Dailininkai dailininkams. Auksinių ženkliukų apdovanojimai

Renginio metu perkusijos studija „Afrikos būgnai” žada išjudinti šventės svečius ir pamokyti groti Vakarų Afrikos djembe būgnais.

Auksinių ženkliukų laureatų kūrybos paroda veiks nuo rugsėjo 27 d. iki spalio 9 d. Lietuvos dailininkų sąjungos būstinės parodų salėje (Vokiečių g. 4/2, Vilnius).

Tai pats svarbiausias sąjungos apdovanojimas, teikiamas dailininkams ir dailėtyrininkams. Neretai girdime sakant, kad šis apdovanojimas labai svarbus, kartais svarbesnis ir už valstybinius Lietuvos apdovanojimus, nes jį skiria kolegos menininkai. Kaip žinoma, patys aršiausi kritikai ir yra kolegos, tad būti įvertintiems būtent jų – ypač svarbu. Šis apdovanojimas įsteigtas 2001 metais, laureatams įteikiami auksiniai ženkliukai ir piniginės premijos. Išdalinti jau 57 ženkliukai.

Norėdami laimėti konkurencinę kovą ir tapti Auksinio ženkliuko laureatu, dailininkai ar/ir dailėtyrininkai privalo turėti svarbių profesinių pasiekimų, būti sukūrę originalių kūrinių, surengę reikšmingų parodų Lietuvoje ir užsienyje, o svarbiausia – turi būti savo veikla atkreipę kolegų dėmesį. Tai išties sunki užduotis.

Šiemet Lietuvos dailininkų sąjungos taryba LDS Auksinius ženkliukus už 2017 m. kūrybinius pasiekimus skyrė trims dailės didvyriams:

Konstantino Šatūno vitražai.

Vitražistui Konstantinui Šatūnui (ženkliukas Nr. 58) už didžiulį indėlį į Lietuvos vitražo modernėjimo istoriją ir unikalią šviesos filosofiją stikle.

Tapytojui Virginijui Viningui (ženkliukas Nr. 59) už ekspresyvių potėpių ir spalvų džiazą drobėje irilgametį darbą LDS taryboje.

Skulptoriui Juozui Lebednykui (ženkliukas Nr. 60) už ištikimybę kūrybai ir savito braižo puoselėjimą.

Šie trys dailininkai nepaliaujamai puošia, skaidrina, gaivina lietuvių dailės lauką. K. Šatūno vitražų šviesa, kompoziciniai sprendiniai žavi net žiūrint jo darbų nuotraukas, ką ir kalbėti apie ypatingą pačių kūrinių įtaigą. V. Viningo portretuose per kūną į išorę veržiasi portretuojamojo asmenybė, jo psichologija, pasaulėžiūra, gyvastis. J. Lebednyko skulptūros, rodos, neįmanomai vienu metu ir dekoratyvios, estetiškos, puošnios, ir sujungiančios groteską, nuojautas, sielos virpesius.

Konstantinas Šatūnas – vitražistas, nuo 1971 metų – Lietuvos dailininkų sąjungos narys. 1966 m. įgijo vitražo menininko specialybę LTSR Valstybinio dailės instituto (dabartinės Vilniaus dailės akademijos) Tapybos fakultete. 1986 m. buvo priimtas dirbti Vilniaus dailės akademijos Tapybos katedros vyr. dėstytoju. Po kelerių metų dirbo vitražo studijos vadovu Monumentaliosios dailės katedroje. 1992 m. dailininkui buvo suteiktas pedagoginis docento laipsnis.

K. Šatūnas sukūrė apie 100 visuomeniniams interjerams skirtų darbų. Jau pirmieji darbai buvo įdomūs savo išskirtinumu, nes dailininkas atsisakė siužeto ir pasirinko abstrakčią raišką. K. Šatūnas savo kūryboje ieško neįprastų technikų ir taip atskleidžia naujas vitražo galimybes. Dailininko kūriniai lengvai atpažįstami pagal jo unikalų požiūrį. Jo darbų kompozicijos kuria odę šviesai.

Virginijus Viningas – tapytojas, nuo 2006 metų – Lietuvos dailininkų sąjungos narys. 1984–1990 m. studijavo Vilniaus dailės akademijos Tapybos katedroje. Parodose pradėjo dalyvauti nuo 1993 m. Dailininko kūryba išsiskiria savitu braižu. Jo drobėse siaučia žaismingi potėpiai. Autorius naudoja tik kelių spalvų kombinaciją. Abstraktūs, charakteringi vaizduojamieji objektai ir subjektai bei tapytojo pamėgtas ironizavimas V. Viningo paveiksluose sukuria svaiginančią, šiek tiek painią atmosferą.

Dailėtyrininkas Vidas Poškus apie tapytojo kūrybą: „Kiek pazvimbęs tas spalvų debesis trankiai tėškiasi į drobę, ir tada vieni išgyvena ir visiems laikams sustingusiame judesyje įsiamžina pasipriešinusioje plokštumoje (tokiu būdu išsaugoma pirminio plevenimo struktūra), o kiti (sunku pasakyti – ar patys silpniausi, ar tiesiog patys labiliausi, sugebantys prisitaikyti prie pasikeitusių aplinkybių) po smūginio prisilietimo nuteka žemyn, veikiant amžiniesiems gravitacijos dėsniams. Būtent šie nutekėjimai galutinai užfiksuoja ir pirminį plevenimą, ir esminį prisilietimą, ir galutinį sustingimą. Be nutekėjimų V. Viningo tapyba prarastų labai daug. Galbūt ir pačią esmę. Be nutekėjimų tapyboje neliktų judesio – V. Viningo tapybos kibirkšties, vadovaujančio prado. Kitais žodžiais tariant – sielos.“

Juozo Lebednyko skulptūra.

Juozas Lebednykas – skulptorius, nuo 1975 metų – Lietuvos dailininkų sąjungos narys. 1966–1972 m. studijavo skulptūrą Vilniaus dailės akademijoje. 1974–1987 m. dirbo Panevėžio vaikų dailės mokyklos mokytoju. Nuo 1973 m. dalyvauja parodose, simpoziumuose Lietuvoje ir užsienyje, rengia personalines parodas. Dailininkas pelnė I laipsnio diplomus Antrojoje ir Trečiojoje respublikinėse jaunųjų dailininkų parodose (1973, 1974 m.), gavo LR individualią valstybės stipendiją (2002 m.), pelnė Panevėžio dailės dienų 2007 nominaciją „Už kūrybinę brandą“ (2007 m.). Dailininkas sukūrė daug vario reljefų, skulptūrų visuomeninių pastatų interjerams, mažosios plastikos bei skulptūrinės keramikos kompozicijų, objektų, pastelių.