Nuogąstavimai (kitų) dėl tautinės valstybės

BFL/Vygintas Skaraitis

Tekstas perpublikuojamas iš penktojo 2018 m. žurnalo „Naujojo Židinio-Aidų“ numerio.

Politikos teoretikai, tarp jų ir lietuviai, daug rašo, arba bent dažnai mini tautinę valstybę. Vieni nuogąstauja, kad ji nyksta, kiti lūkuriuoja, kad ji greičiau žlugtų arba radikaliai persitvarkytų. Vieniems tautinė valstybė yra demokratijos ir pilietinio solidarumo garantas, kitiems – tautinių mažumų teisių mindžiotoja. Vieni norint, kad Europos Sąjunga (ES) ir europinė tapatybė būtų svaresnės negu individualios valstybės ir tautos tapatybės, kiti būgštauja, jog žingsniai link labiau kosmopolitinės valstybės pakenks Europos žmonių išradingumui. Antai prancūzas Pierre‘as Manent mano, kad Europos šalių įvairovė, jų tarpusavio konkurencija didele dalimi atsakinga už Europos išradingumą ir pažangą, tad jų atsisakius, žlugtų ilgalaikis jos gyvybingumo šaltinis. Antra vertus, kai kurie vadinamojo konstitucinio patriotizmo rėmėjai mano, kad daugiataučiame lauke tauta negali būti politinės vienybės pagrindas, ištikimybė laisvos ir demokratinės valstybės principams turi pakeisti siaurą nacionalizmą.

Nuvilia, kad mažai dėmesio skiriama tautinės valstybės analizei, tariant, jog tautinės valstybės bruožai yra tokie aiškūs ir nedviprasmiški, kad dėl jų nekyla klausimų. Šitoks optimizmas ar intelektinis tingumas nepateisinamas, nes kai kalbama apie pavojus tautinei valstybei, pravartu žinoti, kokie konkretūs tautinės valstybės bruožai ar aspektai atsiduria pavojuje ir kokios yra jo versmės. Perdėm abstrakčios diskusijos ir nekonkretūs nuogąstavimai nedidina supratimo.

Skilties apimtis nepakankama nuodugnesnei tautinės valstybės analizei, bet sociologo Rogerso Brubakerio tautinančios (nationalizing) valstybės apibrėžimas – vertas dėmesio. Pasak jo, tautinanti valstybė yra šalis, kurios pagrindinė etnokultūrinė tautybė įsitikinusi, kad, nors valstybė yra jos, tautybės interesai nėra tinkamai realizuojami, tad privalu skirti pirmenybę jos kalbai, kultūrai, demografinei, ekonominei ir politinei padėčiai, taip atsveriant ir atitaisant jos diskriminaciją praeityje, bei mobilizuoti savo narius šiai politinei programai įgyvendinti. Valdžia vykdo šią – Lietuva lietuviams, Lenkija lenkams – politiką.

tarpukario Lietuva buvo tautinanti valstybė. Ji neturėjo kito pasirinkimo

Visos naujos valstybės pasuka tautinimo keliu, neaišku, tik kokiomis priemonėmis bei būdais, ir kiek plačiai ir giliai vykdomas tautinimas. Senosios demokratijos kartais skeptiškai vertina tautinančias valstybes, bet kritikai nurodo, kad jos irgi neapsiėjo be tautinimo, tik jį įgyvendino XIX a., kai niekas neprotestavo ar nereiškė nepasitenkinimo. Tarpukario Lietuva buvo tautinanti valstybė. Ji neturėjo kito pasirinkimo. Reikėjo valstiečius paversti sąmoningais lietuviais, piliečiais, ūkininkais, mokslininkais, ir t. t., užtikrinant, kad lietuviai užimtų vietas visose ūkio, visuomenės ir kultūros sferose, sulietuvinti inteligentiją, sukurti lietuviškų mokyklų ir gydymo įstaigų tinklą. Vienas iškalbingiausių lietuvių atsilikimo požymių buvo kūdikių mirtingumas. 1926 m. jis buvo 145 iš 1000, užpernai tik 3,7 iš 1000. 1926 m. lietuvių kūdikių mirtingumas buvo keturis kartus didesnis negu žydų, nemaža dalimi dėl to, kad žydui gydytojui teko maždaug 900 tautiečių, lietuviui – apie 7800.

Tautinimo pastangos buvo sėkmingos, buvo sukurta tautinė valstybė, o naująją SSRS/Rusijos okupaciją sutiko subrendusi, moderni tauta. Per pirmąsias kelias 1940 m. okupacijos savaites buvo nemažai sąmyšio, pasimetimo, blaškymosi, bet po aneksijos tauta prablaivėjo. Būta išdavikų ir kolaborantų, bet okupantas visada jų randa ar privilioja. Nepaisant neabejotinų pasiekimų ir laimėjimų, ne visi buvo patenkinti tautinimo tempais ir apimtimi. Radikalesnieji tautininkai ir voldemarininkai manė, kad reikėjo griebtis nuoseklesnių, griežtesnių priemonių, kuriant tautinę valstybę. Viena tariama kliūtis buvo kitataučiai, kurie esą buvo abejingi lietuviams ir jų kultūrai bei atliko reikšmingą vaidmenį ūkyje, užimdami vietas, kurios, jiems nesant, būtų atitekę lietuviams. Priešiškumą nelietuviams 1939 m. reiškė Antanas Maceina savo kontroversiškame, bet itin nebūdingame straipsnyje „Tauta ir valstybė“. Maceina aiškino, kad traukiasi draugijiniu principu grindžiama senoji valstybė, jos vietą perima organiška, iš vidaus jungiama ir visą gyvenimą persunkianti bendruomenė, būtent tauta.

Svariausias jo argumentas yra šis: „Jeigu subjektyviajame gyvenime, jeigu mūsų viduje tauta apgaubia visą mūsų būtybę savaime aišku, kad tautos objektyvacija apgaubs ir visą objektyvų, visą viešąjį gyvenimą. Tautinė valstybė negali būti kitokia, kaip totalinė, jeigu ji nori būti tautinio principo reiškėją ir vykdytoja išviršiniame gyvenime“. Totalinėje valstybėje mažumos visada yra „svetimas kūnas“, kurias reikia asimiliuoti, išstumti arba palikti kaip svečius su prieglaudos teisėmis. Maceina nei plačiau išaiškino, nei gynė savo kategorinius tvirtinimus. Teiginys, kad mūsų viduje tauta apgaubia visą mūsų būtybę, gali būti suprantamas tik perkeltine prasme. Kaip gi bebandytume, negalima priskirti konkretaus turinio frazei „apgaubia visą mūsų būtybę“, taigi visą kūną, veiksmus, mąstyseną, dvasią ir sielą. Net jei tartume, kad tauta ar tautinė individualybė totaliai užvaldo asmens subjektyvų gyvenimą, kodėl manyti, kad kas galioja „mūsų viduje“, turi ar privalo galioti „išviršiniame gyvenime“? Neaišku, koks teiginio – tautinė valstybė „negali būti kitokia“ – loginis statusas: ar tai sociologinis dėsnis, normatyvinis reikalavimas, ar kažkas kita? Verta pastebėti, kad Maceina visai prieštaringas mintis dėstė 1939 m. birželio 17 d. Lietuvos žiniose išspausdintame straipsnyje „Tai, kas mus jungia“. Jis rašė, kad „žmogaus asmenybė yra aukščiausia ir absoliutinė vertybė. Ji pati sau tikslas. […] jai nusilenkia ir gamta, ir kultūra, ir religija. […] Todėl ir valstybė yra palenkta žmogaus asmenybei“.

Doc. dr. Kęstutis K. Girnius

Evgenios Levin nuotrauka

Lietuva seniai nėra monolitinė tautiniu požiūriu. 1923 m. surašymo duomenimis Lietuvoje (be Vilniaus ir Klaipėdos kraštų) lietuviai sudarė 84,2% gyventojų, žydai – 7,6%, lenkai – 3,3%. Pridėjus Vilniaus ir Klaipėdos kraštus, lietuvių procentas būtų gerokai mažesnis. Nors būta tų, kurie skundėsi dėl kitataučių skaičiaus ir įtakos, sunku neigti, kad buvo sukurta tautinė valstybė, kuri puoselėjo lietuvių kultūrą ir rūpinosi lietuvių gerove. Jei tarpukario Lietuva neatitiko kai kurių nacionalistų įsivaizduojamos tautinės bendruomenės kriterijų, vis dėlto tautinės valstybės būta tiek, kad ne tik buvo galima, bet ir reikėjo Lietuvą tokia laikyti. Kas šeštas gyventojas nebuvo lietuvis, bet jų buvimas neužkirto kelio valdžiai įtvirtinti tautinės valstybės pagrindų. Tarpukario Lenkijoje lenkai sudarė vos 70% gyventojų, bet Lenkija buvo ne tik savo mažumas diskriminuojanti ir radikaliai tautinanti, bet ir tautinė valstybė.

Okupacijos metais Lietuvos gyventojų sudėtis pakito. 1959 m. lietuviai sudarė 79,3% gyventojų, lenkai ir rusai po 8,5%. Per kitus trisdešimt metų lenkų procentas sumažėjo, rusų padidėjo, lietuvių liko stabilus. Lietuvos SSR nebuvo tautinė valstybė, nes ji nebuvo valstybė, o tik imperijos provincija. Michailas Suslovas gal ir svajojo apie Lietuvą be lietuvių, Maskva vylėsi, kad ilgainiui bus sukurtas naujas nuo tautinių prietarų išvaduotas sovietinis žmogus, pogrindžio spauda nuogąstavo dėl Kremliaus kėslų vykdyti plačios apimties rusinimo kampaniją. Bet SSRS etnofederacinė valstybės sandara palaikė etnokultūrinį tautiškumą, kuris nekėlė pavojaus sovietinei santvarkai. Sovietai siekė paversti Lietuvą „Nemuno kraštu“, depolitizuotu visą šalį apimančiu liaudies buities muziejumi pagal Rumšiškių pavyzdį. Nors ir iškreipta, tautinė kultūra toliau vystėsi, o nepolitinis tautiškumas buvo pakankamai gajus, tad atsiradus progai atgijo politiniai siekiai ir nepriklausomybė buvo atkurta. Ne taip lengva palaidoti tautiškumą.

Tarpukario Lietuvos ir sovietų Lietuvos padėtis radikaliai skyrėsi, bet ir vienu, ir kitu laikotarpiu sąlygos buvo nepalankios. Per pirmąją nepriklausomybę reikėjo kurti valstybę beveik ex nihillo karo nualintoje, visais atžvilgiais atsilikusioje teritorijoje. Sovietų okupacija ir su ja susieta slavų tautybių imigracija sukėlė savus iššūkius. Šie du nebūdingi atvejai nesudaro pagrindo plačiam apibendrinimui, bet atrodo, jog gana didelis, iš dalies neigiamai nusiteikusių lietuvybės atžvilgiu kitataučių procentas neturėjo lemiamo vaidmens, nepakirto lietuviškumo. Dabartinėmis palankesnėmis aplinkybėmis, kai pagrindiniai valstybės svertai yra lietuvių rankose, galima ramiai žiūrėti į kitataučius. Kad ir kokios būtų grėsmės tautiškumui ir tautinei valstybei, jų nesukelia nelietuvių buvimas Lietuvoje, net jei imigrantų skaičius ženkliai padidėtų. Sovietmetis rodo, kad ir be suverenumo galima puoselėti lietuviškumą ideologijos apibrėžtuose rėmuose.

kartais nuogąstaujama, kad poreikis prisitaikyti prie globalizacijos ir migracijos keičia tautos tradicijas ir jos žmonių charakterį, silpnina tautinį momentą valstybėje

Tai turėtų nuraminti tuos, kurie gąsdina tariamu ES kėsinimusi į tautines valstybes, siekiu integruoti savo šalis nares į federaciją JAV pavyzdžiu, taip ženkliai apribojant Lietuvos suverenumą. Jei būtų tokių planų, tai reikėtų jiems priešintis. Bet kad ir kokia būtų „Europos“ valstybė, ji suteiktų savo nariams daugiau teisių ir laisvių lemti savo kultūros ir švietimo politiką negu SSRS. Nerimą dar gali kelti elito pastangos visiems primesti savo vertybių politiką, bet Italijos gebėjimas apginti kryžius mokyklų klasėse rodo, kad galima sėkmingai priešintis. Jei išgyvenome rimtai represinę „federaciją“, išgyvensime labiau broliška kitą.

Liaudies posakis teigia, kad šaukštas deguto statinę medaus pagadina. Manytum, kad kas galioja medui ir degutui, nebūtinai galiotų tautai ir jos kultūrai. Vis dėlto kartais nuogąstaujama, kad poreikis prisitaikyti prie globalizacijos ir migracijos keičia tautos tradicijas ir jos žmonių charakterį, silpnina tautinį momentą valstybėje. Kintant gyvenimui, neišvengiamai kinta tradicijos. Kai nebėra katalikų valstiečių, nebebus katalikiškai valstietiškų tradicijų. Nesikels moterys antrą ar trečią valandą ryto linų šukuoti, kai šis darbas seniai mechanizuotas. Vaikinai nemoka sėti, merginos karvių melžti, bet jie raštingi, o tai žingsnis į priekį. Pokyčiai neišvengiami, bet esą nereikia pasiduoti politiniam korektiškumui ir juos dirbtinai skatinti. Dauguma neturi prisitaikyti prie mažumos, o mažuma prie daugumos turi. Užuot atskiedus papročius ir tradicinį gyvenimo būdą, idant jis būtų priimtinesnis naujiems atvykėliams, reikėtų kiek įmanoma stiprinti tradicines vertybes bei skatinti imigrantus ir kitataučius jas įsisavinti. Pilietinis tautiškumas neturi būti ugdomas etninio tautiškumo sąskaita.

Šitokius priekaištus galima suprasti dvejopai. Pirma, atvykėliai nenori įsisavinti lietuviškų tradicijų ir gyvenimo būdo, laikosi atokiai ir neįsijungia į visuomenės gyvenimą. Antra, jie iškraipo ir žaloja bendrą gyvenimą, įvesdami svetimus, nepageidaujamus elementus. Jei būtų nutarta stengtis visus Lietuvos gyventojus labiau integruoti į bendrą gyvenimą, reikėtų nustatyti, kokie yra pagrindiniai tautos skiriamieji bruožai, kokie papročiai ar tradicijos svarbiausios, kas priklauso lietuviškai Leitkultur, ką kitatautis turi išmokti apie lietuvius. Tai nelengvas uždavinys, ir ne tik dėl to, jog pasaulis sparčiai keičiasi. Kokie yra pagrindiniai lietuvių bruožai? Ar jie pamaldūs (gal prieš 100 metų), tolerantiški ar nepakantūs, domisi aukštąja kultūra ar labiausiai popsu? Norint gyventi tipiškai lietuvišką gyvenimą, ar reikia sirgti už Lietuvos vyrų krepšinio rinktinę, švęsti Jonines, Velykas, ar abi šventes lygiai nuoširdžiai, valgyti šakotį ir cepelinus? Šiais klausimais nėra vieningos nuostatos, nuomonės smarkiai skiriasi, kaip ir kitose ES šalyse. Sociologai ir psichologai galėtų ištirti ir nustatyti kai kuriuos lietuviams būdingesnius bruožus, bet daugeliui lietuvių jų išvados būtų nelauktos, ir neaišku, kiek jų norėtų puoselėti tuos bruožus ar tradicijas.

tauta klestės tik tol, kol jos nariai ją mylės ir jai įsipareigos. Bet kaip pažymi Juozas Girnius, meilė nėra nei įrodoma, nei įsakoma

Prisiminus, kad pasaulis vis labiau panėšėja, sunku rimtai galvoti, kad kitataučiai kelia ypatingą grėsmę lietuviškoms tradicijomis. Patys lietuviai irgi nuo jų nusigręžia. Šiomis dienomis bene visi dėvi džinsus, valgo picą, kebabus ir sušius, geria kavą ir vyną, žiūri tuos pačius filmus, neapsieina be išmaniųjų telefonų. Įvairovės netektis yra nuostolinga, bet pokyčiai dažnai praturtina gyvenimą. Gerai, kad yra picos ir kebabų, o ne tik silkių ir virtų bulvių. Tarpukario metais itališki ledai buvo naujovė, dabar sunku įsivaizduoti gyvenimą be jų. Nėra jokių grynų, svetimų elementų nepaveiktų kultūrų, net ir Borneo džiunglėse, tad baimintis dėl kultūros ir gyvenimo būdo apteršimo yra bergždžia. Lietuviai rado būdų sugyventi su gausiomis lenkų, rusų ir žydų mažumomis neatsisakydami lietuviškumo. Didesnių problemų neturėtų sukelti nauji atvykėliai, net jei jie būtų nekrikščionys, kaip žydai, ar laikytųsi atokiau ir vengtų įsilieti į lietuvišką kultūrą, kaip Šalčininkų lenkai.

Jei kas nors sukelia pavojų tautinei valstybei, tai ne kitataučių buvimas Lietuvoje, ne kultūrų skirtumus niveliuojanti globalizacija, o pačių lietuvių abejingumas savo valstybei ir tautai. Nepasitikėjimas politika ir politikais, menkas gyvenimo lygis, itin dideli socialinės atskirties mastai skatina masinę migraciją, kuri yra bene ryškiausia nusivylimo tėvyne išraiška. Bet esama kitų priežasčių, tarp jų asmens autonomijos pabrėžimas bei kitoks pareigų ir įsipareigojimų supratimas. Skundžiamasi, kad kadaise tauta buvo laikoma duotybe, bet dabar pasidarė asmeninio pasirinkimo objektu. Jei nori, gali įsipareigoti tautai, jei nenori, nereikia, ir dėl to niekas neturėtų piktintis ar tau priekaištauti. Neabejotina, kad modernybėje individo autonomija labiau pabrėžiama ir vertinama negu praeityje, bet net tada duotybės nebuvo visiškai „pasyvios“, reikėjo jas pripažinti ir joms įsipareigoti, ir tarp jų rinktis. Prieš šimtmetį daugeliui lietuvių nekildavo abejonių dėl jų tapatybės, bet prieš du šimtus metų tautinė tapatybė buvo nereikšminga. Dauguma bajorų sulenkėjo, nes luominė tapatybė buvo svarbesnė už etninę, etnografinės lietuvių žemės rytuose sugudėjo ir sulenkėjo dėl įvairių priežasčių. Net glaudžiausiam bendruomenės vienetui – šeimai – reikia įsipareigoti, ir ne visi tai daro.

Tauta klestės tik tol, kol jos nariai ją mylės ir jai įsipareigos. Bet kaip pažymi Juozas Girnius, meilė nėra nei įrodoma, nei įsakoma. Nėra nei mokslinių tyrimų, nei filosofinių ar sociologinių argumentų, įsakančių mylėti tautą, kurių atmetimas pažeistų racionalumo ar proto normas. Pareigos tautai ir valstybei nėra pasaulio visuomenės architektūros dalis. Ne visada galime pasaulyje įgyvendinti normas, ar pasaulį pertvarkyti, kad jis derėtų su dorovės normomis. Galime įrodyti faktus, bet pats asmuo lemia, kurias vertybes jis pripažins. Sprendimas lieka laisvas ir individualus. Šeimos meilė kyla spontaniškai, bet, jai išsikvėpus, griebiamasi priemonių jai atgaivinti. Tėvynės meilė labiau sąlyginė ir mažiau patvari. XX a. pirmoje pusėje ji pasiekė neregėtas aukštumas, milijonai buvo pasiryžę žūti ją gindami. Valdžios nesigailėjo pastangų, ypač propagandos, siekdami ją įdiegti. Tuomet sąlygos buvo palankios, nes visuomenėje vyravo nuolankumas valdžiai ir autoritetams. Aplinkybės dabar kitos, bet neabejoju, jog įmanoma ugdyti patriotizmą ir įsipareigojimą tautinei valstybei. Bet mažai ko bus pasiekta, jei bus tenkinamasi sekti nelabai įtikimas pasakas apie Briuselio „blogiečius“ ir apgailestauti, kad pakito požiūris į pareigas ir pasirinkimą.