Popiežiaus vizitas organizatorių akimis – laiptelis, nuo kurio atsispyrę turime eiti toliau

Prieš išvykdamas iš Vilniaus popiežius apkabina savanorę. Laima Penek nuotrauka

Apie popiežiaus vizitą iš organizatorių perspektyvos pasakoja kun. Saulius Rumšas OP, pasirengimo popiežiaus vizitui komiteto generalinis sekretorius, ir jo padėjėja Toma Bružaitė. 

Kiek laiko reikėjo pasiruošti popiežiaus vizitui? Kada buvo pats intensyviausias periodas?

Toma Bružaitė: Pradėjome ruoštis, kai tik buvo oficialiai paskelbtas popiežiaus vizitas. Taigi, nuo kovo mėnesio pradėjome dirbti, po truputį pradėjo augti komanda, daugėjo darbų. Sunku išskirti patį intensyviausią laiką, nes darbas vyko skirtingais etapais: pasiruošti, suplanuoti, įgyvendinti. Aišku, pats sudėtingiausias laikas, kai buvo ir bemiegių naktų, buvo likus kelioms savaitėms iki vizito, kai reikėjo viską sudėlioti iki galo, pabaigti, padaryti. Kai daug žmonių dirba, reikia su visais palaikyti ryšį, padėti jiems padaryti viską geriausiai. Sakyčiau, paskutinės dvi savaitės – intesyviausios.

Saulius Rumšas:Buvo keli pasiruošimo etapai. Pasiruošimas turi du skirtingus aspektus: įgyvendinti programą, kurią gavome iš Vatikano, ir dvasiškai parengti žmones. Norėjosi žmones paskatinti atkreipti dėmesį, kad jie pasiruoštų dvasiškai, daugiau sužinotų apie vizitą, apie popiežių ir apie tai, ką jis kalba.

Kitas aspektas – tai, ką reikia įgyvendinti, yra įvairūs ir Vatikano komisijos ir Vatikano kartu su Lietuvos insitutcijomis parengtas protokolas, apsauga, liturgija, komunikacija. Tą schemą mes jau turėjom susidėlioję daug ankščiau, ir mums nebuvo bemiegių naktų. Žinoma, žmonėms prieš pat renginį reikėjo intensyviai padirbėti.

Popiežiaus vizito organizatoriai Vilniaus arkikatedroje.

Kaip dabar jaučiasi vizito organizavimo komanda?

T. Bružaitė: Viskas baigėsi tik antradienį, išleidome popiežių, jis išskrido į Taliną ir iš ten – į Romą. Yra sunku paprastai atsakyti, kaip jaučiamės, dėl to, jog dar nepraėjo pakankamai laiko, kad viskas galvoje susidėliotų – kas ir kaip vyko. Bendras komandos jausmas šiandien yra džiugesys, kuris aplanko, kai tu įveiki kokį didelį kalną, esi pavargęs, bet vaizdas yra fantastiškai gražus, ir tu parkritęs ant žemės ilsiesi ir gėriesi. Daugmaž tokia nuotaika šiandien yra komandoje.

Kas jums asmeniškai atrodo kaip labiausiai pasisekusi idėja?

Toma Bružaitė: Labai daug dalykų, kurie pasisekė, Norėčiau išskirti tai, kaip dirbo komanda, manau, kad ji buvo fantastiškai gera, visos grandys dirbo sklandžiai ir iš širdies. Nebuvo taip, kad gavę darbą tiesiog darytų jį techniškai, nes tokia užduotis, bet darė su užsidegimu, rūpesčiu, atidumu ir jausmu, kad tai yra svarbu – svarbus istorinis įvykis, svarbus ne tik komandai ar Bažnyčiai, bet ir visai Lietuvai.

Kitas dalykas – kaip organizatoriai neturime galimybės dalyvauti daugelyje renginių ir matome tik nuotrupas to, kas vyksta. Dabar grįžtame prie įrašų ir tekstų, peržiurime, kas ten vyko. Peržiūrint visa tai, man labai krenta į akis programos laukiant ir pasitinkant popiežių, pavyzdžiui, jaunimo susitikime, ar prie Aušros Vartų, arba prie Lukiškių aikštės, ar Santakoje prieš Mišias. Tos programos atspindėjo Lietuvą, jos žmones. Labai matomas jų kūrėjų įsitraukimas, kurie sunešė tai, ką turi geriausio. Buvo tikrai gražu, ir tie susitikimai padėjo pamatyti žmones, kolektyvus, kurie galbūt nėra patys garsiausi ar žinomiausi Lietuvoje nacionaliniu mastu. Bet jie yra paslėptas lobis, kuris buvo atidengtas ir parodytas visiems. Man atrodo, kad Lietuva atsiskleidė, parodė tai, ką turime geriausia. Daugelis, manau, atkreipė dėmesį į gražiai ir prasmingai paruoštą jaunimo susitikimo sceną su votais, kurie yra dažno mūsų galbūt ir pamiršti simboliai. Mišiose Kaune scena buvo panaši tarsi į laivą, vaizduojantį Bažnyčią. Mūsų vidinis ramumas ir natūralumas atsispindėjo tai, ką mes parodėme.

Toma Bružaitė ir Saulius Rumšas per popiežiaus vizito savanorių mokymus Vilniuje.

Ar buvo dalykų, kuriuose jautėte, kad pritrūko išankstinio planavimo, staiga reikėjo improvizuoti?

Saulius Rumšas OP: Didelių dalykų, kur būtų reikėję improvizuoti, nebuvo. Žinoma, visi nori, kad viskas veiktų kaip robotikoje – nepriekaištingai ir savo eiga. Tai, atrodo, daugiau ar mažiau ir vyko. Bet visada yra žmogiškasis faktorius, kurio tokiuose renginiuose mes negalime pamiršti. Popiežius kalba apie žmones, jis atvažiuoja į susitikimą su žmonėmis. Ir pats popiežius irgi yra žmogus.

Žinoma, buvo tokių situacijų, pavyzdžiui, prieš jaunimo susitikimą staiga teko galvoti: ar popiežius kalbės atsistojęs, ar atsisėdęs? Įprastai kalba atsistojęs, bet popiežius jaučiasi pavargęs, galbūt jis kalbės atsisėdęs, o kad galėtų kalbėti atsisėdęs, jam reikia staliuko. Tą staliuką reikia suorganizuoti per dešimt iki renginio likusių minučių. Kitas dalykas – porą atvejų buvo numatyta, kad važiuos papamobiliu, bet važiavo tiesiog mašina. Tai buvo paskutinės minutės sprendimas, kai buvo paruošti ir papamobilis, ir mašina, o sprendimą priėmė pats popiežius. Kodėl? Ne todėl, kad nenorėtų su žmonėmis pasimatyti, elementariai po dienos kelionės ir įvairių susitikimų ir kalbų tas žmogiškasis faktorius egzistuoja. Bet čia jau smulkios detalės. O didelių nenumatytų dalykų, kurie būtų kažką iš esmės pakeitę, ačiū Dievui, nebuvo.

Laima Penek nuotrauka

Kas buvo sunkiausia?

Toma Buržaitė: Didžiausias iššūkis buvo pats mastas, nes Lietuvoje retai būna tokių renginių, kurie sutrauktų šimtą tūkstančių žmonių į vieną vietą. Buvo labai daug įsitraukusių į organizavimą ir darbą savanorių, atlikėjų, įvairausių lygmenų darbuotojų, tai tikrai didžiausias iššūkis – kaip viską suorganizuoti, kad viskas veiktų, kad visi žmonės žinotų, ką jie daro, žinotų prasmę to, ką jie daro, kaip rasti žmonių, kurie geriausiai padarytų tai, ką reikia padaryti. Vien į tą dalį, kurią darė Bažnyčia, įsitraukė daugiau nei du tūkstančiai žmonių. O dar yra kitos institucijos, kurios taip pat prisidėjo prie organizavimo, apsaugos, infrastruktūros kūrimo, tai turbūt dar antra tiek, jei ne daugiau žmonių. To didžiulio žmonių skaičiaus suvaldymas buvo didžiausias rūpestis, bet viskas įvyko tikrai sklandžiai ir labai dėkojame visiems, kurie prisidėjo.

Popiežiaus laukiama prie Aušros Vartų. Laima Penek nuotrauka

Kas renginyje jums padarė didžiausią įspūdį asmeniškai?

Toma Bružaitė: Aš norėčiau atidžiau perskaityti visas kalbas, bet tos nuotrupos, kurias girdėjau, man labai įsiminė. Pavyzdžiui, tai, kad popiežius labai atidžiai svarstė apie mūsų šalį, ir jis labai pataikė paminėdamas dalykus, kurie mums yra svarbūs – iššūkius, kurie mums kyla, tam tikras problemas, su kuriomis mes susiduriame, skaudulius, kurių mes turime, jis taip labai pritaikė savo kalbas, siuntė labai tikslią žinią mūsų šaliai. Man dar įsiminė tas momentas jaunimo susitikime, kai popiežius nulenkė galvą prieš jį laiminantį jaunimą. Spontaniškas momentas, kai mums tokia labai įprasta, praktiškai visiems Lietuvos katalikams žinoma giesme „Viešptį laimink jį“ jaunimas palaimino popiežių. Tai nebuvo sutarta, to nebuvo programoje. Tai buvo tiesiog toks…. Labai gražus dialogas, užsimezgęs tarp popiežiaus ir jaunimo, jis meldėsi už mus, jaunimas meldėsi už jį. Ir tas paprastumas ir nuolankumas, tas galvos nuleidimas buvo toks labai iškalbingas gestas, kuris labai priminė tą dieną, kai jis buvo išrinktas popiežiumi ir išėjęs į aikštę sakė: „Melskitės už mane.“

Saulius Rumšas OP: Atsimenu tą dieną, kai popiežius atskrido į oro uostą. Aš tada dar negalėjau suprasti, kad štai – čia jis jau yra. Jis važiuoja su palyda ir nuo pat oro uosto gatvė yra pilna žmonių. Mane tai nustebino.

Kitas dalykas: Kaune per Mišias buvo pora tylos momentų, kai šimtas tūkstančių žmonių kartu tyli. Dar vienas momentas buvo susitikime su jaunimu, kai jaunimas spontaniškai pradėjo giedoti: „Viešpatie, laimink jį“. Tai nebuvo numatyta jokiame protokole ar programoje. Ir dar vienas dalykas buvo tai, kad popiežius prašė melstis už jį. Susitinki – pasisveikini, pasakai porą žodžių, jis tau pasako porą žodžių, ir tada jis sako: „Melskis už mane.“ Mes galim jį kritikuoti, dažniausiai tai darom, galim nesutikti, gali vieni ar kiti dalykai nepatikti, bet popiežiaus prašymas melstis už jį yra ir prašymas daryti, kurti kartu, padėti. Jis – vyriausias ganytojas, bet jis yra kartu su mumis. Užuot kritikavę, galėtume paklausti: ar viską padarėme, kad mažiau jį kritikuotume?

Pasiruošimo vizitui gairėse buvo penki žingsniai. Mes ką tik užbaigėm keturis žingsnius – liko penktas. Popiežiaus vizitas – svarbus įvykis, bet ne pabaiga, o laiptelis, nuo kurio atsispyrę, turime eiti toliau, prisimindami, tai, ką jis mums sakė. Norisi raginti nesustoti tuose prisiminimuose, bet kad tai, kas įvyko praeitą savaitgalį, būtų didesnis paskatinimas eiti į priekį.

Kun. Saulius Rumšas OP Vilniaus oro uoste, pasitinkant popiežių. Laima Penek nuotrauka

Padėkos ir palinkėjimai?

Toma Bružaitė: Aš noriu visiems labai padėkoti. Kai viskas jau ėjo į pabaigą kažkas manęs klausė: „Kaip tu jautiesi?“ Sakiau: „Aš jaučiuosi taip, tarsi nieko ir nedariau.“ Aš supratau, kad be tų žmonių, kurie net mažiausius dalykus darė, be savanorių, kurie tiesiog stovėjo ir nukreipė žmones eiti į savo vietą ar stovėjo prie įėjimų į sektorius ir palaikė tvarką, be žmonių, kurie rūpinosi, kad būtų švaru, be žmonių, kurie nešiojo mikrofonus, dirbo visus kitus darbus, tiesiog tas vizitas nebūtų įvykęs. Kiekvienas padėjėjas yra tikrai reikšmingas, ir yra gražu, kad kiekvienas įdedam savo dalį.

Aš labai dėkoju arkyvyskupui ir generaliniam vizito sekretoriui broliui Sauliui už pasitikėjimą, už įtraukimą ir privilegiją būti tokiam renginy. Aš labai dėkinga ir visoms institucijoms, savivaldybėms, Kauno ir Vilniaus ir vyriausybei, Seimui, vadovybės apsaugos departamentui, policijai, Vilniuje ir Kaune ir dar daug kitų institucijų ir organizacijų, kurios prisidėjo. Jos parodė neįtikėtinai daug geranoriškumo ir sutelktumo – tikrai galim daug padaryti kartu. Tai buvo tik vienas rengnys, bet ir liudijimas, kad tikrai mes turime gebėjimą susitelkti, tik reikia jį dažniau naudoti ir judėti toliau.

Saulius Rumšas OP: Sunku ką nors išskirti. Buvo be galo daug žmonių, kurie prisidėjo prie šito vizito. Prisidėjo ne tik įsitraukimu ir darbu, bet prisidėjo ir maldomis. Jei organizavimo komandoje nebūtų buvę pasitikėjimo vienas kitu ir darbo kartu, galbūt viskas nebūtų taip gerai išėję. Aplink komandos branduolį dėliojasi skirtingi ratai: komandos, komandėlės, pogrupiai, savanoriai ir visi žmonės, kurie prisideda. Jiems sakau didžiausią ačiū. Žinoma, mes darėme iš Bažnyčios pusės, bet taip pat yra ir be galo daug valstybės institucijų, kurios tikrai nuo pat pradžių prisidėjo: vadovybės apsaugos departamentas, kuris valdė visą apsaugos struktūrą, policija, medikai. Visos to tarnybos labai daug prisidėjo, taip pat ir savivaldybės tiek Kauno, tiek Vilniaus. Už tų pavadinimų yra labai konkretūs žmonės, kurie labai daug dirbo. Jiems visiems nuoširdus ačiū.

Savanorė. Katalikų Bažnyčia Lietuvoje/ Giedrė Povilaitytė nuotrauka