Režisierė G. Beinoriūtė apie „Kvėpavimą į marmurą“: „Kai perskaičiau Sintijos romaną, įvyko trumpasis jungimas“

Romane „Kvėpavimas į marmurą“ G. Beinoriūtė tikino radusi viską, apie ką galvojo kurti filmą: „Prieš skaitydama Lauros Sintijos Černiauskaitės knygą labai aiškiais sakiniais buvau įsivardijusi, apie ką turi būti kitas mano darbas: kokie veikėjai, kokia tema, kur turi vykti veiksmas. Ir viską radau „Kvėpavime į marmurą“. Negalėjau patikėti – su knygomis gyvenime man taip yra nutikę du kartus.“

Nuo pastarojo jūsų vaidybinio filmo – „Balkonas“ – kurio viena esminių siužeto linijų buvo vaikų santykiai, praėjo dešimt metų. 2012-aisiais pristatėte dokumentinį filmą „Pokalbiai rimtomis temomis“, kurio pagrindiniais herojais irgi tapo vaikai. „Kvėpavime į marmurą“ vaikų temą tęsiate. Sąmoningai ar atsitiktinai ji yra jūsų kūrybos leitmotyvas?

Neturiu nusistačiusi kokio nors dešimtmečio ar dvidešimtpenkmečio savo filmų temų plano. Jos tiesiog ateina pačios priklausomai nuo to, ką patiriu, ką išgyvenu, ką apmąstau. Be abejo, šio filmo įkvėpimu tapo L. S. Černiauskaitės knyga „Kvėpavimas į marmurą“. Kita vertus, kadangi apie šį filmą vis tenka galvoti iš naujo, kai žiūriu atgal, matau daug panašumų su „Balkonu“. Gal ten ir romantiška vaikų istorija, bet vis tiek apie tai, kaip jiems sudėtinga susidraugauti dėl juos skiriančios sienos. Ir šeimos santykiai ten yra. Natūralu, kad mano kūryboje tos temos tęsiasi ir ilgainiui gilėja. Nes kuo esi vyresnis, tuo labiau giliniesi ir pastebi.

Greičiau tokios temos mane pasirenka negu aš jas. Prieš Sintijos romanui patenkant į rankas, tikrai nenorėjau kurti filmo apie vaikus – jau po „Pokalbių rimtomis temomis“ sakiau, kad to nenoriu. Ketinau sukurti filmą visų pirma apie sudėtingus vyro ir moters santykius, bet neatskirdama suaugusiųjų temos nuo vaikų. Juk jie tie patys žmonės šalia mūsų.

Knygoje „Kvėpavimas į marmurą“ radau viską, apie ką galvojau kurti filmą. Kai perskaičiau Sintijos romaną, mano galvoje įvyko trumpasis jungimas. Prieš skaitydama šią knygą labai aiškiais sakiniais buvau įsivardijusi, apie ką turi būti kitas mano darbas: kokie veikėjai, kokia tema, kur turi vykti veiksmas. Ir viską radau „Kvėpavime į marmurą“. Negalėjau patikėti – su knygomis gyvenime man taip yra nutikę du kartus.

„Kvėpavimo į marmurą“ aktoriai: Airida Gintautaitė, Joris Baltrūnas, Vilius Minčinauskas, Kristupas Cicėnas. Beno Navanglausko nuotrauka

„Kvėpavime į marmurą“ skleidžiasi opios mūsų visuomenės socialinės problemos. Norėjote atkreipti dėmesį į jas?

Taip, galvojau apie tai. Kai kuri filmą, mąstai apie jo reikalingumą. Kita vertus, jau rašydamas paraišką į kino centrą turi racionaliai motyvuoti, kuo būsimas filmas bus aktualus, kad gautum finansavimą. L. S. Černiauskaitės romanas visų pirma palietė mane kaip žmogų. O aš kaip barometras: jeigu rūpi man, rūpi ir kitiems.

Iš tikrųjų filmo temos svarbios, ir nebūtinai atrandame laiko jas aptarti.

Koks jūsų santykis su L. S. Černiauskaitės kūryba?

Mudvi buvome kurso draugės, Sintija vienus metus mokėsi režisūros, o paskui pasuko į literatūrą. Dar nuo tada, kai ji studijuodama išleido savo pirmąją knygą, perku ir skaitau jos viską: pjeses, noveles, romanus. Medžiagos filmams ieškau visur, ir literatūra tam ne paskutinė vieta. Skaitydama Sintijos kūrinius nuolat atrasdavau patinkančių sąlyčio taškų – labiausiai mane žavi jos veikėjai, charakteriai. Žmonės, apie kuriuos ji pasakoja, yra tokie tikroviški, įvairiapusiški. Ir netobuli. Dėl to, matyt, tokie tikri atrodo.

Su kokiais iššūkiais susidūrėte adaptuodama romaną „Kvėpavimas į marmurą“ kino kalbai, nes L. S. Černiauskaitės rašymo stilius nėra iš tų lengvųjų? Ar derinote filmo dialogus su autore?

Su autore viskas buvo labai lengva. Kai jai pasakiau, kad noriu kurti filmą, tarė: kurk, jeigu tik man nieko nereikės rašyti. Gavau žalią šviesą ir laisvę daryti, ką noriu. Vis dėlto vieną versiją beveik baigto scenarijaus L. S. Černiauskaitei esu rodžiusi. Perskaitė, pakomentavo – toks tas mudviejų bendravimas ir buvo.

Kalbant apie iššūkius – aišku, viena, kai skaitai literatūrą, ir kartais užtenka užuominos, kad įsivaizduotum, kaip viskas vyko. O kinas – labai konkretus. Čia reikia daiktų, detalių, konkrečių sakinių. Sintijos romano struktūrai būdingas šokčiojantis laikas, ir tai man labai patiko. Tiesa, pačiame filme to šokčiojimo išliko nedaug – tik trys vietos. Taip nutiko dėl proceso, nes tam, kad suprasčiau istoriją, turėjau ją ištiesinti, sudėlioti chronologiškai. Ir kai tai padariau, nebeliko poreikio vaizduoti šokčiojantį laiką. Buvo įdomu – kaip su lygintuvu išlyginti pasakojimą ir paskui prikurti trūkstamas detales.

Visiškai atsisakyti L. S. Černiauskaitės poetinio kalbėjimo nenorėjau, kai kurie herojai, pavyzdžiui, Gailius, Izabelė, kalba taip, kaip yra parašiusi Sintija. Man labai graži ta jos poetiška kalba.

Renkantis vaidinti vaikus keliami labai paprasti klausimai, į kuriuos turi gauti atsakymus. Pirma, ar jie nori filmuotis. Antra, ar supranta, ką jiems sakai, ir gali adekvačiai tau atsakyti. Svarbus ir tiesos jausmas – ar jie geba patikėti ir mestis į žaidimo, kurį jiems pasiūlai, aplinkybes. Tokių vaikų nėra daug. 

Pakalbėkime apie filmo aktorius. Kaip atradote pagrindiniams vaidmenims Airidą Gintautaitę ir Sigitą Šidlauską?

Airidą pažįstu nuo studijų laikų. Neseniai buvau mačiusi spektaklį „Mirandą“, kuriame ji vaidina. Nepaprastai patiko – ir, žinoma, Airida. Vėliau kažkur netikėtai su ja susitikome, pašnekėjome… Taip jau būna, kažkas tau krinta į akį, ir rašydamas scenarijų pradedi apie tą žmogų galvoti. Įsivaizduoti, kaip jis vaidins, kaip elgsis, kaip judės.

O Sigitą Šidlauską labai gerai žinau iš Gintaro Varno spektaklių. Toks tikras aktorius, kokių labai reta. Jo tiesos jausmas ypatingas, atrodo, kad niekada nevaidina. Aš seniai norėjau filmuoti S. Šidlauską, ir kai atsirado Airida, man pasirodė, kad juodu tobulai vienas kitam tinka.

Esate dirbusi Vaikų linijoje. Ar šis darbas turėjo įtakos tam, kaip atsirinkote vaikus vaidinti „Kvėpavime į marmurą“? Kaip jų ieškojote?

Vaikų linijoje labai daug ko išmokau ir apie vaikus, ir apie suaugusiuosius, ir apskritai apie psichologiją, bendravimą. Manau, tai tikrai turėjo įtakos. Kaip ir visam mano gyvenimui.

Renkantis vaidinti vaikus keliami labai paprasti klausimai, į kuriuos turi gauti atsakymus. Pirma, ar jie nori filmuotis. Antra, ar supranta, ką jiems sakai, ir gali adekvačiai tau atsakyti. Svarbus ir tiesos jausmas – ar jie geba patikėti ir mestis į žaidimo, kurį jiems pasiūlai, aplinkybes. Ir jeigu vaiką domina šis užsiėmimas, jeigu nepavargsta kartoti, jeigu vienas kitą suprantame, tada tai tas vaikas. O tokių nėra daug.

Suaugę aktoriai bazuojasi vienoje vietoje, su jais lengviau, o su vaikais – atvirkščiai. Ir tikrai ilgai užtrunka juos identifikuoti. Būna, prarandi ir viltį jų beieškodamas.

Šiam filmui visų keturių vaikų ieškojome ilgai, ir visų jų užduotys buvo skirtingos. Pavyzdžiui, Gailiaus vaidmens atlikėjui Kristupui Cicėnui teko užduotis kalbėti labai sudėtingus tekstus, kaip suaugusiajam. Šie dialogai liko tokie kaip romane. Mums reikėjo vaiko, kuris tuos sakinius galėtų ištarti kaip savo. Ir Kristupas, galima sakyti, buvo vienintelis, kuris tai sugebėjo padaryti. Be to, mums pasisekė, kad jis atrodo jaunesnis, tai yra būdamas vyresnis galėjo vaidinti jaunesnį vaiką.

O kaip atradote „Sidabrinės gervės“ nugalėtoją Jorį Baltrūną?

Joris yra mano draugų vaikas. Bet kol sugalvojau jį pakviesti vaidinti Ilją, teko susitikti su daugybe kitų mažų vaikų. Iljos personažas – nelaimingas, sudėtingo charakterio vaikas, sunku atrasti atrankoje tokiam vaidmeniui tinkantį šešerių berniuką. Visi, kuriuos atsivesdavo tėvai, buvo tokie linksmi, saugiai gyvenantys, visiškai nemokantys rodyti pykčio. Kita vertus – viskas ir jiems ant veido parašyta.

Jorį, kuris gyvena vienkiemyje, gamtos apsupty Anykščių rajone, vežti į kiną iš pradžių man pasirodė nesuderinamas dalykas. Bet dėl to jis ir kitoks: turi charakterį, nebijo reikšti emocijų. Netikėjau, kad ir jo tėvai sutiks.

Sudėtinga buvo rasti ir aktorius vyresnių Iljos bei Gailiaus vaidmenims. Nenorėjau, kad vaikai būtų kaip dvyniai panašūs, nes man nepatinka, kai filmuose per penkerius metus žmogus nepasikeičia, ypač vaikas. Vis dėlto turėjo būti ta pati vaikus susiejanti detalė – veido forma, akys. Dvigubas iššūkis – reikėjo ir kažkuo panašių vaikų, ir tokių, kad galėtų vaidinti sudėtingas scenas. O filme jiems nesudėtingų išvis nebuvo.

Kaip sekėsi įkalbėti vaikų tėvus, kad išleistų juos vaidinti?

Su tėvais teko daug kalbėti, kol pradėjo manimi tikėti, kad verta jų vaikams vaidinti. Bet mėgstu tėvus, kurie viską išsiaiškina iki smulkmenų – kaip viskas bus, kokios įtakos jų vaikams gali turėti vaidmenų atlikimas. Tada ir pats susimąstai. Todėl konsultavomės ir su vaikų psichologe. Visiems pasakoju istoriją, kaip kartą paskambinau jai ir sakau: man reikia argumentų, kad konkrečios scenos negali pakenkti vaikams, kurie jose filmuojasi. O ji man: na kodėl negali?.. Taigi nėra viskas taip paprasta. Tąsyk pamaniau, kaip gerai, kad tėvai kelia tuos klausimus. Visi pasiaiškinome, ir visiems tapo ramiau.

Kokie vaikai yra – tokie jie ir aktoriai. Svarbiausia juos atrasti. Ir specialių metodų jiems nereikia – turi savų: geba ir įsijausti, ir susikaupti, ir būti motyvuoti. Kaip vaidinti – negaliu jiems paaiškinti.

Ar davėte vaikams kokių nors specialių užduočių, kad išgliaudėtumėte jų aktoriškumą?

Jų nereikia gliaudyti. Kokie jie yra – tokie jie ir aktoriai. Svarbiausia vaikus atrasti. Ir specialių metodų jiems nereikia – turi savų: geba ir įsijausti, ir susikaupti, ir būti motyvuoti. Kaip vaidinti – negaliu jiems paaiškinti.

Kai kas nors nepavyksta, kai reikia kartoti scenas, tiesiog tariesi su jais kaip gyvenime, kaip namie, duodi pailsėti. Būna, tenka kartoti ne dėl jų kaltės. Gal ir būna jiems tada pikta, bet svarbiausia – kad ne dėl jų kaltės.

Vaikų komandos jausmas buvo stiprus. Joris daug kartų mane yra nustebinęs, kai dėl visos komandos susikaupdavo ir padarydavo. Jį ir kitus vaikus labai motyvuodavo, kad visi esame išvien.

Įdomumo dėlei kaip Joris jautėsi pelnęs „Sidabrinę gervę“?

Džiaugėsi. Jorio šeima moka labai gražiai džiaugtis. Paskui greitai buvo jo gimtadienis. Įdomu, kad Joris iš pradžių net nesuprato, kad žmonės balsavo už jo vaidybą – galvojo, kad tai buvo burtai. Sakė paskui: kaip čia man taip pasisekė, kad mano vardą ištraukė iš voko?

Savo filme labai daug dėmesio skiriate gamtai, jos stebėjimui, detalėms. Kokia buvo jūsų gamtos vizija „Kvėpavime į marmurą“?

Norėčiau, kad filme būtų buvę daugiau gamtos – man jos mažai, norėjosi daugiau galimybių peizažams, bendresnių planų. Deja, buvome ribojami biudžeto, negalėjome vykti toli filmuoti, todėl filmavome prie Vilniaus. Taip, man gamta labai svarbi, apie tai, kaip ją įsivaizdavau, pasakojau ir operatoriui Audriui Kemežiui, ir dailininkui Algirdui Garbačiauskui. Labai ilgai ieškojome tinkamų lokacijų, kol suradome tai, kas maždaug atitiko mano viziją.

Man gyvenime gamta yra labai svarbu.

Nesate miesto žmogus?

Esu vilnietė, bet nesijaučiu. Turbūt todėl, kad vasaras vaikystėje leisdavau kaime pas bobutę. Viduje esu pasidalinusi. Nemoku būti mieste taip, kaip matau, kad moka kiti, iš kartos į kartą užaugę mieste. Mane visada traukia išvažiuoti iš miesto.

Kokie kino kūrėjai jus įkvepia? Kur ieškote minčių savo kino kalbai?

Nežiūriu filmų dideliais srautais, bet, kadangi dėstau akademijoje, esu priversta žiūrėti ir tuos pačius filmus po daug kartų. Iš tikrųjų man palieka įspūdį labai įvairūs filmai. Pačiai keista, kad, pavyzdžiui, labai patinka Jacques’o Audiard’o darbas „Pranašas“ („A Prophet“). Nors įtempto siužeto filmas, bet nepaprastai įdomus ir gražus. Kitas mėgstamas – Amato Escalante trileris „Heli“. Iš tikrųjų keista, nes, jeigu paklaustų, ar man patinka trileriai, atsakyčiau, kad tikrai ne. Šie filmai traukia neįtikimai sukurta įtampa, istorija, tuo, kaip vedžiojamas žiūrovas ir valdomas jo dėmesys. Manau, neatsitiktinai ir šiame mano filme yra tokio žanro užuominų.

Man artimas ir dokumentinis kinas – dėmesiu detalėms, erdvės organizavimu. Ir „Kvėpavimo į marmurą“ operatorius Audrius Kemežys buvo patyręs dokumentininkas, kuriam buvo svarbus kiekvienos detalės tikroviškumas. Kartą, atsimenu – butas vienoje scenoje, ginčijasi A. Kemežys su A. Garbačiausku, kaip būna pas žmones namie ir kaip – nebūna. O juk supranti, kad pas vieną būna vienaip, o pas kitą – kitaip. Taip ir atsiranda scenose paskui graužtukų, būtinai trupinių ant stalo…

Dar vienas klausimas – ar komfortiškai jaučiatės kaip moteris kūrėja kine?

Norėčiau kada nors dalyvauti diskusijoje šia tema. Jaučiuosi gerai, nepastebiu, kur turėčiau kentėti ir nukentėti kaip moteris kine. Niekada nejutau jokio panašaus požiūrio. Gal jis toks ir buvo, bet aš to nepajusdavau. Kai studijavau, dėstytojai į merginas nežiūrėjo blogiau nei į vaikinus – vertino visiškai vienodai. Nuo vaikystės norėjau būti režisierė, man nė į galvą nebuvo šovusi mintis, kad moterys nebūna režisierėmis.

Moteriškas kinas, vyriškas kinas – iš tiesų nematau jokių skirtumų. Aišku, vieni pastebi vienus dalykus, kiti – kitus, bet tai ir yra nuostabu. Lygiai kaip ir skirtingų tautų kūrėjai mato tuos pačius dalykus skirtingai. Bet dėl to vieni nėra geresni už kitus.

Kartais man atrodo, kad čia toks mados reikalas – už ką nors kovoti: medžius, šunis, moteris. Galbūt daug kas vyksta iš inercijos, o aš labai mėgstu įsigilinti. Ir šiaip daug triukšmo pasaulyje, o jis kartais nukreipia nuo svarbesnių problemų.

Apie Giedrę Beinoriūtę

Gimė 1976 m. Studijavo kino ir TV režisūrą Lietuvos muzikos akademijoje.

Nuo 1997 m. kuria trumpametražius vaidybinius ir dokumentinius filmus, dirbo režisieriaus asistente su žinomais Lietuvos režisieriais Šarūnu Bartu („Septyni nematomi žmonės“) ir Arūnu Mateliu („Prieš parskrendant į žemę“).

Su aktoriumi Gediminu Storpirščiu išleido eilėraščių knygelę „Laiškai karaliui“, Keistuolių teatre pastatė spektaklį „Meilė iš paskutinio žvilgsnio“ (pagal Daivos Čepauskaitės poeziją), statė radijo spektaklius Lietuvos radijuje.

2001–2007 m. dirbo Vaikų linijos savanore konsultante ir konsultavimo internetu programos koordinatore.

Nuo 2004 m. Lietuvos kinematografininkų sąjungos narė, nuo 2009-ųjų – režisierių gildijos patikėtinė.

2006 m. kartu su kolegomis Antanu Gluskinu ir Jurga Gluskiniene įsteigė studiją „Monoklis“.

Nuo 2007 m. dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

2002 m. G. Beinoriūtė apdovanota LR kultūros ministerijos premija už geriausią profesionaliojo meno debiutą (filmai „Egzistencija“ ir „Vulkanovka. Po didžiojo kino“). 2005 m. G. Beinoriūtės filmui „Vulkanovka. Po didžiojo kino“ ir 2007 m. filmui „Gyveno senelis ir bobutė“ įteikta Lietuvos kinematografininkų sąjungos premija.

2008 m. G. Beinoriūtės filmas „Balkonas“ pripažintas geriausiu Lietuvos trumpametražiu filmu ir apdovanotas „Sidabrine gerve“.

Naujausias G. Beinoriūtės filmas „Kvėpavimas į marmurą“ yra laimėjęs „Sidabrinę gervę“ (metų geriausias antraplanis vaidmuo) ir du apdovanojimus iš Kosove vykusio „Hyjnesha në Fron“ filmų festivalio (už geriausią scenarijų ir geriausią moters vaidmenį).