Šalia lituanisto paslapties

Iš labo ryto, dar prieš penktą, išgėręs kavos išsirengiu į kelionę. Rūpi nueiti į Vyžuonas, ten, rašytojų Broniaus Radzevičiaus bei Antano Masionio krašte, surasti gražų akmenuką, kad vėliau padovanočiau jubiliatui. Mano išvyka (ten ir atgal maždaug 20 km) išties romantinė: rūkas, iš pradžių beveik nieko nesimato, vėliau labai įspūdingai ima ryškėti medžių, krūmų kontūrai… Galvoju apie Bronių Radzevičių, daug kartų skubėjusį šiuo keliu, apie anūką Vakarį, apie Veriovkinus ir jų Vyžuonėlių dvarą, apie savo vaikystę, apie… Bet mano mąstymo chaosą nutraukia naujas stiprus įspūdis. Jau beveik beveik išaušo, ir pamatau paauglę mergaitę, kuri tolėliau nuo kelio fotografuoja ar filmuoja voratinklius, išsibarsčiusius mažais kupsteliais, tokius rudeniškus, ilgesingus, švelniai saugančius ryto rasą. Visa ta pieva nušviesta ypatingos šviesos…

Šventiniame vakare jaučiau, kad salėje susirinko tie, kuriems šio rašytojo kūryba yra artima, kurie gerbia autorių. Kas man buvo svarbu? Kad pagerbtas ne vien poetas, bet ir geras mokytojas. Galbūt turėčiau kiek patikslinti: rašantis mokytojas. Įspūdingi sveikinusiųjų priėjimai. Tarkim, Audronė Snieganienė, Petro Panavo mokinė, o dabar mokytoja lituanistė, štai ką akcentavo: „Yra graži proga padėkoti auklėtojui už kitoniškumą. Tada mes supratome, kad pasaulis gali būti kitoks, mes jūsų dėka alsavome laisvės oru.“

Jau seniai žinojau, jog Petras Panavas anais laikaissavo mokiniams daug pasakodavo apie Lietuvos istoriją, todėl nenustebino padėkojimas už tai, kad tadadažnai kalbėdavo apie mūsų kunigaikščius. Jau seniai žinojau, kad šio žmogaus pamokos unikalios jau vien dėl to, kad apie rašytojus kalba rašytojas. Tai, be abejo, įdomi tema ateities tyrinėjimams, mat kuriantysis gal kiek kitaip jaučia kuriantįjį. Graži Petro Panavo mintis, jog mokėsi gyventi ir iš Rapolo Šaltenio. Jau ne kartą yra užsiminęs, kokią įtaką darė jam, mokiniui, lituanistė Aldona Kruopytė. Kur buvo jos paslaptis? Nežinau, bet ir aš atsimenu dvasios spindėjimą, atsimenu patikimumą, pakylėtą galvojimą apie literatūrą, mokinius, norą rašyti. Atsimenu jau kaip kolega.

Ir laukdamas šventinio vakaro, ir jo metu, ir vėliau, jau gerdamas kavą su svečiais, vis galvojau apie lituanistus mokykloje: kuo jie kitokie (ar taip turėtų būti?), kokie jų dvasiniai rūpesčiai. Na turbūt toks vardijimas šiek tiek primityvus, bet man vis atrodo, jog galvojimas apie lituanistą mokytoją yra galvojimas apie mokyklos gyvenimą ar net apskritai apie gyvenimą.

Kai atsidurdavau nepažįstamų pedagogų būryje, vis stengdavausi įspėti, o kurie iš jų lituanistai. Man vis atrodydavo, jog įmanoma pažinti kolegą iš susimąstymo, liūdesio, gilesnio žvilgsnio, buvimo lyg nuošaly triukšmingesnėj kompanijoj. Kitaip įsižiūrintys, kitaip įsiklausantys. „Ką jūs dabar rašot? – ims kas nors juoktis. – Noras išsiskirti? Juk tai tuštybė, negebėjimas įsikomponuoti, mėginimas savo liūdesiu, literatūriniais šnekėjimais gadinti kitiems nuotaiką!“ Na gal taip nesakys, gal žodžio „literatūriniais“ nepavartos, tačiau pasišaipyti gali. Bet… pėdini gatve, žiūri pro langą, o šalia tavęs Skirgaila, Liudas Vasaris, Antanas Garšva, įvairiausių eilėraščių fragmentai. Taip negali būti? Taip jaučiasi tik ligoniai? Kas moksliškiau apibūdins mokytojo lituanisto galimas emocijas, išgyvenamas įvairiausias situacijas, kai monologai, dialogai, aprašymai, pasakojimai, samprotavimai dažnokai greta? Juk būna taip: įsižiūrime į vienišą klevą vidury lauko ir staiga pagalvojame: o iš kurios jis knygos… Juk būna taip: gatvėje sutikę vienišą praeivį imame spėlioti, kas jis, kuo gyvena. Tarsi kurtume naują meninį vaizdą. Kai pirmą kartą perskaičiau Česlovo Milošo romaną „Isos slėnis“, stabtelėjau ties šiais sakiniais:

„Taigi gyvename savyje kaip kalėjime. Jeigu kiti iš mūsų tyčiojasi, tai tik todėl, kad nemoka įsiskverbti į mūsų sielą. Nešiojiesi įsivaizduotą save, suaugusį su siela, bet užtenka kokio nors vieno svetimo žvilgsnio – ir ta vienovė jau suardyta, ir pasidaro aišku, kad ne, nesame tokie, kokie norėtume būti. Ir vaikštai po to, glūdėdamas savyje, o tuo pat metu sielvartingai stebėdamas save iš šalies.“

Koks kontekstas? Knygos veikėjui Tomui sukako dvylika metų ir kartą pajaučia prieštaravimą tarp to, „koks pats viduje jautėsi esąs“, ir išorės. Vis galvodavau, jog panašiai gali jaustis ne vienas jautresnis, gebantis giliau analizuoti žmogus. Tiek mokytojas, tiek mokinys. Bet šį sykį man minėta ištrauka rūpi ir dėl kitų dalykų. Tarkim, mokytojas atidžiai ne kartą skaitė „Isos slėnį“, kalbėjosi su mokiniais. Kokią patirtį įgijo? Kad ne visiems duota tai išgyventi; kad dauguma taip jautėsi; kad apie tai su ugdytiniais verta kalbėtis; kad dauguma tokių minčių paprasčiausiai nesupranta?

Kai atsidurdavau nepažįstamų pedagogų būryje, vis stengdavausi įspėti, o kurie iš jų lituanistai. Man vis atrodydavo, jog įmanoma pažinti kolegą iš susimąstymo, liūdesio, gilesnio žvilgsnio, buvimo lyg nuošaly triukšmingesnėj kompanijoj. Kitaip įsižiūrintys, kitaip įsiklausantys.

Per dažną pamoką lituanistas gali jaustis nekasdieniškai, nes grožinis tekstas skatina pažiūrėti kitaip. Tai jis yra tarsi aktorius, ateinantis su vis kitokiu vaidmeniu į sceną – į kabinetą? Bet, girdime protingų žmonių balsus, jis turi užmiršti savo išgyvenimus, nes pamoka skirta mokiniui. Ar gali kalbėti apie savo patirtį: kaip prisijaukino dabar aptariamą kūrinį, kokių asociacijų kelia kai kurie vaizdai ar žodžiai? Ar jis turi būti tik dalykiškas pedagogas, kuris profesionaliai (kas tai yra? kas tas neklystantis, kuris gali nustatyti kokybės parametrus?) vykdo keliamus reikalavimus? Atsakydami ir į šiuos klausimus mes jau artėjame prie lituanisto paslapčių, mįslių.

Man rugsėjis asocijuojasi ir su Vytauto Mačernio „Rudens sonetais“. Įsivaizduokime: per pamoką skaitome šio poeto sonetą. Kaip jaučiamės? Na mums patiems jis labai gražus, mes apie šį kūrėją dažnai pagalvojame, bet matome ir mokinių veidus. Kokius? Įvairius: vienas pasinaudojęs proga, nes lyg ir nereikia nieko rašyti, kažko ieško portfelyje, kitas žiopso į savo telefoną, trečias galbūt jau geria žodžius… Bet užteks tokio vardijimo… Norėjau štai ką pasakyti: lituanistui nėra taip jau paprasta 45-iom minutėm paauglį paskatinti pabūti grožinės literatūros pasaulyje. Man atrodo, jog mums svarbu viskas: ar administracijos žmonės skaito grožines knygas, ar kolegos pasišneka apie kūrinius, ar pedagogų pasėdėjimuose pasiremiama, tarkim, Viljamu Šekspyru ar Kristijonu Donelaičiu, Justinu Marcinkevičiumi, ar rašytojai dažnai prisimena mokytojus lituanistus, ar padeda jiems.

Na ar didelė takoskyra tarp kasdienybės veiksmų ir to, ką analizuojame per literatūros pamokas. Gal net ne takoskyra, o ar mūsų bičiuliai, mokiniai pagalvoja apie Joną Biliūną, apie Balį Sruogą ar Henriką Radauską, kai lieka vieni. Ar mokiniams lengviau, įdomiau, prasmingiau gyventi ir dėl to, kad ateina į mūsų pamokas, kad skaito, galvoja, rašo rašinius – galbūt tokia linkme turėčiau kreipti mąstymą… Į išmintingą siekiamybę, nes tikiu mokytojo lituanisto jėga, tikrai tikiu, kadangi mačiau daug filologiškų idealistų, su mokiniais kuriančių tai, kas yra gražu, dora.

Taip jau sutapo, jog galvodamas apie Petrą Panavą (apie jo poeziją, apie naują knygą „Trys broliai, juodvarniais lakstantys“, kurioje meniniu žodžiu kalbama apie Antaną, Motiejų, Vincą Miškinius) skaičiau ir Valentino Sventicko knygą „Dar gurinių“. Skaičiau ir mąsčiau apie lituanistus: kuo mokykloje esantieji skiriasi nuo kitur dirbančiųjų, kuo panašūs.

Bet… prieš akis vis tas ryto žingsniavimas į Vyžuonas, žiūrėjimas, kaip mergaitė fotografuoja ar filmuoja rasotus voratinklius.