2018 09 20

Monika Augustaitytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Laila iš Afganistano – paskutinė viltis atstumtiesiems

Filmo „Laila prie tilto” kadras.

Spalio 4 d. Vilniuje prasidėsiančio didžiausio Baltijos šalyse dokumentinių filmų festivalio „Nepatogus kinas“ programoje „Aktyvizmas“ bus parodytas filmas „Laila prie tilto”.  

Gyvendami Kabule filmo „Laila prie tilto” režisieriai Elizabeth ir Gulistan Mirzaei išgirdo istoriją apie vietinę moterį Lailą Haidari ir jos neįprastą restoraną, kuriame dirba asmenys, sveikstantys nuo priklausomybės heroinui. Restoraną moteris atidarė tam, kad finansiškai išlaikytų du pačios įsteigtus narkomanų reabilitacijos centrus. Laila, nepaisydama skeptiškų aplinkinių reakcijų ir rimtų sunkumų, visą savo energiją skiria padėti žmonėms išsivaduoti iš priklausomybių bei išvengti ankstyvos mirties. Filmo herojė ryžtingai eina į pagrindinę narkomanų susibūrimo vietą po tiltu ir kviečia juos gydytis.


„Mus tai iškart sudomino, – pasakoja viena iš filmo „Laila prie tilto“ režisierių Elizabeth Mirzaei, – unikalus Lailos požūris, jos santykiai su nuo priklausomybės kenčiančiais žmonėmis, kova už gyvybę, asmeniniai sunkumai – tai paties Afganistano atspindys. Jos asmenybė padėjo suvokti kritišką šių dienų Afganistano situaciją.“

Režisierė Elizabeth Mirzaei

Koks buvo įspūdis pirmą kartą atsidūrus po tiltu šimtų narkomanų apsuptyje?

Mus šokiravo, kiek daug ten buvo žmonių. Ištisas miestas su savo ekonomija – maisto prekyba, parduotuvėmis. Mes nuolat derėjomės dėl galimybės juos filmuoti. Kartais viskas būdavo gerai, bet retsykiais į mus mėtydavo daiktus.

Pasirinkote pavojingą temą filmui. Ar patyrėte grėsmę savo pačių saugumui?

Taip. Rizikuoji jau vien būdamas Afganistane. Po tiltu korumpuotas policijos pareigūnas iš prekiautojų narkotikais imdavo kyšius mainais už jų laisvę. Pamatęs, kad gana dažnai filmuojame, jis pamanė, jog darome tyrimą apie korupciją policijos institucijoje. Jis ėmė mus vaikytis po miestą, kurį laiką buvome sekami. Nesijautėme saugiai. Dabar žiniasklaidos situacija dar pablogėjo. Šiais metais mūsų draugas žurnalistas ir fotografas Shah Marai kartu su devyniais kolegomis buvo nužudyti. Žiniasklaidos atstovams Afganistane nesaugu.

Režisierius Gulistan Mirzaei.

Viena iš labiausiai trikdančių scenų filme – kai motina savo kūdikiui duoda opiumo, kad jis nurimtų.

Ši scena mane persekioja iki šiol. Negaliu jos žiūrėti, tai tikrai labai trikdo. Svarbu nepamiršti, kad mama mano savo kūdikiui duodanti tik tai, kas geriausia. Ji neturi intencijos elgtis žiauriai. Ši moteris vartojo narkotikus būdama nėščia, todėl vaikas jau gimė būdamas priklausomas. Duodama jam nedideles opijaus dozes mama tikisi, kad taip pamažu atpratins jį nuo priklausomybės.


Vykdydama savo misiją reabilituoti nuo narkotikų priklausomus asmenis pagrindinė filmo herojė Laila susiduria su sunkiais iššūkiais: skolomis, fizinio susidorojimo grėsme, politiniu pasipriešinimu ir pan. Kas jai suteikia motyvacijos tęsti šį Sizifo darbą?

Tikėjimas gyvenimo grožiu ir tuo, kad kiekvieno žmogaus gyvenimas yra labai vertingas. Taip pat patirtas asmeninis skausmas ir sunkumai. Lailos brolis daugybę metų buvo priklausomas nuo narkotikų, ji žino, ką reiškia, kai narkotikai griauna šeimą. Būdama dvylikos metų, Laila buvo priverstinai ištekinta, labai jauna tapo mama. Tik išsivadavusi iš priverstinės santuokos, moteris gavo antrą gyvenimo šansą. Dabar ji nori tokį šansą suteikti kitiems. Net ir vienas iš šimto iš narkotikų liūno išvaduotas žmogus jai yra laimėjimas. Mes nenorime Lailos parodyti kaip šventosios, ji taip pat būna išsekus, prislėgta. Bet mes buvome įkvėpti būtent jos pasišventimo ir gebėjimo judėti į priekį. Lailos gyvenimas iliustruoja, jog viltis visada yra. Net jei situacija atrodo beviltiška, niekada nevėlu pradėti iš naujo.


Laila pasitiki savimi, drąsiai kalba apie korupciją, o aplinkiniai sako, kad ji „stipri kaip šimtas vyrų“. Ar tokia moteris Afganistano visuomenėje yra išimtis?

Ji užsiima neįprasta veikla. Laila – viengungė moteris vyrų pasaulyje. Nors priklausomų nuo narkotikų moterų yra, tačiau jos mažiau matomos. Su priklausomybe susiduriantys žmonės jai jaučia didelę pagarbą. Filme matome, kaip pagrūmojusi lazda ji sugeba išvaikyti vyrų minią – jos bijo labiau negu policijos. Bet Lailai tenka patirti nemažai priešiškumo ir pykčio iš visuomenės. Yra sakančių, kad toks darbas bevertis, kad geriau leisti narkomanams mirti nei stengtis jiems padėti. Apskritai Afganistano moterims drąsa būdinga. Moterys ten labai stiprios, gal net stipriausios pasaulyje, ypač motinos. Joms teko daug ką išgyventi ir užsigrūdinti.

Afganistanas – didžiausias opijaus gamintojas pasaulyje. Skaičiuojama, kad šalyje yra apie trys milijonai priklausomų nuo narkotikų asmenų. Kodėl tiek daug žmonių ten patenka į narkotikų liūną?

Mums susidarė įspūdis, kad žmonės nežino, kokios pasekmės laukia pradėjus vartoti opiumą ar heroiną. Jiems trūksta sąmoningumo. Opiumą gamina neturtingi ūkininkai, gyvenantys šalies dalyse, kuriose nėra darbo. Tai yra jų būdas išgyventi, jų finansinis šaltinis. Afganistanas kenčia nuo silpnos ekonomikos, nesaugumo, politikų korupcijos, nedarbo. Žmonės neturi daug galimybių, todėl palieka šalį. Daug kas narkotikus vartoti pradeda tapę pabėgėliais Irane. Arba po to, kai juos deportuoja atgal į Afganistaną. Depresija juos paskatina imtis svaigalų. Visur sunku būti priklausomam nuo heroino, bet šioje šalyje ypač. Afganistane pagaminama devyniasdešimt procentų viso pasaulio opiumo. Didžioji jo dalis eksportuojama į Pakistaną, pasiekia Europą, Kanadą. Tad ši situacija veikia mus visus.

Kokia galėtų būti išeitis iš susidariusios krizės?

Reikia pripažinti faktą, kad esama narkotikų stabdymo strategija neveikia, tad turime ją keisti. Nesu politikė – lengvų sprendimų nežinau. Mano vyras kalba apie tai, kad opiumo gamybą reiktų legalizuoti ir bendradarbiaujant su farmacijos kompanijomis iš jo gaminti morfijų. Manau, tai galėtų būti nebloga išeitis, nes Afganistanas tam turi reikalingų išteklių. Tokiu būdu finansinė nauda tektų vietiniams žmonėms, o ne korumpuotiems prekeiviams narkotikais ir mafijai.