tuos pusantrų metų išgyventi. Ir visada žinojau, kad sėdžiu kalėjime už gerą dalyką, juk nieko nepavogiau, neužmušiau, nepadariau jokios suktybės, bet stovėjau už tiesą, už gerus dalykus – tai duoda jėgos. Greta kitoje kameroje sėdėjo mano draugas Antanas Terleckas. Tai man irgi buvo svarbu, kad esu kartu su draugu. Jis buvo ir mokytojas, ir draugas.

Bernadeta. O ką duodavo valgyti?

Duodavo labai mažai. Rytą – juodos duonos, per pietus būdavo sriubos ir košės, vakare dar kokios nors sriubos. Bet kalėjime per mėnesį galėdavau gauti vieną siuntinį iki 1 kg, tai artimieji įdėdavo dešros, sviesto, saldainių.

Paulina. Jums ten buvo baisu?

Labai baisu pirmą savaitę, paskui pripranti.

Jokūbas. O kai išėjot iš kalėjimo, ar buvo sunku gyventi?

Po kalėjimo mane išvežė į tremtį. Į Sibirą daugiau nei 4 tūkstančius kilometrų skraidino lėktuvu, lydėjo trys kareiviai, rankas man surakinę antrankiais. Tai laisvę aš pamačiau tik po šešerių su puse metų.

Paulina. Kai buvot Sibire, jūs galėjot išeiti į lauką?

Galėjau. Gyvenau ten tokiame bendrabutyje kartu su kitais. Dirbau ir galėjau vaikščioti. Ten labai graži gamta: didelės upės, miškai. Žiemą ten labai šalta – iki -30 ar -40°C. Tik apsirengęs kailiniais gali išeiti į lauką. Kartais per didelius šalčius užsimerkęs nebegali atsimerkti, nes prie akių prišąla blakstienos. Tuomet turi užeiti į patalpą. Bet vasarą labai karšta. Galėjau daug maudytis, po langais tekėjo upelis. Susiradau ten draugų, žaisdavom stalo tenisą.

Bernadeta. O kur baisiau, kalėjime ar Sibire?

Kalėjime esi uždarytas, esi vienas, atskirtas nuo kitų – tai baisiau. O tremtyje buvo mokykla, galėjau susirasti draugų. Ėjau į mokyklą, draugavau su mokytojais, mokiniais. Labai mėgau fotografuoti, pats pasidarydavau nuotraukų. Dabar tai daro kompiuteris.

Bernadeta. Papasakokite apie laimingiausią dieną Sibire.

Vienos tokios gal nebuvo, bet buvo laimingos, kai kas nors atvažiuodavo iš Lietuvos. Leisdavo aplankyti tremtinius. Buvo atvažiavęs brolis ir abi seserys, ir mama, ir draugai. Gal kokių dešimt kartų kas nors lankė mane. Galėdavau susitikti, kalbėtis, atveždavo ko nors skanaus – tada jaučiausi laimingas. Dar turėjau šalia draugą, gyveno kitame name, irgi buvau laimingas, kai su juo susitikdavau.

Ridas. Ar patyrė kokių nors sunkumų jūsų šeima?

Kai pradėjo daryti namuose kratas, aišku, kad kviesdavo šeimą. Kaltindavo, bet tuomet jau buvo kiti laikai ir jau nesodino visos šeimos į kalėjimą. Po karo, jei pagaunamas ar nušaunamas sūnus partizanas, tai tuomet visą šeimą išveždavo į Sibirą. Bet 1980-iaisias to jau nebuvo. Politika buvo kitokia, ir artimųjų nelietė. Juos tik stengdavosi palenkti į savo pusę, gauti informacijos.

Ridas. O kaip jums užteko tiek drąsos leisti pogrindinius leidinius ir juos dalinti žmonėms?

Apie tai negalvoji. Galvoji, kad darai gera, kad tai reikalinga, ir eini. Aišku, kartais būdavo baisu. Mes žinojom, kad už tokią veiklą anksčiau ar vėliau galim patekti į kalėjimą. Mokykloje turbūt skaitėt ar girdėjot pasakojimų apie kankinius, net vaikų kankinių būta, kurie taip mylėjo Dievą, gynė tikėjimą, kad nieko nebijojo. Jie pakildavo aukščiau už baimę. Kiekvieną kartą, kai reikėjo atlaikyti sunkius išbandymus, visad gaudavau jėgų, vilties. Tai nėra vienas kartas, kai, pavyzdžiui, reikia drąsos šokti iš parašiuto. Pogrindinėje kovoje reikia turėti ir kantrybės, ir ištvermės, ir vilties, žinoma, ir drąsos, nes kovojom prieš didžiulę sistemą.

„Magnificat vaikams“ nuotrauka

Paulius. Kas jus paskatino kovoti prieš Tarybų valdžią?

Norėjau, kad Lietuva būtų laisva. Ta valdžia buvo neteisinga. Kai man buvo 10 metų, aš nepastebėdavau, kad ji neteisinga, man, vaikui, buvo gražu skrendantys į kosmosą kosmonautai ir raudonos vėliavos – aš nieko blogo nemačiau. Paskui augdamas pamačiau, kad valdžia meluoja, skaitydamas istoriją sužinojau, jog ta valdžia persekiojo žmones ir dabar persekioja, kad kitur skatina karus, išnaudoja. Sužinojęs, kad ta valdžia negera, nori savo kraštui, savo tėvynei gėrio.

Jokūbas. O kai sugrįžote iš tremties, kaip jūs išlaisvinote Lietuvą? Konkrečiau.

Kai mane suėmė, man buvo 20, o kai sugrįžau iš tremties 1986-aisiais, man buvo 27-eri. Buvo likę ketveri metai iki Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo. Jau tik grįžęs iš tremties pajutau, kad Lietuvoje yra kitaip: žmonės tapę laisvesni, drąsesni. Nuėjęs į grupės „Antis“ koncertą pamačiau, kaip jaunimas drąsiai elgiasi, ir matėsi, kad ateina galas tai valdžiai. Pamažu ta drąsa atėjo iki Sąjūdžio. Žmonės pajuto daugiau drąsos, sužinojo istoriją. Labai svarbu žinoti savo istoriją ir pasirinkti.

Bernadeta. O jūs ištremtas į Rusiją nepamiršote lietuvių kalbos?

Rusiškai aš mokėjau, mokykloje mokė, bet ne taip laisvai kaip lietuviškai. Pradėjęs gyventi Rusijoje, daug kalbėjau ir skaičiau ta kalba. Galima pasitikrinti, jei gali skaityti kita kalba eilėraščius, tai jau tą kalbą moki gerai. Tremtyje, kai nuvažiuodavau į darbą, tai pats su savimi kalbėdavau rusiškai. Grįžus namo, rusų kalba išsijungia, ir tada pradedu galvoti lietuviškai. Bet sapnuodavau visada lietuviškai. Man patiko rusų kalba, ji graži, ta kalba skaičiau knygas, mano draugas ja kalbėjo.

Jokūbas. Jūs parašėt nemažai knygų, esat rašytojas. Apie ką yra jūsų knygos?

Na, kaip kunigas, tai dalį knygų parašiau apie šventus reikalus: apie maldą, apie Šventąjį Raštą, apie dvasinį gyvenimą. O naujausia knyga, kuri pasirodys šį rudenį, tai apie kasdienybę. Apie tai, ką matau, su kuo susitinku. Gal ir apie jus parašysiu: apie jūsų žalius džemperius. Rašytojas turi žiūrėti į pasaulį ir matyti kažką įdomaus, gražaus ir iš to parašo apsakymą ar romaną.

Jokūbas. Kiek jūs esate parašęs knygų?

Kokias penkias ar šešias. Nerašau knygų ištisai. Mokykloje kai reikėdavo perskaityti storą knygą – baisu. Galvodavau seniau, kaip tie rašytojai tokias storas knygas parašo su daugybe puslapių. Paskui supratau, kad rašo po truputį ir parašo. Tai ir aš rašau kas savaitę, kas dvi. Pavyzdžiui, rašau į laikraštį „Šiaurės Atėnai“. Taip prisirenka rašinių, paskui per kokius trejus metus juos sudedu į knygą. Dar norėčiau romaną parašyti, bet turbūt jau nespėsiu. Apie kunigus būtų, apie ką gi daugiau.

Bernadeta. Kaip jūs tapote vienuoliu pranciškonu?

Kai sugrįžau iš tremties, tuomet vienuolynai dar veikė slapta. Kažkada Kretingoje buvo vienuolių pranciškonų centras. Per karą vienuolynas sugriuvo, daug vienuolių pabėgo į Ameriką, kiti kitur išsisklaidė, bet keli broliai buvo likę ir gyveno Kretingoje, o keli jauni – ką tik įstoję. Ir aš su jais susipažinau. Man labai patiko jų slapta veikla ir noras išsaugoti vienuoliją, ją atkurti. Tie broliai tikėjo, kad kada nors vienuolynai Lietuvoje atsigaus. Man patiko tų žmonių idėja, ir aš prie jų prisijungiau.

Bernadeta. Jau visai netrukus į Lietuvą atvažiuos popiežius Pranciškus. Kaip ruošiatės popiežiaus atvykimui?

Gavau kelis kvietimus dalyvauti susitikime su popiežiumi. Aš priklausau Lietuvos prezidentės pradėtam judėjimui „Už saugią Lietuvą“. Tad prezidentė išsiuntė visiems šio judėjimo dalyviams kvietimus atvykti į S. Daukanto aikštę, kai ten lankysis popiežius ir susitiks su prezidente, su Seimo nariais, su Vyriausybe ir kitais žmonėmis. Tai ten mane pakvietė dalyvauti. Paskui sekmadienio vakarą, sugrįžęs iš Kauno, popiežius aplankys kalėjimą, kur sėdėjau pusantrų metų. Ten taip pat kalėjo tokie žymūs žmonės kaip palaimintasis Teofilius Matulionis ir kiti.

Bernadeta. Kokią turėjot svajonę, kai buvot mažas?

Kai esi mažas, tai nori užaugti ir kažkuo tapti, pamatyti jūrą. Aš labai norėjau tapti dailininku, bet nuo 15–16 metų pradėjau svajoti, kad būsiu kunigas. Kadangi pažinojau nemažai kunigų, kurie man buvo pavyzdys, kaip A. Svarinskas, S. Tamkevičius, J. Lauriūnas ir kiti.

Paulina. Ar turėjot gyvūnėlį vaikystėje?

Mes namie turėjom katiną ir šunį laikėm. Net buvom prisijaukinę du balandžius. Sykį žaisdami su draugais radom du sužeistus balandžius, jie negalėjo skristi, tai parsinešiau namo. Kai jie pasveiko, išleidom. Bet įdomu, kad po kurio laiko jie atskrido ir keista, kad susirado mūsų duris, ne langą. Vieną vakarą atidariau duris ir radau juos įskridusius į laiptinę. Dar ežį buvom parsinešę, bet paskui reikėjo jį paleisti, nes jam nepatiko namie gyventi.